Ieško vis naujų išraiškų
Panevėžiečio tautodailininko Juliaus Kuodžio dirbtuvėse, o ir bute, pilna nuostabaus medinio ažūro. Tarsi gyvi lapoja ąžuolai, tarp augalijos klaidžioja lieknos merginos, ornamentais ratu sukasi keisčiausi raštai, žiūrovo vaizduotei pakišantys ir saulės, ir žiedų asociacijas.
Visa tai primena etnografinius motyvus, į močiučių ar promočiučių audinius nugulusias baltiškų raštų dėliones, bet tuo pačiu drožiniai atrodo ir naujoviški, kitokie, nematyti ir tuo stebinantys.
Paklaustas, kodėl tokia drožybos maniera, kai vaizdą kuria į nėrinius panašios, iki visiško glot-numo nusvidintos detalės, meistras nedaugžodžiauja: „Man taip rodu daryt.“
Dėl savitos stilistikos J.Kuodžiui tenka ir pasiginčyti su liaudies meno žinovais bei tautinio paveldo propaguotojais.
„Man sako: čia ne paveldas. Turėtum drožti įprastas verpstes ir rankšluostines, štai jos – tai tautinis paveldas. Atkertu, kad man nerūpi standartai. Nesuprantu, kodėl liaudies meistrui privalu visą laiką daryti tą patį? Ar ne geriau, kai žmogus ieško naujų išraiškų?“ – aiškina pašnekovas.
Kiek žiedų, tiek ir vaisių
Prie paveldo kol kas nepriskirti ir jo įspūdingieji ąžuolai bei obelys.
Drožėjo manymu, nereikėtų nė abejoti, jog meninis medžių pateikimas jau savaime yra paveldas. Juk lietuviams visais laikais buvo svarbu miškai, jie visada į medžius žiūrėjo pagarbiai.
Ažūriniai J.Kuodžio medžiai pabuvojo regioninėse ir respublikinėse parodose, sulaukė daug žiūrovų dėmesio, bet liaudies meno vertintojai į tas grožybes žiūri santūriai, kūrybingajam autoriui vis primena, jog čia lyg ir per daug modernumo.
Dirbtuvėje ant stalo išrikiuotos keturios obelys: belapė žiemą, su pumpurais, apsipylusi žiedais ir jau rausvus obuolius sunokinusi rudenį.
Po kiekvienu medžiu išdrožti ir žodžiai, nurodantys metų laiką.
„Kiek pumpurų, tiek žiedų, kiek žiedų, tiek vaisių“, – atkreipia dėmesį.
Prie darbo stalo krūva šviežių drožlių, ant stalo jau išdrožti, šveitimui paruošti darbai.
Kad išgautų nepriekaištingą glotnumą, reikia kantrybės.
„Šveitimui atiduodi trečdalį laiko, pirštai prakiūra, tai dieną pramarūdiji, kol oda atauga“, – sako.
Jaunimo interjerams pritinka
Į tėčio dirbtuves atėjusi ir duktė Asta, lietuvių kalbos mokytoja.
„Ji, kaip visos mūsų giminės moterys, viską moka, bet drožti tai ne. Reikėtų pamokyti…“ – pusiau juokais kalba meistras.
Ant linu aptrauktų stovų kabo didžiulės ornamentuotos lėkštės, jos jau eksponuotos parodoje Pasvalio muziejuje. Panašias daug kas drožia, bet tokių gabaritų dar neteko matyti. Jų ornamentai irgi kitoniški, neplokšti, išgaubti į išorę.
„Visa, ką kuriu, skirta dekorui, patalpoms puošti, o ne kur sandėliukan numest, kad pelytų“, – aiškina autorius.
Anot pašnekovo, tokie drožiniai, madingi buvę prieš kelis dešimtmečius, vėl kuo puikiausiai tinka šiuolaikiams interjerams. Kad taip yra, paliudijo anūkai. Jau savarankiškai gyvenantys jauni vyrai savo būstus papuošė senelio kūriniais.
Kartais meistras padaro ir funkcionalių dalykų, pavyzdžiui, gintarėliu puoštas ilgadantes šukas. Jos iš tiesų gerai šukuoja ir ne taip, kaip pirktinės, neįsielektrina.
