Arkliukas – skaičiai, algoritmai, dėsningumai
Net kai mokslai puikiai sekasi, pastangų ir darbo per daug nebūna.
Tuo įsitikinę Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos abiturientai Benas Janušonis ir Vakaris Vaičekonis. Abu vaikinai lyg riešutus kremta tiksliuosius mokslus. Užtat sunkiau su lietuvių kalba, istorija, geografija.
O kad visiems taip „sunkiai“ sektųsi! Vidurkis viršija devynetą, o iki vidurnakčio mokytis netenka. Namų darbus jiedu padaro per porą valandų.
„Kai pasižiūri į pažymius, lyg ir neblogai – dešimt arba devyni. Bet iš istorijos reikia įsiminti daugybę datų, faktų, pavardžių, literatūros pamokai – perskaityti bent dalį kūrinio. O tai taip neįdomu“, – aiškino gimnazistai.
Užtat ir Benas, ir Vakaris „kaifuoja“ nuo matematikos, fizikos, informatikos.
Skaičiai, algoritmai, dėsningumai – jų arkliukas.
Ir kosmose – keturi
„Kartą uždavinį sprendžiau iki penktos valandos ryto. Tai rekordas. Gerokai paprakaitavau, prisinervinau galvą laužydamas. Bet galop klaidą vis viena suradau. Koks buvo adrenalinas!“ – pasakojo Benas.
Vaikinai dėstė, kad tikslieji mokslai – tinginių palaima. Išmokai kelias taisykles, teoremas, suvokei bendruosius principus – ir atmintinai kalti nieko nereikės. Tik išmok mąstyti.
Jiems patinka logika ir racionalus protas. Beno manymu, ten, kur įsimaišo emocijos, jausmai, galima lengvai suklysti. O matematikos, fizikos pasaulyje viskas tikslu, tobula ir aišku.
Literatai imtų išvedžioti, kad dukart du nebūtinai būna keturi, vienomis aplinkybėmis bus 3,8, o planetoms kitaip išsidėsčius – 4,2.
Bet Vakaris nesvyruoja: „Lygiai keturi būtų ne tik Žemėje, bet ir kosmose.“
Klysta žmonės, ne dėsniai
„Visur turi būti tam tikra riba, dėsnių, proto ir emocijų balansas. Pagal tam tikrus principus egzistuoja ir visata. Žemė negali būti per daug nutolusi nuo Saulės, nes sušaltume. Negali ir priartėti, nes iškepsime“, – aiškino Benas.
Bet juk negalima suvesti visko į fizikos dėsnius! Dar egzistuoja atsitiktinumai, sėkmingai arba pražūtingai susiklosto aplinkybės ir likimą pakreipia visiškai kita linkme, nei numatytų mokslas.
Į tokius korespondentės žodžius Benas tik nusišypsojo: „Gyvenimas kartais pakrypsta priešingai, nei sakytų dėsniai, kuriuos išmokome ir taikome kasdienoje. Bet tai terodo, kad tuos dėsnius mes patys supratome ir vertinome klaidingai.“
Vakaris antrina, kad ir netikėti likimo posūkiai – ne pasaulio pabaiga. Tereikia nenuleisti rankų.
„Esu šiek tiek nihilistas, stengiuosi nieko nesureikšminti. Taip, kartais nepasiseka, bet aš žinau, kad tie dalykai, dėl kurių dabar galėčiau baisiai išgyventi, po kelerių metų didžiajame mano gyvenimo plane bus visiškai nebesvarbūs“, – kalbėjo Benas.
Vaikinams patinka tikslieji mokslai dėl to, kad juose nėra jokių „bet“, „galbūt“, „veikiausiai“.
Esą tai rašant rašinį reikia pilstyti iš tuščio į kiaurą, svarstyti, kaip būtų ir kodėl taip būtų, apskritai – ar būtų.
Ir pasiginčyk kad gudrus su tokiais tiksliukais!
„Ką man daryti, jeigu moku?“
Benas ketina stoti studijuoti informatiką. Pernai jo vidurkis buvo daugiau negu devyni. Jį taip pat domina laidos ir leidiniai apie dirbtinį intelektą, visatos atsiradimą.
Vakario pažymių vidurkis vos nesiekė aukščiausio balo – 9,7. Jis dar neapsisprendęs, ką studijuos. Greičiausiai rinksis fiziką, krims mokslus apie lazerius. Jį žavi, kad lazeriais gydomos sunkios ligos, išsigimimai.
Dvidešimčiai minučių atsivertę matematikos ar fizikos vadovėlius, Benas ir Vakaris prie jų ne nuobodžiauja, o pasikrauna jėgų, energijos.
Daug kas nustemba, kai jiedu gauna puikius vertinimus už tiksliuosius mokslus be didesnių pastangų.
„Kai kas galvoja, kad maivausi dėl matematikos. Bet aš ją moku, tai ką man daryti?“ – klausė Benas.
Kaip tai įmanoma?
Klasiokai kartais prašo Beną paaiškinti, kaip jis išsprendė uždavinius. Yra su nuostaba ištarę: „Na ir žvėris tu. Kaip įmanoma taip gerai suprasti?“
Vakaris prisipažino, kad kartais po kontrolinių įvertinimo klasėje stoja keista, nejauki tyla. Klasiokai nusimena, juokeliai baigiasi.
„Paklaustas pasakau, kad gavau devynetą ar dešimtuką, o jie savo pažymio nebepasako“, – šiek tiek nuliūsta Vakaris.
Nors tiesiai niekas nieko negražaus nesako, bet įtampa tarsi pakimba ore.
