Istorija pati su močiutėmis į kiemą atėjo
Pervažiavus Paliūniškio tiltą ir pasukus ūksmingų medžių gaubiamu keleliu palei upę, kur Lėvuo daro vingį ir pakrantė iškilusi kelių metrų aukščio skardžiu, galima atsidurti Paliūniškio dvaro teritorijoje.
Dvaro, teisybė, jau seniai nėra. Dabar taip vadinasi naujas pastatas – panevėžiečių verslininkų įkurta kaimo turizmo sodyba.
Kadaise net kelis šimtmečius čia gyvavo kuklus, tačiau gyvybingas ir pažangiai tvarkomas dvaras.
„Jaučiate, čia ypatinga atmosfera“, – sako mus pasitikusi valdos šeimininkė Gina ir veda rodyti prieš akis atsiveriančio gamtos grožio.
Kai čia įsikūrė, ji ėmė domėtis dvarvietės praeitimi, perskaitė visą istorikų sukauptą medžiagą. Tas žinias dar papildė senieji paliūniškiečiai, naujakuriams perpasakojantys savo tėvų ir senelių prisiminimus.
„Pas mane ateidavo močiutės, atnešdavo obuolių, uogų ir pasakodavo, ką pačios iš vaikystės prisimena, ką girdėjo iš artimųjų apie čia gyvenusį paskutinį dvarininką Žygimantą Malinską. Kitaip sakant, istorija pati į mūsų kiemą atėjo“, – džiaugėsi Gina.
Grožį gožė dilgėlės ir brūzgynai
Stovime ant skardžio viršaus, apačioje matyti gausiai žaluma apaugusi upė. Lėta tėkmė, visokiais balsais skardenantys paukščiai, vėjo atpučiamas pakrantės žolynų kvapas tą saulės atokaitoje esančią paupio vietą daro tikrai išskirtinę.
Gina pasakoja, kad prieš du dešimtmečius, kai ji su vyru susidomėjo šiuo parduodamu sklypu su dviem kolūkinių laikų statiniais, pirmiausia ir atkreipė dėmesį į vietovės grožį. Masino ir šimtmečius skaičiuojanti dvarvietės istorija, galbūt ji vietai ir teikė išskirtinę aurą.
Moteris prisimena net stebėjusis, kad niekas anksčiau to neįvertino, pastatai be šeimininkų stovėjo ištisą dešimtmetį.
Peizažo grožį gal buvę sunku įžvelgti todėl, kad negyvenami namai ir visas plotas buvo virtęs neįžengiamais krūmynais ir dilgėlynais, vėliau naujieji šeimininkai kiekvieną žemės lopelį išpureno savo rankomis.
Moteris rodo šabakštyną kitapus tvoros, kad įsivaizduotume, ką rado čia atsikrausčiusi. Ten, augalijos raizgalynėje, matyti kažkokio sunykusio statinio kampas. Tai tikra seniena: iš raudonų plytų statyta dvaro oranžerija. Seniai nenaudojama ir neprižiūrima ji baigia sugriūti.
Svarstė, gal steigti senjorų namus žemaičiams
„Mūsų valdoje tėra vienos pagrindinio dvaro pastato sienos likučiai, jie aptikti prieš 5 metus per archeologinius kasinėjimus“, – pasakoja moteris.
Iki šių dienų išlikę ūkiniai dvaro pastatai yra tolėliau, priklauso kitiems žmonėms.
Kai panevėžiečiai pirko apleistą sklypą, jis net nebuvo įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paveldo vertybių sąrašą. Jie manė, kad kuriasi dvaro pašonėje, o vėliau, susidomėję vietos istorija, sužinojo, jog atsidūrė ne kur kitur, o pačioje dvarvietės širdyje.
Taigi Gina su sutuoktiniu įsigijo pusantro hektaro sklypą su pastatais, skirtais kolūkio valgyklai ir parduotuvei.
Statiniai buvo mažai naudoti, jie iškilo sovietmečio pabaigoje. Valgykla metus kitus veikė, bet parduotuvės net nespėta atidaryti. Ji pastatyta 1989 metais, bet naudoti nepriduota.
Atėjus Nepriklausomybei subyrėjo kolūkis, valgykla ir naujoji parduotuvė privatizuotos, paskui sklypas su pastatais ėjo iš rankų į rankas, niekas čia jokios veiklos nevykdė.
„Mes buvom vieni iš tų pirmųjų, kurie šalyje ėmė steigti kaimo turizmo sodybas“, – pasakoja panevėžietė.
Iš pradžių buvo minčių čia steigti senjorų namus žemaičiams, mat Gina yra kilusi iš Žemaitijos, priklauso Panevėžio žemaičių draugijai, tad su žemiečiais tokį variantą svarstė, bet paskui kažkaip atmetė.
