Pablo Picasso neatsiklausė
„Taip, tiesa, kad mano darbai yra kabėję šalia Pablo Picasso šedevrų Vengrijos nacionalinėje galerijoje. Bet tai nereiškia nieko. Juk aš neatsiklausiau Picasso, ar jis to nori“, – juokėsi sostinėje gyvenantis ir kuriantis žinomas tapytojas 71 metų Rimas Zigmas Bičiūnas.
Savo darbus dailininkas pasirašo Rimo vardu.
Jo motinos Monikos Bičiūnienės, vienos garsiausių šalyje tapytojų primityvisčių, vardas įrašytas į Londone 1984 metais išleistą Pasaulio naiviojo meno enciklopediją.
Beveik du šimtus savo ir mamos darbų R.Bičiūnas dovanojo Rokiškio krašto muziejui. Kolekcija vertinama maždaug 250 tūkst. eurų. Vertėja žmona Nijolė ir dukra aktorė Monika Bičiūnaitė tam neprieštaravo.
„Ne kartą esu sakęs ir galiu dar pakartoti, kad Rokiškis – tai mano Paryžius“, – šypsojosi į svečius mus, kraštiečius, pasikvietęs Panemunyje gimęs, vėliau Pandėlyje gyvenęs dailininkas.
Grįžta prie ryškių spalvų
Įžengus į erdvias R.Bičiūno dirbtuves aukštomis lubomis, pasitinka koridoriuje ant sienos iškabinti jo mamos piešti darbai. M.Bičiūnienė mirė prieš 16 metų, iki šimtmečio jai trūko kelių mėnesių.
„Mama ištapė spintos dureles ir šonus, kad nebūtų nuobodi. O aš ją išardžiau, dalis pakabinau kaip paveikslus ir dabar džiaugiuosi, kad labai neblogai atrodo“, – pasakojo R.Bičiūnas.
Dirbtuvėse su pilnais darbų stelažais iš karto į akis krinta ryškūs kūriniai – tai paties R.Bičiūno ir jo mamos kūryba. Abiejų paveiksluose – žmonės, gėlės, kaimas, pastatai, paukščiai, katinai... Darbai skirtingi, bet žėrintys ryškia spalva.
„Jaunystėje esu buvęs juodas, esu buvęs baltas, bet su metais vis labiau grįžtu prie ryškių spalvų. Noriu savo darbais skleisti džiaugsmą, o ne kelti liūdesį, pyktį ar agresiją. Tai prancūzų mokykla, prancūzams laikas už tai man pakabinti ordiną“, – juokavo R.Bičiūnas.
Kūrinį brandina kaip vyną
Kaip ir visiems žmonėms, R.Bičiūnui užslenka liūdesio debesėliai, bet tapytojas kūriniuose jų neperteikia. Kam esą svarbūs Rimo Bičiūno vidiniai išgyvenimai?
Prie kai kurių darbų tapytojas sugrįžta po ilgo laiko. Pasitaiko, kad būna juos pamiršęs. Kuo ilgiau ties kūriniu mąstyta, tuo jis brandesnis – tarsi vynas.
Vykdamas savaitei į plenerus, R.Bičiūnas žino, kad impulsyviai užfiksuos tik savo įspūdžius, bet darbo gilumą suras vėliau, niekur neskubėdamas, nelėkdamas.
Dailininkas prisiminė kolegos ištartus žodžius: jeigu jis žinotų, kurią dieną sukurs šedevrą, tai būtent tuo metu ateitų į dirbtuves. Užtat kiek laisvo laiko atsirastų!
R.Bičiūnas net turguje išvysta nuostabiausiai išdėliotus vaisių natiurmortus, žvelgia į prekiautojų veidus, įsidėmi judesius. Čia surastos idėjos atkeliauja ir į kūrinius.
O žmogus už stalo – amžina tema, pradedant „Paskutine vakariene“ ir baigiant šeima.
Užtat kopijų tapyti R.Bičiūnas niekaip nesutiktų. „Ne, ne! Tai baisiai nuobodu“, – net sumojuoja rankomis.
Nežinojo, džiaugtis ar liūdėti
Skirtis su darbais ir dovanoti juos Krašto muziejui R.Bičiūnui buvo truputį gaila, bet tikėjo, kad kolekciją patiki į geras rankas.
„Galvojau, kuo aš galiu prisidėti, kad Rokiškio vardas skambėtų? Kuo gi daugiau, jei ne mamos ir savo kūriniais? Ir nesigailiu – muziejininkai, šventi žmonės, darbus ne tik profesionaliai saugo, bet ir eksponuoja. O žiūrovams rodomi kūriniai yra gyvi. Tai kur kas geriau nei gulėtų mano dirbtuvėse, stelažuose“, – kalbėjo R.Bičiūnas.
Tapytojas viliasi, kad vis daugiau menininkų savo darbus dovanos gimtinei.
Juk neturint nei skulptūrų, nei paveikslų, nei grafikos darbų, miesteliuose ir kaimuose nebus galerijų. O jei nebus galerijų, nebus ir meno.
R.Bičiūno darbas „Tyla“ kabo Europarlamente, kur sutinkami užsienio svečiai. O Santariškių klinikose jo kūrinius buvo nukniaukę ilgapirščiai.
Tuomet tapytojui paskambinęs medikas atvirai prisipažino: „Nežinau, liūdėti tau ar džiaugtis, bet tavo darbus pavogė.“
Vagį ir R.Bičiūno darbus rado.
