Gatvių pavadinimai neturėjo reikšmės
„Galvojau, kad gatvių ir miestų pavadinimus dėl propagandos keičia tik sovietai. Pasirodo, ugdant patriotizmą, natūraliai nusistovėję geografinių objektų pavadinimai (šiuo atveju -gatvių vardai) buvo keičiami ir nepriklausomoje Lietuvoje. Sunku pasakyti, kokia buvo motyvacija ir kokie valdžios žmonės sugalvojo pakeisti gatvių vardus Kavarske. Seniau gatvių pavadinimai Kavarske neturėjo jokios svarbos, nes žmonės pažino vieni kitus, paštininkai irgi buvo savi žmonės, nežiūrintys į gatvių pavadinimus ar namų numerius. 1936 m. plane neaiškios kilmės tik Vokiečių gatvės pavadinimas, o visos kitos gatvės pavadintos pagal natūralią jų geografinę kryptį ir vietą. Tai nebuvo susiję su jokia politika. Tačiau 1939 metais, matyt, buvo neramus laikas, didelė politinė įtampa dėl vokiečių pradėto karo ir rusų invazijos, valstybingumo išsaugojimą iškėlė į svarbiausią vietą, užtat tvarkant namų registravimą ir numeracijos sistemą, gatvių pavadinimai irgi turėjo atspindėti valstybingumo idėją. Matyt, būta įtakingų žmonių, kurie protegavo kai kurių gatvių pavadinimus. Nuo to laiko gatvių pavadinimai pasidarė keičiami pagal okupantų ar politikų norus ir beveik nebeteko savo geografinės funkcijos.
Pastaba - kai kurių gatvių ribos man nėra aiškios, nes neturiu 1939 metų ar šiek tiek vėlesnių miesto planų. Netgi nustatyti gatvės vietą keblu, turint tik 1942 m. gyventojų surašymo duomenis, kur jau nebėra nė vieno žydo ir pilna naujų, neatpažįstamų pagal 1936 m. specifikaciją pavardžių“, – savo žiniomis su Kavarsko „Facebook“ grupės draugais dalijosi R. Varanavičius.
Domina gatvių kilmė
Paklaustas, kaip kilo mintis „atkapstyti“ senuosius Kavarsko gatvių pavadinimus ir palyginti jų kaitą bėgant metams, R. Varanavičius sakė: „Idėja yra labai sena. Kai gavau 1936 metų Kavarsko planus, tada ir pasimatė, kokios buvo pagrindinės gatvės nuo pat pradžių. Sausio mėnesį atnaujinau savo rašinių ciklą, kurį sudaro 72 rašiniai: ten išvardijau, kokios buvo gatvės tada ir prie sovietų, nes pats gyvenau jau prie sovietinių gatvių. Dabar atsirado nauja porcija gyventojų surašymo dokumentų, tai – jau 1942 metų duomenys. Ir dar vieni dokumentai – Kavarsko gyventojų telefonų sąrašai. Štai jie ir parodė, kaip keičiasi gatvių pavadinimai“, – kalbėjo vyriškis ir teigė, kad tie pasikeitimai įvyko 1939 metais – tik anuomet buvo labai nedaug telefono numerių, tai ir gatvių nurodyta nedidelė dalis.
„Ką randu, ką sužinau, tą ir įkeliu į Kavarsko grupę. Per daug politikos nekliudau, bet iš gatvių pavadinimų matyti, kaip politika lenda į geografiją. Dabar vyksta „feisbukinė“ diskusija, ypač dėl politinio sprendimo iš visur išmesti P. Cvirką. Mano pozicija – grąžinti senuosius geografinius gatvių pavadinimus ir visiems laikams atskirti geografiją nuo politikos. Ką reiškia gatvei duotas Respublikos vardas? Tai verčia žmones susimąstyti. Ką ši sąvoka duoda žmonėms? Ar ji nurodo kažkokią santvarką? Ar kad skiriasi nuo karalystės? Man atrodo, kad tai yra gana tuščias, nors ir skambus dalykas. Arba kita – Pramonės gatvė. Buvo kukli gatvelė, kurios pavadinimą labai sunkiai nustatėm, kol „Facebook’e“ išlindo, kad šone Kavarsko teka upeliukas, pavadinimu Subata. Tai buvo labai neaiškus pavadinimas, kurį aš vos įskaičiau 1936 metų plane, bet jis puikiai atitiko – Subatos gatvelė. O kažkodėl toji gatvelė pasidarė Pramonės. Tai įdomūs klausimai, kuriuos aš pateikiu, žmonės svarsto ir kartais duoda tikrai išmintingų pataisymų“, – įdomius dalykus pastebėjo R. Varanavičius.