„Močiutės džiaugėsi, kad atnaujinam dvarvietę, jos pasakojo, kad dvaras buvęs medinis, kuklus, o ponas neišpuikęs. Esą prasidėjus karui ponia su dukromis pasitraukė į Vakarus, paskui atsidūrė Amerikoje, o ponas, tuo laiku jau senas ir ligotas, liko“, – pirmus kūrimosi metus prisimena Gina.
Ji juokdamasi pasakoja, kad iš pradžių juos, naujokus, vietiniai net buvo ėmę vadinti grafais.
Grūdų sandėlyje buvo karo ligoninė
Važiuojame link išlikusių ūkinių dvaro pastatų.
Iki pusės akmeniniame statinyje, buvusiose arklidėse, ant kurių pažymėta statybų data: 1891 metai, dabar veikia medienos apdirbimo įmonės dirbtuvės.
Greta esantis dviaukštis raudonų plytų namas, dvarininko statytas kaip grūdų saugykla, ir didelis medinis pastatas, buvusi daržinė, priklauso ūkininkui, žmogus juose laiko grūdus.
„Iš senų žmonių girdėjau, kad čia buvo vokiečių karo ligoninė“, – apie raudonplytę grūdų saugyklą pasakoja Paliūniškyje gimęs ir augęs Darius Pranskietis.
Mostelėjęs į paupį aiškina, jog ten, arčiau tilto, stovėjo vandens malūnas. Kadaise jis sudegė. Už tankių medžių, kur dabar likusi tik akmenų krūva, buvęs dvaro darbininkų namas, po juo – erdvūs išmūryti rūsiai. Senais laikais ten buvusi įrengta dvaro alaus darykla, vėliau paversta kolūkio daržovių sandėliu – kopūstams laikyti. Gyventojams irgi ten buvo leista laikyti savo bulves.
Sovietmečiu kurį laiką tame name dar gyveno šeimos, bet kadangi statinio niekas neprižiūrėjo, vieną kartą jis tiesiog nugriuvo upėn.
Dvarą perrašė tarnaitei
Paliūniškyje gimusi ir augusi, išsikrausčiusi į miestą, o paskui vėl į gimtinę grįžusi Irena Juozapavičienė dar prisimena senąjį medinį dvarą ir jo paveldėtoją Mariją Mickūnaitę, kurią vietiniai vadino tiesiog dvaro Maryte.
Marytė, kaip ir jos tėvai, buvo dvaro tarnaitė.
Kai užėjo karas, kai okupavo sovietai ir prasidėjo represiniai trėmimai, dvarponis Ž.Malinskas, tikėdamasis išvengti tremties, skubiai dvarą perrašė savo nebejaunai tarnaitei.
Ir iš tiesų, rusai dvarininko nelietė. Bet ne tik todėl, kad šis spėjo atsikratyti turto. Jis buvo nemažai nusipelnęs Rusijai – vadovavo Sibiro geležinkelio magistralės tiltų statybai.
Ž.Malinskas, kad ir nebebūdamas šeimininku, ir toliau gyveno dvare, o mirė karo pabaigoje. Jis palaidotas dvaro kapinėse kaimo gale, jos buvo šalia senosios Paliūniškio mokyklos.
Marytė buvo gera kitiems, bet ne sau
Apsišvietęs ir pažangiai mąstantis Ž.Malinskas gražiausiais savo dvaro laikais ir mokyklą laikė dvare, vėliau skyrė žemės naujos mokyklos statybai Bernotų kaime. Dabar toji teritorija jau priklauso Paliūniškiui.
Senoji medinė mokykla, kurioje gyveno ir mokytojai, sudegė sovietmečiu. Gaisras kilo nuo krosnies.
Gatvė, kur yra dvaro kapai ir likusi ūksminga, mokyklon vedusi medžių alėja, šiandien vadinama Ž.Malinsko vardu. Dvaro kapinių vietoje dangun stiebiasi aukštos pušys, kapavietės susilyginusios su žeme, cementiniu antkapiu pažymėta tik Ž.Malinsko kapo vieta. Jo kapą prižiūri Paliūniškio mokyklos mokiniai.
I.Juozapavičienei dėdienė pasakojo, kad paskutiniais metais kas tik galėdavo nešdavo senajam ponui valgyti – ligonis nebepajėgė savimi pasirūpinti. Žmonės tada kalbėjo: „Mat kaip viskas apsivertė, mes, buvę kumečiai, savo poną šelpiam.“ Ž.Malinskas ašarodavęs iš dėkingumo.
Marytė ponu mažai besirūpino.
„Ji buvo labai gera aplinkiniams, bet negailestinga sau: gal iš vienišumo įjunko į alkoholį. Anais laikais buvo reta, kad moteris gertų“, – savo vaikystės laikus prisiminė I.Juozapavičienė.
