Šio komentaro nebūtų, jei savo socialiniame tinkle nebūčiau prilyginta vatnikei, antivakserei ir dar, jau nepamenu, kam. Dėl to, kad buvau ir tebesu daugiau nei 4 tūkstančių „Garso“ kino teatro nugriovimui oficialiai pasipriešinusių kultūros žmonių pusėje, o šiuo metu visai nesidžiaugiu jo vietoje atsiradusio tuštėjančio Stasio muziejaus gigantomanine plėtra.
Netgi manau, kad jai paskirti Europos Sąjungos ir savivaldos pinigai galėtų praversti prasmingesniems ne tik miesto, bet ir valstybės reikmes labiau atitinkantiems projektams.
Tenka pripažinti, kad prieš kelerius metus pirmojoje visos šios istorijos dalyje labiau viršų ėmė emocijos, kultūrininkų siūlytos Panevėžio rajone gimusio, užsienyje gyvenančio dar gyvo dailininko muziejaus įkūrimo vietos alternatyvos, architektūrinio sprendimo kvestionavimas. Kitaip tariant, miesto bendruomenės dalis idėjiškai ir idealistiškai šiaušėsi prieš populistinę Lietuvos provincijos „bambos“ viziją, sukurtą griovimo ir bendruomenės skaldymo bei supriešinimo kaina.
Dabar, kai naujaisiais „Vasiukais“ gal iš dalies trumpuoju laikotarpiu ir tapome, realybė atrodo labai graudžiai: įgyvendinto pirmojo Stasio muziejaus etapo neatsiperkamumas, liūdna veiklos statistika, didžiulės biudžeto dotacijos, rėmėjų neturėjimas, krentantis lankomumas, vadovavimo įstaigai atsainumas ir galima nekompetencija, etc.
Nežiūrint to, miesto valdžia be jokių skrupulų toliau varo buldozerį esą miesto gerovės link. Ar atlikta kokia nors tos būsimos gerovės studija? Ar, tarkim, privatus verslas vykdytų tokius projektus be rimtos galimybių studijos?
O kur šiuo metu Panevėžio šviesuomenė? Ar ją domina tik baltosios vakarienės ir renginiai Vilniuje, Kaune, užsienyje? Kur jaunų žmonių, tiek vietinių, tiek sugrįžusių, tiek naujai atvykusių čia dirbti ir kurti menininkų, kultūros ir švietimo specialistų balsai, diskusijos miesto kultūros politikos klausimais? Ar turime bent vieną jauną šios srities žmogų miesto savivaldybės taryboje?
Kokią įtaką kam nors daro miesto Kultūros taryba? O gal pakanka tik metodiškai ir inertiškai miesto Kultūros ir meno skyriui vadovaujančios bebalsės personos?
Kiek žinau, jokia miesto kultūros įstaiga neturi pravardės. Nebent Fotografijos galeriją patys fotomenininkai trumpiau pavadina fotogalera.
Stasio muziejų panevėžiečiai vadina ir Staska, ir elevatorium, ir plyta. Kad jau taip, jokio skirtumo – viena balta „plyta“ daugiau ar mažiau nemirtingoje fasadinėje kultūroje. O tuo pačiu metu visai greta odiozinio muziejaus toliau merdėja jaukaus raudonų plytų paveldo – buvusio konservų fabriko – ne tik fasadai, ne tik miesto istorinė atmintis, ne tik sveikas protas, bet ir šiandieninė miesto dvasia.