R. Varanavičių, ko gero, galima vadinti savo gimtinės fanatiku. „Man labai įdomi tų gatvelių kilmė, apskritai – visa Kavarsko istorija nuo nulio iki dabar. Ką randu – ar senų nuotraukų, ar kitos informacijos – tuo ir dalijuosi grupėje. Apskritai, kas ką randa, tą ir įkelia – tai labai įdomu. Tupėti archyvuose nelabai turiu laiko, o ten nearti dirvonai. Būtų galima labai daug sužinoti, bet tam reikia labai daug laiko…“ – kalbėjo R. Varanavičius.
Idėjos autorius teigė, kad Kavarsko istorijos ieško jau išleistose knygose: „Dvi ypatingai svarbios knygos yra išleistos Amerikoje. Aš jas vis cituoju. Jos parašytos anglų kalba, bet jas turi Kavarsko biblioteka. Viena jų – nuotraukų albumas su tekstais, kurių dar neišverčiau į lietuvių kalbą. Kita knyga – labai smulkūs atsiminimai apie žydiškąjį Kavarską. Iš šių knygų labai įdomu sužinoti, kaip gyveno mūsų tėvai, juk jie vaikščiojo tomis pačiomis gatvelėmis, bendravo su tais pačiais žmonėmis. O kalbėdamas apie senuosius ir dabartinius Kavarsko gatvių pavadinimus, turiu pasakyti, kad šio darbo dar nebaigiau iki galo daryti, bet vaizdas jau išryškėjo.“
R. Varanavičius sakė, kad šiuo „reikalu“ užsiima vienas: „Kaip man Dievulio padiktuota, taip ir darau. Ne, aš nesu istorikas. Mano profesija - radioelektronikos inžinierius, pusę gyvenimo išdirbau Vilniaus Statybos technikume (vėliau Aukštesniojoje statybos mokykloje) techninių priemonių inžinieriumi, o kitą pusę gyvenimo iki dabar dirbu Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros inžinieriumi, kur sprendžiu visokiausius techninius-ūkinius klausimus. Bet visi tie techniniai darbai į senatvę nueina į praeitį, lieka daugiau sėdėjimo prie knygų, kompiuterio. Tai net ne hobis. Apsėdimas greičiau“, – apie laisvalaikį, naudingą kavarskiečiams ir visai Lietuvos istorijai, pasakojo R. Varanavičius.
Čiapajevas Kavarske
Ponas Rimantas ne tik domisi savo krašto istorija, bet tame pačiame Kavarsko „Facebook“ puslapyje dalijasi pasakojimais, kurie išplaukia iš jo atminties. Čia praleidęs vaikystę, iš Kavarsko išėjęs 1967 metais studijuoti, jis dabar miestelyje tik svečias. „Svečiuojuosi, kol dar mama, pradėjusi 103 metus, gyvena. O Vilniuje gyvenu nuo 1974 metų“, – sako R. Varanavičius.
Pateikiame keletą smagių, su humoro gaidele parašytų R. Varanavičiaus istorijų apie… istoriją.
„Kad jau karas, tai pridėsiu dar vieną nenaują, bet su vaikyste susietą rašinėlį.
Dabar galbūt jau yra nežinančių, kas toks Čiapajevas, gal nėra matę 1936 m. rusų filmo „Čapajev“, praturtinusio rusišką „folklorą“ aibe anekdotų apie Čiapajevą, Petką, Anką ir Furmanovą. Mums vaikystėje Čiapajevas tapo dideliu herojum, vos kartą pamačius kiną kultūrnamy, kur, neturėdami pinigų, visokiom gudrybėm ir graudžiais maldavimais stengėmės prasmukti.