Testamentu paveldėjusi dvarą Marytė dvarininke netapo: ji sunkiai dirbo, pati pasikraudavo bidonus pieno ir arkliais vežė į Panevėžį. Kartu iš Paliūniškio vaikams, kurie mokėsi mieste, nuveždavo tėvų įdėto maisto. Nuo savęs dar saldainiais apdalindavo.
Ponas dovanojo, sovietai atėmė
Gautą turtą sovietai pokariu iš Marytės atėmė, visus dvaro pastatus nacionalizavo. Moteriai buvo leista gyventi viename kambaryje, šalia įkėlė dar kitų šeimų, įkurdino kolūkio skaityklą ir kontorą.
„Marytė nieko neturėjo, tik veislinį kuilį ir eržilą – tiek iš dvaro jai teliko. Tuos tai pasiėmė, nes labai gyvulėlius mylėjo“, – pasakojo I.Juozapavičienė.
Didžiulei medinei trobai verkiant reikėjo remonto, kolūkis šiek tiek aplopė stogą ir čia padarė kultūros namus. Vykdavo šokiai, visokios šventės, atveždavo kiną.
„Man Marytė pasakojo, kad prieš karą visos dvaro daržinės buvo pilnos raudonų plytų, ponas ruošėsi statyti naują – mūrinį dvaro rūmą. Tas plytas kažkur pradangino vokiečiai“, – prisimena I.Juozapavičienė.
Tarsi nykte nunyko
Gerą dešimtmetį šurmuliavęs dvaras pamažu ėmė tuštėti, pirmiausia kitur išsikėlė kontora ir šeimos, ilgiausiai užsibuvo kultūrnamis.
Keista, bet niekas iš paliūniškiečių tiksliai nepamena, kada nugriautas pagrindinis dvaro pastatas. 1962 metų topografiniame žemėlapyje jis dar pažymėtas, o 1990-ųjų geodeziniame žemėlapyje medinio statinio nebėra.
„Gal nuvertė, kai pradėjo statyt naujus kultūros namus?“ – svarsto I.Juozapavičienė.
1982 metais Paliūniškyje prasidėjo grandiozinės statybos, kolūkis iš karto statė visą komplektą: mokyklą, kultūros namus, kolūkio kontorą, parduotuvę, vadinamuosius alytnamius.
„Kultūros namai iškilo prabangūs, su vitražais, bet veikė metus, ir viskas. Pasikeitus laikams, vyko privatizacija, bet taip juose niekas ir neįsikūrė, baigia sugriūti“, – apgailestauja pašnekovė.
Norėjo iškvosti, ką kalbėjo mokytoja
Nuotraukas, kuriose dvaras dar stovi, o paskui pusė jau nugriauta, mums parodė 90 metų paliūniškietė Stasė Gabrienė. Ji iš pradžių vadovavo skaityklai, o nuo 1957-ųjų iki 1969 metų dirbo mediniame dvare veikusių kultūros namų direktore.
Iš to laiko senolei labiausiai įstrigo ne buvusios šventės, o saugumo areštai. Direktorę saugumas buvo išsivežęs ir tardė net tris kartus.
Pirmą kartą ją mašinon įgrūdo ir išsigabeno į Panevėžį po eilinių jaunimo šokių. Kai direktorė tvarkė salę ir jau ruošėsi rakinti duris, saugumiečiai, nesiteikdami paaiškinti, kodėl ir už ką, liepė važiuoti kartu, neleido net artimiesiems apie tai pranešti.
„Mane tardė dėl mokytojos Paulinos Juodikienės. Klausinėjo, ką su ja šnekam. Paskui sužinojau, kad tuo metu ir ją buvo areštavę, mat ji laiške draugei buvo parašiusi, jog ateis laikas ir Lietuva vėl bus laisva. Mes nežinojom tokio žodžio „politika“, sakau, apie ką gi kalbėsi, apie šokius ir berniukus“, – S.Gabrienė anuomet greit susigaudė, kad bet koks nereikalingas sakinys mokytojai gali užtraukti skaudžią bėdą.
Saugumiečiai S.Gabrienę paleido vidurnaktį. Tiesiog išmetė į gatvę. Nuo saugumo pastato iki namų Paliūniškyje ji grįžo pėsčia.
Prisimena, kad tėvai buvo labai išsigandę, rado juos sėdinčius prie žvakės ir raudančius.
Po to saugumas S.Gabrienę dar du kartus vežėsi į būstinę.
„Broliui baigėsi blogiau, jį ištrėmė į Karelijos lagerius, nes nešė valgyti miške buvusiems partizanams“, – sako senolė.
Laimės nėr dėl to, kad ant kapų stovi?