Lengvai įsivaizduoji, jog tokiomis ilgus plaukus galėjo šukuotis lietuviškų sakmių laumės.
Akis užkliūva už keistų, visokias grimasas rodančių drožtų veidelių.
Drožiniai tie iš didžiųjų greipfrutų puselių. Išpjovęs minkštimą prarėžė akis, burną, pažymėjo nosį, dar vieną kitą raukšlę įrėžė, o likusį darbą atliko laikas. Džiūdama vaisiaus oda traukėsi, raukšlėjosi ir formavo vis kitokią išraišką.
Pradėjęs nebegali sustoti
Indeliuose matyti gintaro gabalėlių. Drožėjas prisipažįsta, kad gintaras yra mieliausia jo širdžiai kūrybinė medžiaga. Pats jį apdirba ir inkrustuoja beveik į kiekvieną drožinį.
Jei nebūtų ėmęs dirbti su medžiu, būtų norėjęs tapti juvelyru ir kurti vien gintarinius papuošalus.
Jaunystėje tą yra daręs, prikūręs nemažai papuošalų žmonai, vėliau ji vėrinius ir seges atidavė dukrai Astai.
Vyras kilsteli didelį iš lentelių suklijuotą skydą, tai – ruošinys.
„Drožiu mandalų metodu: pradedu nuo centro ir plečiuosi į šonus. Pradėjęs nebūtinai žinau, kas gausis. Kas tuomet galvoj, tą ir drožiu“, – pasakoja dažniausiai dirbąs be eskizo.
Anksčiau daug drožė apvalių ornamentų, o maždaug prieš 15 metų „atrado“ kiauraraštį. Nuo tada kūryba kaustyte prikaustė.
„Man ažūras begaliniai patinka, pradėjęs nebegaliu sustoti, norisi pamatyti, kaip atrodys. Kol buvo gyva žmona, skambindavo ir ragindavo eiti namo, dabar užsisėdžiu ir iki vidurnakčio“, – tikina, kad drožimas nė kiek nenuobodus.
Pastaraisiais metais jis savo kūrinius dar ir paspalvina, patonuoja, dėl to jie dar kitoniškiau atrodo.
Kūriniui prireikia daugiau kaip pusmečio
Bute svetainės sienos nukabinėtos naujausia kūryba. Šiųmečiai ažūrai dar ir paspalvinti.
Vyras drožia tik žiemą, nes šiltuoju metu gyvena kolektyviniame sode, ten pluša darže.
Vasaros metu į miestą visai negrįžtų, bet juokdamasis pasakoja, kad turi vieną silpnybę – bent kartą per savaitę nori pagulėti šiltoje vonioje. Sode yra visi patogumai, dušas irgi, bet vonia – ypatingas malonumas.
Žmonai mirus ėmė mokytis pats maistą gamintis, bet dažnai tam gaila laiko.
„Kol puodas verda, negaliu niekuo užsiimt. Stoviu, žiūriu į viralą ir apgailestauju, kad laiką niekais leidžiu, užkąsčiau bet ką ir gerai būtų. Dėl to sriubą verduosi tik kartą per savaitę“, – atvirauja.
Mediniam ažūrui reikia daug laiko: ąžuolą drožė visą pusmetį, gyvybės medį dar ilgiau, milžiniško kiauraraščiu išpjaustyto rato per vieną šaltąjį sezoną neįveikė, darbą baigė kitų metų rudenį.
Merginas tarp lapuotų augalų išdrožė pagal dukters piešinį. Prieš mokslus universitete ji baigė Panevėžio dailės mokyklą. Radęs seną jos piešinį persibraižė ant medžio ir išpjaustė figūrinę kompoziciją.
Nusekė paskui brolį
„Mano giminėj daug į menus palinkusių“, – sako.
Brolis Povilas Kuodis yra profesionalus dailininkas, sostinėje dirba restauratoriumi ir tapo. Brolis Bronislovas Kuodis – dailininkas savamokslis, valdantis ir medį.
Visos giminės moterys turėjo kūrybinių pradų, mokėjo gražiai megzti, siūti, siuvinėti.