Kavarske metinė atrakcija būdavo Derliaus šventė rudenį. Turgaus aikštė (netoli medinio tilto, kairėje) būdavo pristatyta gardų, kuriuose kriuksėdavo iš kolūkių atvežtos didelės veislinės kiaulės, veisliniai tekiai, dideli kaip šernai, raguoti pikti buliai, avinai ir kitokie galvijai. Iš visų kolūkių suvažiuodavo gražiai išpuošti ir su didele išmintim išgražinti sunkvežimiai, kurių kėbuluose margavo gausaus derliaus imitacijos. Atsimenu aukštas obuolių piramides, gražuolę žalmargę – netikrą karvę, arklį, apmautą kelnėmis ir tarp eglaičių pasislėpusį samagono varytoją, smalsuolius vaišindavusį, atrodo, tikru samagonu iš butelio, užkimšto susuktu laikraščiu. Vaikai turėdavo visur suspėt, aplėkt, apžiūrėt, kad galėtų prisimint ir po kokių 60 metų. Derliaus šventę vainikuodavo arklių lenktynės (dabar būtų „žirgų“). Lenktynės vykdavo paupy, per visą buvusios aikštės ilgį. Žmones prie krūmų atitverdavo ilga virvute su raudonom vėliavėlėm, gal ta, kur medžiotojai naudodavo vilkams atbaidyti.
„Čiapajevas“ atjodavo iš už upių ant širmo eržilo, jo ūsai, papacha, plėvesuojantis apsiaustas taip ir stovi akyse – tikras vaikų didvyris. Kai kaustytos eržilo kanopos bildėdavo mediniu tiltu, vaikai jau laukdavo, šaukdami „Čiapajevas, Čiapajevas“. Atjojęs šiton pusėn, pririšdavo savo žirgą prie alksnio kur paupėj ir eidavo miestan – gal karčemon, ką mes žinom. Žirgas, nenuorama, šnarpščia ir beldžia kanopom, tai žmonės bijo arčiau prieit. Pakol sugrįžta šeimininkas, žirgas iškapsto nemažą duobę po kojom. „Čiapajevas“ baikštiems miestelėnams rodo, kaip jis nebijo savo kumelio, tiesiog palįsdavo jo papilvėn. Mes, vaikai, žinoma, apžiūrinėdavom labai aiškius ir didelius skirtumus tarp arklio ir eržilo.
Raiteliai, surikiuoti eilėn, laukia, kol teisėjas mostels vėliavėle. Tada pasileidžia paupiu iki galo, prie Pumpučių duobės apsuka lanką ir šita puse palei krūmus bilda atgal – žemė dreba. Nekišk nosies už vėliavėlių – sutryps. Bet visiems rūpi matyt, o vieni kitiems užstoja. Milicininkas sudraudžia. Bilda kanopos, aidi nervingi raitelių riksmai ir matom – mūsų „Čiapajevas“ – pirmas! Valiooo!
Tąkart dovanų gavo naują papachą – tokią kudlotą kepurę, kaip tikro Čiapajevo.
O kitais metais „Čiapajevui“ nepasisekė: jį aplenkė milicininkas Kiela, jojęs jauna bėra kumelaite, dovanų gavęs patefoną (prisukamą rankena). Visi pavydėjo tokio brangaus daikto. „Čiapajevas“ buvo labai nelaimingas ir pyko ant savo senstelėjusio kumelio.
Paskutinį kartą mačiau „Čiapajevą“ ledo rogių ristūnų varžybose ant Laviškio ežero. Tąsyk jis laimėjo aiškia persvara. Šlovė mūsų „Čiapajevui“! Simaška buvo jo pavardė, bet kam ji tada rūpėjo?“.
Judinio malūnas 6.
„Va, kas liko iš Laskausko pirtelės. Kiba jinai sudegė?
Čia, vidury prūdo, matosi daugybė meldų. Iš jų padarydavo visokių gudrybių. Sakysim, suraišioji pundus kumščio storumo ir apjuosi vaiką, katras nemoka plaukti. Tada duok jam kiek nori makaluotis vandeny – jau nepriburbuliuos – laiko kaip gelbėjimo liemenė.