S.Gabrienė dar parodo ir Pirmojo pasaulinio karo kapines dvarvietės pašonėje. Žuvusius rusų ir vokiečių karius laidojo gretimo kaimo kapinaitėse, o čia atgulė karo ligoninėje nuo žaizdų mirusios aukos. Archyviniai duomenys liudija, kad čia palaidoti 83 vokiečių kariai.
Anksčiau kapinės užėmė didesnį plotą, paskui kolūkis jų vietoje ėmė statyti kultūros namus ir parduotuvę.
Sovietmečiu tokios vandalizmo apraiškos buvo įprastos: per žmonių kaulus tiesti keliai, statyti gyvenamieji kvartalai. Niekas nesismulkino, kad iš žemės lenda kaulai ir kaukolės, buldozeriai juos išstumdydavo, ir viskas.
Sąjūdžio laikais kultūros paminklų apsaugos tarnybos specialistai susirūpino nuniokotomis kapinėmis, tada buvo surinkti likę paminkliukai su karių pavardėmis bei kariniais laipsniais, sudėti į vieną eilę ir įcementuoti, šalia pastatytas paminklas su užrašu lietuvių ir vokiečių kalbomis.
S.Gabrienė tuos kapelius prižiūri, nors niekas neragina.
„Ant kapų pastatė, gal todėl laimės ir neturėjo, nenaudojami yra ir pūva“, – apie niekaip šeimininkų nesulaukiančius kultūros namų statinius sakė paliūniškiečiai.
Dvarą valdė garsūs inžinieriai
Paliūniškio kaimas ir čia esanti dvarvietė priklausė Vabalninko karališkajam dvarui.
XVIII amžiaus pabaigoje jį valdė Lenkijos iždo narys F.Mošinskis.
Po jo mirties 1817 metais palivarkas atiteko grafui Severinui, vėliau valstybės patarėjui L.Potociui, kuris Paliūniškio dvarą išsipirko.
1869 metais dvarą paveldėjo Valerijonas Kerbedis, garsiosios inžinierių ir tiltų statytojų giminės atstovas, o XIX amžiaus pabaigoje dvaras atiteko Malinskams, Kerbedžių giminaičiams pagal moteriškąją liniją.
Apie 1910 metus dvare buvo įveistas parkas, sklypas apsodintas gėlėmis.
1923 metais dvare buvo 14 ūkinių kiemų ir 156 gyventojai.
Istoriniai radiniai liudija, kad Paliūniškio dvarvietė priklausė pažangos siekiantiems šeimininkams.
Sakoma, kad dvare tarnavusių samdinių nei ponai, nei kaimiečiai nevadino kumečiais, šaukė dvariokais.
Dvare nebuvo ištaigos, ūkiniai pastatai buvę geresni nei gyvenamasis rūmas, mat koncentruotasi darbui, o ne tuščioms pramogoms.
Dvaro kieme stovėjo labai aukštas svirnas, buvo didelės daržinės ir klojimas.
Plytinė buvo už Paliūniškio miško. Plytas gamino dvariokai ir samdyti darbininkai.
Kasinėjimų metu aptikta, kad dvare netgi lydyta geležis.
Lietuvos teritorijoje ir Panevėžio krašte didžioji dalis geležies įrankių, naudotų iki XIX amžiaus, buvo gaminami vietos meistrų.
Ją gamino iš pelkių ir dirvų geležies rūdos. Kad išgautų geležį, reikėjo iš rūdos pašalinti priemaišas: plauti, džiovinti, smulkinti, apdeginti. Procesui naudotos specialios krosnelės rudnios. Gamybos metu išsiskirdavo šalutinis produktas šlakas.
XIX amžiuje dvare veikė alaus darykla, gelumbės fabrikas, lentpjūvė, vandens malūnas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Gabrienė jaunystėje, kai dirbo kultūros namų vadove. Jai už nugaros – senasis medinis dvaras.
2. Taip atrodė senoji Paliūniškio mokykla, kurios statybai žemės skyrė dvaro savininkas Ž.Malinskas.
3. Medinis dvaras nugriautas ne iš karto, kurį laiką dar stovėjo jo dalis.
4. Dvarvietėje ant vaizdingo upės kranto dabar stovi kaimo turizmo sodyba.
5. Šiame kolūkio laikais statytame name turėjo būti atidaryta parduotuvė, bet nespėta, pastatas buvo privatizuotas.
6. D.Pranskietis prisiminė, ką apie dvaro pastatus pasakojo seni žmonės.
7. Dvarininko statytose arklidėse kolūkis laikė veršius, dabar pastatas priklauso medienos apdirbimo įmonei.
8. Dvaro grūdų sandėlis per karą buvo paverstas ligonine, dabar pastatas vėl naudojamas pagal paskirtį.
9. Išlikusi medinė dvaro daržinė šiandien priklauso ūkininkui.
10. S.Gabrienė niekieno neraginta prižiūri Pirmojo pasaulinio karo aukų kapus.
A.Švelnos nuotraukos