„Tėvas buvo raštingas ir apsiskaitęs, nagingas kalvis ir puikus stalius, gražiai piešė, ant popieriaus galėjo sukurti bet ką. Kaime anuomet nebuvo kur menų mokytis, o, kad jį kas būtų į dailės mokslus leidę...“, – apgailestauja.
„Senelis labai gražiai paišydavo arklius, mes vis prašydavom nupiešti. Ir nepakartojamai velykinius kiaušinius išskutinėdavo“, – papildo duktė.
Pats prie medžio palinko nuo jaunumės, būdamas 13-os jau buvo padaręs virtuvinę spintelę ir etažerę.
Po vidurinės paskui brolį Bronių nusekė į „Tulpę“, drožė velniukus raktams.
Technikume įgijęs metalo apdirbimo pjovimu specialybę iki pat pensijos dirbo gamyklose, o drožyba buvo papildomu uždarbiu.
Prisimena, anuomet Panevėžyje buvo susiorganizavusi nagingų vyrų grupė, kuri iš žmonių priimdavo užsakymus ir droždavo viską, ko tik užsakovai pageidaudavo.
„Tada galvoti apie menus nebuvo kada, drožėm, kad užsidirbtume“, – sako.
Še tau ir velnią drožti...
Klausiu, ar pirštai sveiki? Juk nuolat dirbantys su aštriais įrankiais dažnai patiria traumų.
J.Kuodis rodo nykštį, kuris buvęs perskrostas nuo viršūnės iki pat šaknies.
„Regis, ant piršto mėsos nedaug, o kad išsivertė kaip dešrelė! Laimė, chirurgas puikiai susiuvo ir neliko jokių pasekmių“, – prisimena.
Kita trauma buvo gerokai skaudesnė. Drožė raktų pakabuką velniuką, medį laikė pasidėjęs ant kelių. Ranka slystelėjo, ir peilis susmigo į kelio girnelę, dar ir nulūžo.
Išgąsčio ne kaži kiek, bet kraujo tai upės.
„Chirurgas klausia, kur peilio galas? Aš nežinau. Tai prapjovė žaizdos vietą ir pirštais ėmė kilnoti girnelę, ieškodamas nuolaužos. Anestetikų suleista, bet skausmas nežmoniškas. Liepia kentėt, negali gi užsiūti su lūžena. Panaršęs peilio galo taip ir nerado“, – pasakoja apie įsiminusį nuotykį.
„Štai tau ir velnią drožti“, – šypsosi duktė.
Drožėjas prisimena jauną kolegą, kuris peilį įsismeigė į koją ir persipjovė gyvybiškai svarbią arteriją, jo gelbėti buvo atskraidintas mikrochirurgas iš sostinės.
„Peilis – toks daiktas, kad gali nusirėžt ir nedroždamas, o neatsargiai makaluodamas rankose. Kai drožt mokinam vaikus, liepiam peilį į rankas imti tik tuomet, kai dedi prie medžio, o kol plepi su draugais ir sukiojiesi, prie aštraus daikto nė nesiliesti“, – kalba patyręs meistras.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Kuodis trauką medžiui jautė nuo mažų dienų, drožė įvairiausius daiktus, o pastaraisiais metais itin ištobulino ažūro techniką.
2. 3. Plastiška obelis ir moderni saulutė gali būti puikios interjerų detalės.
4. Iš tokių nedidukių gėlių meistras dėliojo didžiulį Gyvybės medį.
5. 6. J.Kuodis kaskart sugalvoja vis kitokias ažūro dėliones.
7. Šiuos rėmus meistras išdrožė kol dar nebuvo įsimylėjęs ažūro.
8. Ąžuolui išdrožti prireikė gero pusmečio.
9. Verpstės irgi papuoštos kiauraraščiais.
10. Kaukės, išskaptuotos iš didžiųjų greipfrutų luobų, turi keisčiausias išraiškas.
11. Parodai J.Kuodis sukūrė net penkias obelis, atspindinčias visus gamtos ciklus.
12. Praėjusios žiemos triūsas – milžiniškas medinis „nėrinys“.
13. Figūrinę kompoziciją J.Kuodis sukūrė pagal dukters piešinį.
A.Švelnos nuotraukos
