Nauji vadovai veda modernesniu keliu
Panevėžio „Meno“ teatrui, atrodo, atėjo virsmo metai. Iki šiol teatras skelbė esantis šeimos teatras, o dabar labiau suka modernumo keliu.
Galbūt tam įtakos turi ir jauni šio teatro vadovai.
Greit bus dveji metai, kai teatrui vadovauja jo direktorius Anupras Jucius ir pusmetis, kai dirba šio teatro meno vadovė Monika Klimaitė-Daunienė.
Meno vadovė vaidybos bei režisūros mokėsi Lietuvoje, Anglijoje, Danijoje, Amerikoje bei Libane. Direktorius, prieš tai teatrinius mokslus baigęs Lietuvoje, šiuo metu į scenos meną gilinasi Šveicarijoje.
Dabar, kai siaučia pandemija, A.Jucius teatrui vadovauja iš Ciuricho, M.Klimaitė-Daunienė – iš Vilniaus. Meno vadovė su mumis sutiko bendrauti tik raštu.
Kvietė į parkus, aikštes
M.Klimaitė-Daunienė šiemet pastatė spektaklį „Musių valdovas“ pagal pasaulio aukso fondo kūrinį – to paties pavadinimo Viljamo Goldingo romaną. Vaikų santykių problemos čia atskleidžia visos visuomenės problemas.
Buvo numatytos dar dviejų spektaklių premjeros, bet jas tolyn nukėlė pandemija.
Teatro naujovės prasidėjo šią vasarą, ieškant naujų, per pandemiją galimų darbo formų.
Į dialogą panevėžiečius ir miesto svečius aktoriai pakvietė kurdami jiems patiems naują meninės išraiškos formą – performansus. Jie vyko Panevėžio aikštėse, parkuose, gatvėse, teatro kiemeliuose.
„Sulaukėm daug palankių reakcijų, kvietimų dalyvauti ir rodyti performansus Panevėžio ir kitų miestų renginiuose. Aktoriai džiaugėsi šia patirtimi, stebėjosi vienas kito ir savo darbais, kūrybiškais iššūkiais ir jų įveikimu“, – teigė M.Klimaitė-Daunienė.
Panevėžiečiai senjorai, pasak meno vadovės, pamėgo teatro jiems pasiūlytas kūrybines dirbtuves. Jose mokyta atsipalaiduoti, lavinti reakcijos, budrumo įgūdžius.
Kol iš patalpų neišgujo korona, vaikams teatre buvo vedamos edukacijos-ekskursijos, skirtos susipažinti su teatro pastatu, jo istorija, užkulisiais.
Ar tikrai reikia stulbinti?
Pasidomėjome, kaip šias naujoves vertina aktoriai.
Ovidijus Kazarinas pripažino, kad pasikeitus teatro vadovams imtasi daugiau eksperimentų, teatras sumodernėjo, ėmėsi ieškoti ypatingų išraiškos formų.
„Esu įpratęs prie kitokio, senojo teatro, tad svarstau, ar galima ir ar reikia dar ką nors išrasti? Ar žiūrovus turime ugdyti įprastomis teatro formomis, ar turime tai daryti stulbindami, pasitelkdami įvairius efektus?“ – svarstė O.Kazarinas.
Aktorius tvirtino, jog vykstant teatriniams eksperimentams, jau spėjo pasiilgti paprasto, elementaraus teatro – tokio, kokio spektaklius supranta ir mažas, ir jaunas, ir vyresnis, ir senas.
„Man pačiam būna nepatogu, kai pamatę spektaklį ir iš teatro išėję žmonės vis dar svarsto, ką juo norėta pasakyti. Susidūriau ir su tuo, kad neradę atsakymo nutaria, jog parodyta nesąmonė“, – sakė aktorius.
Paklaustas apie teatro gvildenamas amžinąsias temas O.Kazarinas svarstė: „Norėčiau, kad šioms temoms būtų skiriama daugiau dėmesio. Taip pat norėčiau, kad teatras daugiau kalbėtų apie meilę, draugystę, užuojautą, skriaudą, neteisybę, pagaliau ir apie stebuklą. Dabar stebuklą mes bandome sukurti kurdami efektą.“
Iššūkis kameriniam teatrui
Arnas Butkus pritarė, jog išties būdavo įprasta žinoti, kad „Mene“ daugiausia spektaklių buvo kuriama mažiesiems. Jų žiūrėti vaikus atvesdavo tėvai – tai būdavo visiems nauda.
Dabar teatras labiau orientuojasi į paauglius, jaunimą bei suaugusius žiūrovus, ieško naujų bendravimo su jais formų. Atėję nauji teatro vadovai, anot aktoriaus, budina ir judina teatrą iš sąstingio.
Tai, kad teatras „Menas“ nedidelis, o žiūrovų kėdės stovi netoli scenos, pasak A.Butkaus, apibrėžia, jog tai – kamerinis teatras. O tokiuose teatruose aktoriams lengviau prabilti į žiūrovą, paprasčiau gvildenti svarbias, amžinosiomis vadinamas temas.