„Jei pavydi, tai ir tegu. Reikia užsiauginti storą „skūrą“. Jei kreipsi dėmesį, pačiam bus blogai“, – kalbėjo Benas.
Jaučia sąžinės graužatį
Vakaris kuklinasi, kad lietuvių kalba jam sunkokai sekasi. O sunkokai – nes reikia skaityti kūrinius.
Knygos, ypač programinė literatūra, vaikinams ne prie širdies. Ją skaityti gimnazistams, kaip juokauja, skausminga procedūra. Įdomesnė nebent užsienio rašytojų kūryba.
„Keli lietuvių rašytojai parašė apie kaimą, buitį – ir tema išsemta. Juk negalėjo jie pasakoti apie karalius ir karalienes, jų pilis, riterius, turtus, godumą“, – svarstė Benas.
Vakaris ir Benas perskaito dalį kūrinio, paklausinėja bendraklasių kas ir kaip, per pamoką pasiklauso mokytojo aiškinimų – ir bendras vaizdas jiems galvose gan aiškiai susidėlioja.
O kaipgi jaustis bendraklasiams, kurie skaitė kūrinį nuo pirmo iki paskutinio puslapio, bet Benas ir Vakaris vėlgi gauna už juos aukštesnį pažymį?
„Klasiokai stebisi, kaipgi taip gali būti! Bandau juokais nuleisti. Man irgi nesmagu, jaučiu savotišką sąžinės graužatį, kad kiti taip stengėsi, o kūrinį aš geriau išanalizavau“, – atviravo Benas.
Nepuola kitų smerkti
Lietuvių rašytojų kūryba žavi toli gražu ne dažną gimnazistą. Tad gal vertėtų nuobodžiausius jaunimui kūrinius, dviprasmiškai vertinamus rašytojus išbraukti iš mokymosi programos?
Koks gimnazistų požiūris, sakykime, į Salomėją Nėrį?
„Aš tai visus išbraukčiau“, – juokėsi Vakaris.
Benas iškart prisiminė Salomėjos Nėries poemą Stalinui.
„O kaip mes pasielgtume, jei atsidurtume poetės vietoje? Valdžios pasiūlymas išgirti Staliną buvo tolygus ultimatumui. Ji neturėjo pasirinkimo“, – svarstė Benas.
Vaikinas mano, kad apie Salomėją Nėrį mokykloje kaip tik būtina kalbėti, kad jaunimas sužinotų tikruosius jos gyvenimo faktus, o ne padrikas nuogirdas. Kaip bebūtų, bet tai mūsų tautos istorijos dalis.
„Aš pats tikiuosi žmonių tolerancijos, todėl ir kitų nepuolu smerkti“, – paaiškino Benas.
Vakaris Salomėją Nėrį vertina griežčiau – už tai, kad šioji patikėjo sovietų propaganda. Bet ir jo nuomone, dauguma eilėraščių turėtų likti. Tie, kuriuose poetė kalba apie meilę, tėvynės ilgesį.
Norėjo irgi būti kietas
Vakaris ir Benas turi skirtingus draugų ratus. Tačiau juodu sieja ne tik pomėgis tiksliesiems mokslams, bet ir šokis.
Vakaris kelerius metus dalyvavo gimnazijos tautinių šokių kolektyve, bet šiemet nebešoka. Mat jo šokių partnerė pabaigė mokyklą. O ir laisvalaikio ne per daug – Vakaris lanko jaunųjų matematikų mokyklą, mokosi vairavimo, laikys teises, su draugais renkasi žaisti krepšinio.
O Beno šokis – kol kas retenybė šalyje.
Vaikinas korespondentams parodė pirštų šokį, angliškai vadinamą „Fingertutting“. Vaikino pirštai tokie lankstūs, kad žaibišku greičiu dėlioja neįtikėtinas figūras.
„Dešimtoje klasėje internete išvydau vaizdo įrašą. Tie žmonės man pasirodė tokie kieti. Pasakiau: aš irgi noriu kietas būti!“ – juokėsi vaikinas.
Pradėjęs lavinti pirštus, jis nebejausdamas narplioja įvairias kombinacijas.
Benas mano, kad šalyje jis toks vienintelis. Bent jau internete bendraminčių nesurado.
Pirštų šokis atliekamas pagal hiphopą, repą. Pabandė ir pagal Mocartą – sudėtinga, bet įmanoma.
„Kai prisikaupia streso, esu pavargęs, pasileidžiu muziką, sušoku – ir palengvėja“, – sakė Benas.
Užsispyrimas jam taip pat padėjo numesti keliolika kilogramų svorio. Prieš pastaruosius mokslo metus vaikinas susiėmė, pradėjo bėgioti ir rugsėjo pirmąją atėjo puikios formos. Paklaustas, ar tik ne dėl panelių stengėsi, gimnazistas juokdamasis palingavo galvą.
Benas yra Pasvalio rajono politiko Vilhelmino Janušonio giminaitis.
Vietoj autografo
„Nereikia nieko sureikšminti. Jei gerai – džiaugiuosi, jei blogai – o ką gi padarysi?“
B.Janušonis
„Tobulumui nei sporte, nei moksle nėra ribų.“
V.Vaičekonis
Nesikalsiu sau į galvą
„Šitą reikia išmokti atmintinai žodis į žodį.“
Toks paliepimas užknisa V.Vaičekonį
„Neskubėk – ir būsi pirmas.“ „Daug žinosi, greit pasensi.“
B.Janušonį net nupurto nuo tokių sovietinių patarlių, nes sovietmečiu valdžia skatindavo žmones daug nesiekti.
Prierašas po nuotrauka:
Benas gyvena kaime ir nesibaido ūkio darbų. Nuotr. iš asmeninio albumo