Radau „Lietuvos pionieriuje“ aprašą su brėžiniu, kaip iš meldų pasigaminti panašų į laivą plaustą. Prisirinkau virvagalių, pasiėmiau lentgalį, kokio reikia (peilį jau seniau turėjau lenktinį) ir atėjau pro šitą pusę į meldų karalystę. Padirbėjau kokią valandą ir turiu nuosavą „laivą“, tinkantį čia žuvauti. Ant padėtos vidury lentos atsistojęs, ilgu pagaliu pasispirdamas, apiplaukiau visą prūdą ir spiningėliu „apšienavau“ visus pakraščius – nė krebžt! Ką toliau daryt? Galvoju, nusitempsiu savo „laivą“ upėn – ten tai pažuvausiu. Atsiyriau prie tilto ir paleidau žemyn tą savo „kūrinį“. Ale žiūrėk, nesubyrėjo – tėškėsi, kliūdamas už akmenų, upelin ir važiuok sau toliau. Upely tai plaukti nėra kur, bet nubrendu ir nusitempiu savo „laivą“ upėn. Čia pasileidžiu viduriu, mėtydamas blizgę į visas puses, o žmonių visi pakraščiai prilindę, pliažinasi sau ir man pavydi. Sveikinuosi su pažįstamais, kurie tai vienam pakrašty, tai kitam, o žuvų - kaip nėr, taip nėr. Tik vienas lydekiokas tingėdamas vijosi blizgę, bet ir tas apsigalvojo. Nunešė upė mane kažin kur, gal net užu Šerių. Vakaras jau, laikas namo, o „laivą“ palikti gaila. Tempiu atgal, stenu, gaištu, bet prieš srovę niekaip neina. Užkoriau ant akmenų seklumoj ir palikau. Ne upei šitas įtaisas – geriau būčiau palikęs prūde, tai kitą dieną būčiau galėjęs vėl kur noriu žuvauti, o ne apžėlusiais pakraščiais trintis, kur per tuos krūmus net užsimoti dažnai nėra vietos“.
Pirtis ir skalbykla
Nuo šaltinio nusileidžiam į pakalnę. Štai mūsų pirtis, statyta iš vietinių plytų. Ji buvo didelė, labai laukiama valstybės dovana kavarskiečiams. Penktadieniais- moterys su dukromis, šeštadieniais- vyrai su savo vaikiukais. Išsikaitinę ir nusiprausę neskubėdavo namo, sėdėdavo ant suolo atvėsti, gerdavo šaltinio vandenį iš skardinio specialiai vandeniui bako su pririštu blėkiniu puodeliu. Čia sėdėdavo ir laukiantys savo eilės. Ramūs, dažniau linksmi pokalbiai – žmonės gerai pažin vieni kitus ir noriai bendraudavo. Jokio alaus! Nebuvo dar tokios tradicijos, žmonės tada dar buvo visi lygūs, nebaksnojo vienas kito už skausmingą praeitį, nors buvę, kaip sakoma, ir „ priešingose barikadų pusėse“. Juokais sakydavo bilietų pardavėjai: „Tu gal KGB tarnauji, ba tokioj tinkamoj vietoj insitaisius, viską žinai, ką miestelis šneka“?
Šioje nuotraukoje pirties romantika jau sugadinta. Laisvai tekantis šaltinio vanduo pritraukė verslą- paminklų dirbtuves, kurios prilipo prie pirties visiems laikams. Nešvara ir dulkės suteršė buvusią puikią pirties aplinką. Pirties įranga seno, rūdijo, puvo, o remontuoti ir atnaujinti niekas neskubėjo. Prakutę žmonės statėsi sau individualias pirteles ir nebuvo kalbos apie rentabilumą prie valstybės reguliuojamų kainų.
Pirties pabaiga tradicinė: privatizavimas, vegetavimas, uždarymas, dūlėjimas.
Kavarskas žydų
Kaip matom, planuose pradėjau dėlioti, kas kur gyveno 1936 m., nes pavyko gauti ne tik gerus planus, bet ir sklypų savininkų pavardes. Pažiūrėkim į šias dvi miestelio dalis.
Čia tankiausiai apgyvendintas Kavarsko centras: Budrių (Šovenių), Savanorių (Vokiečių), Juliaus Janonio (Subatos, ar Arbatos?) gatvių trikampis nuo Respublikos (Rinkos) aikštės. Matom, kad čia lietuvių buvo vos vienas, kitas, o rusų iš viso nebuvo. Nereikėtų nei stebėtis, nei piktintis: žydai neužkariavo, bet patys pastatė mums miestelį, kurį mes negarbingai paveldėjom ir dabar jau aplipdėm naujom gryčiom. Daugybė namų neišliko nuo ano meto, bet verta išsaugoti bent atminimą čia gyvenusių žmonių.