„Mes, aktoriai, savo darbais stengiamės prabilti apie šeimos, visuomenės vertybes ir dabar darome tai nebūtinai spektakliais“, – sakė aktorius, turėdamas mintyse naująją meninės išraiškos formą – performansus.
Performansai pandemijos metu tikrai pasiteisinę. Juk aktorius bei žiūrovus iš teatrų šiemet išgujo korona. Performansams nereikia uždaros teatro erdvės, pakanka viešųjų erdvių lauke.
A.Butkus sakė, kad performansas suteikė galimybę ir pasišaipyti iš perdėtos viruso baimės.
Tai – lyg gerasis virusas
„Performansas – tai kūrėjo požiūris į problemą, įvykį ar reiškinį, perteiktas įvairiomis išraiškos formomis. Idėjas, išgyvenimus performansų kūrėjai išsako ne tik per vaidybą, bet ir per pantomimą, tapybą bei kitas meno rūšis“, – aiškino aktorė Izabelė Visockaitė.
Kurdama performansus I.Visockaitė siekia atkreipti dėmesį į tai, kiek visuomenei turi įtakos telekomunikacijos ir socialiniai tinklai.
„Man labai rūpi, jaudina vyresnių žmonių problemos – vienišumas, apleistumas. Tad aš mielai vedžiau teatro sukviestiems senjorams vadinamąsias dirbtuves, per jas mokiau įvairių teatrinės raiškos būdų“, – sakė aktorė.
I.Visockaitės požiūriu, „Menas“, nors ir sulaukė pokyčių, kaip buvo, taip ir liko šeimos teatru.
„Aš manau, kad kiekvienas teatras yra šeimos teatras, kuriame laukiami visi. Taip pat manau, kad kiekvienas spektaklis kelia amžinąsias temas. Jei nebūtų šių temų, nebūtų ir paties teatro, neturėtume ką vaidinti ir ką rodyti“, – sakė aktorė.
Naujų teatro vadovų atneštus pokyčius ši aktorė prilygino virusui.
„Tai – gerasis virusas, atnešęs džiaugsmo, inovatyvumo, naujų formų, naujų postūmių, pripildęs šurmulio“, – sakė ji.
Ir sonete – neaiškūs takai
Aktorė bei teatrinės jaunimo studijos, kurią lanko 10 jaunuolių, vadovė Dovilė Klementjeva pripažįsta, jog „Menui“ atėjo nauji, permainingi laikai.
Viena vertus, permainų atnešė nauja teatro vadovybė, be to, įprastą menininkų gyvenimą keičia užklupęs koronavirusas.
„Dėl pandemijos kūrybinis procesas po truputį keliasi į virtualią erdvę. Štai su jaunimo studija ėmėmės dirbti per nuotolį, mokomės, kuriame, vaizdo juostoje įrašinėjame Viljamo Šekspyro sonetą, prasidedantį „Neaiškūs man dangaus takai žvaigždėti“, – pasakojo vadovė.
Sonetas, kuriame kalbama apie marą ir badą, itin aktualus šiandienai. Anot vadovės, esame panašioje kritinėje situacijoje. O tai – viena amžinųjų teatre gvildenamų temų.
„Apskritai teatras turi užduotį aiškintis, atskleisti pokyčius, ieškoti atsakymų, kiek besikeičiantis gyvenimas turi įtakos amžinosioms vertybėms, tokioms kaip meilė, ištikimybė, draugystė, šeima“, – sakė D.Klementjeva.
Lipnių dažų neišsigąsdavo, ranką spausdavo
Aktorė tvirtino tikinti, jog šios vertybės ir yra amžinos todėl, kad jos niekur nedingsta.
„Manau, kad šiuolaikiniai žmonės, galbūt dalis jų, tik įsivaizduoja, kad amžinosios vertybės turi pakaitalų, bet iš tiesų taip nėra. Pabandžius jų atsisakyti, lieka skylė, tuštuma, o tada pradedama ieškoti, kuo ją užpildyti“, – sakė D.Klementjeva.
Apie savo performansą „Juoda dėžutė“ aktorė sakė, kad jos pagrindas buvo pantomima. Vaidindama šalia „Garso“ kino centro ji juodais lipniais dažais išteptą ranką tiesė praeiviams – taip norėjo priminti limpantį viruso užkratą.
„Nustebau, kad šis mano sumanymas sulaukė pasisekimo – teko paspausti nemažai rankų“, – sakė pašnekovė.
D.Klementjevai „Menas“, kaip ji juokavo, išties yra šeimos teatras, nes jame dirba abu su vyru, čia praleidžia didelę savo gyvenimo dalį.
„Tiesiog naujieji vadovai šį požiūrį į šeimos teatrą praplėtė, mums pasakyta, kad labiau orientuosimės į jaunimą, kursime jiems skirtas akcijas bei spektaklius“, – sakė aktorė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pusmetis, kai teatro „Menas“ meno vadove dirba M.Klimaitė-Daunienė.
2. Spektaklį „Musių valdovas“ kūrusių aktorių fotosesija. A.Gudo nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 12 08