Įdomi detalė - vėjo malūnas, kurio niekas neatsimena ir kuris buvo pažymėtas Ralph Jaffe ranka pieštam plane knygoje „The Shtetl That Was“, iš tikrųjų buvo ir paženklintas 27 Piketkino sklype.
Dabar mes matome tuštėjantį miestą, griūvančius apleistus namus ir bandome suprasti priežastį. Man atrodo, pradžia padaryta prasidėjus karui. Įsivaizduokime, kaip atrodė mūsų miestelis, kai užgeso gyvybė namuose, kuriuos aš pažymėjau Dovydo žvaigždutėmis. Buvo kur kas baisiau negu dabar, žiūrint į atgyvenusį ir nebereikalingą didelį pastatą.
Žydų kapinės
Žydų kapinės čia pradėtos atsikėlus pirmiesiems žydams XVIII a. antroje pusėje. Prasidėjo kapinės ties dabartine vandenviete ir ten mūsų laikais nebuvo jokių ženklų ir akmenų. Vaikai, kapstydami žvyrelį kalnelyje, palei griovį, rasdavo visiškai sudūlėjusių, parudavusių kaulelių. Kiek toliau jau kyšojo pavieniai netašyti akmenys, toliau jau matėsi šiek tiek apdorotų akmenų ir prasidėjo tikri betoniniai ir akmeniniai antkapiai, sudarydami puikias sąlygas vaikams žaisti slėpynes, karą ar kitokius vaikiškus žaidimus. Keista, bet šitie kapai nebuvo laikomi lygūs katalikų kapams, kur galiojo tam tikros elgesio taisyklės. Čia žmonės galėjo ganyti gyvulius, vaikams niekas nedraudė dūkti, triukšmauti, šaudyti iš savo „parakinių brauninkų“, karstytis ant paminklų. Čia net nesivaidendavo naktimis. Kartą iš kažin kur atvykusi viena žydė klausė mamos, ar mums nebaisu gyventi visiškai šalia kapinių? Sakėme, kad ne, kapai visiškai ramūs, lyg ne žmonių būtų. Tiek buvo gerbiami Lietuvoje žydai, jų gyvenimas ir palikimas. Ne veltui Anykščių krašto vietovardžių žinyne apie šias kapines parašyta tokia nesąmonė: „Kavarsko miestelio centre, P. Raudonikio gatvėje, iki XX a. vidurio buvo apleistos žydų kapinės, vėliau išvis sunykusios“. Išeitų, kad žmonių kaulai išgaravo, o paminklai sulindo į žemę savaime, tarsi nebūtų žinomas šių kapinių brutalaus sunaikinimo faktas.
anyksta.lt
Projektas „Anykščių tiltai“
Nuotraukos iš R. Varanavičiaus „Facebook“
1. Rimantas Varanavičius Kavarsko „Facebook“ grupėje neretai pasidalija ir senosiomis šio miesto nuotraukomis.
2. Kavarskiečio Rimanto Varanavičiaus surinkta ir susisteminta informacija rodo, kaip kito Kavarsko gatvių pavadinimai. Tai – tik dalis autoriaus išnagrinėtų gatvelių pavadinimų.
3. „Būtent šią nuotrauką galėtų plačiau komentuoti senesni kavarskiečiai“, - sako Rimantas Varanavičius. Foto iš Alvydo Žemaičio albumo
4. Šis statinys - kavarskiečių pirtis, statyta iš vietinių plytų.
5. Vienas nuotaikingesnių pasakojimų, išplaukusių iš Rimanto Varanavičiaus atminties – istorija apie Čiapajevą – vietinį „lenktynininką“ žirgu, pavarde Simaška.
6. „Va, kas liko iš Laskausko pirtelės. Kiba jinai sudegė?“, – svarsto Rimantas Varanavičius.
7. „Štai akmenys – laiškai iš tolimos praeities, atkasti iš po žemių, liudijantys apie čia, Kavarske, gyvenusius ir palaidotus žmones - žydus. Gaila, kad jie tiktai du iš visos buvusios gausybės“, – rašo R.Varanavičius.