Mamai atvežė teptuką ir dažų
R.Bičiūno gyvenime būta ne vieno lemtingo atsitiktinumo. Pirmiausia kone atsitiktinai jis pakliuvo į M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Tuomet buvo penkiolikmetis.
Vidurinėje mokykloje būsimasis dailininkas ne klausė mokytojų, o kažką vis piešė į sąsiuvinius ir vadovėlius. Mokytojai tai pastebėjo, patarė mokytis dailės. O tuomet – likimo pirštas – į Pandėlį su paroda atvyko dailės studentai.
R.Bičiūnas su jais susidraugavo ir pavymui išvažiavo mokytis į sostinę. Po to baigė ir Dailės institutą.
Grįždamas atostogų jis pastebėjo tuomet 50 metų mamos M.Bičiūnienės talentą. Iš sostinės jai parvežė dažų, teptukų ir prašė nesustoti – piešti.
„Tapyba – tai džiaugsmas akims. Svarbu ne siužetas, ne ką, o kaip tapai, su kokiomis mintimis, nuotaikomis. Vincentas van Goghas nutapė senus batus – ir šedevras. Primityvizmas, kuriam priskiriama mamos tapyba, toli gražu nereiškia, kad primityvu. Primityvizmui enciklopedijoje priskiriamas ir pats Picasso – ar jis primityvus?“ – kalbėjo R.Bičiūnas.
Padėjo išeiti iš tamsos
„Kol esi gyvas, reikia džiaugtis gyvenimu. Kiek daug dar nematyta, kiek pasaulio dar neaplankyta. Kokie muziejai, kokios vertybės, Dieve mano!“ – kalbėjo R.Bičiūnas.
Jis džiaugiasi, kad vienas jo darbų – irgi kone per atsitiktinumą – įkvėpė vilties jo pažįstamai prancūzei. Tuomet jis buvo nuvykęs į plenerą Prancūzijoje, o dvaro šeimininkė visą grupę pasikvietė į svečius. R.Bičiūnas nenorėjo eiti tuščiomis ir moteriai padovanojo savo tapybos darbą.
Jame – vijokliais apraizgytas pastatas, gilumoje – tamsu, o duryse – moters siluetas. Nuo saulės švyti visa siena. R.Bičiūnas dvaro šeimininkei pasakė, kad tai jos portretas.
Po poros metų ta pati prancūzė pasitiko dailininką kaip savo gelbėtoją.
Moteris papasakojo, kad netrukus po praėjusios viešnagės ji susirgo, buvo tokia silpna, kad gydytojai nesiryžo operacijai. Gulėdama ligos patale, prancūzė ilgai žiūrėjo į jai dovanotąjį paveikslą. Po to pati sau tarė, kad iš tamsos į šviesą einanti moteris – tai ji. Todėl surasianti jėgų pakilti ir išgyti.
Tuo patikėjusi moteris sugebėjo sustiprėti, ir gydytojai ją išgelbėjo.
„O juk galėjau dovanoti natiurmortą ar gėlių puokštę, galų gale galėjau nepadovanoti nieko. Toks atsitiktinumas, kad būtent šis paveikslas suteikė moteriai šviesių minčių“, – kalbėjo R.Bičiūnas.
Margarita grįžo į namus
R.Bičiūnas papasakojo neįtikėtiną istoriją, nutikusią kitam jo kūriniui – „Margarita“.
Iš Maskvos pas jį atvažiavo porcelianu, meno kūriniais prabangiame salone prekiaujanti maskvietė. Išvydusi ant molberto jo nutapytą moterį pasiteiravo pavadinimo. R.Bičiūnas atsakė, kad „Flora“.
Moteris nustebo – jos salono toks pat pavadinimas. Ji dar pasakė, kad dailininkas nutapė ne kokią Florą, o Margaritą.
Maskvietė kūrinį nusipirko ir išsigabeno į namus. Bet paskambinusi papasakojo, kad jos vyras ir sūnus „Margaritos“ neįsileidžia į namus.
Pasirodo, moters vyro senelis caro laikais iš gūdaus Rusijos kaimo atvyko į Maskvą, išsimokslino, gavo generolo laipsnį, už nuopelnus valstybei – butą. Vedė moterį, vardu Margarita.
O netoliese gyveno tuomet dar menkai žinomas rašytojas Michailas Bulgakovas, vėliau parašęs romaną „Meistras ir Margarita“. Šis ėmė ir nuviliojo gražiąją generolo žmoną.
Toks atsitiktinumas! Paveiksle nutapyta „Margarita“ pagal likimo vingius turėjo grįžti į Maskvą, į tą butą, kur yra gyvenusi tikroji Margarita.
„Daug visko mėgstu pridrėbt“
Kai piešiau pirmą paveikslą, nieko daug negalvojau, tik apie tai, kaip tą seną gryčiukę, kur gimiau, nupiešti. Dar tvorelę, upeliuką tokį. Kaip ten man išėjo – susiviję visokie medeliai, vos galima įžiūrėti. /.../
Kai imu teptuku tepti, pats paveikslas rodo, ko reik. Daug daug visko mėgstu pridrėbt. Man vietos trūksta. Ne visada vienodai sekasi. Kuris paveikslas atrodo silpnesnis, padedu į šalį. Palaukus kiek, pridedu vėl, ko trūksta.
Kai tapau, viską jaučiu, – kur kas dėt, kokią spalvą. Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Tarytum visą pasaulį tuomet matau, visą jo grožį. Tokios geros mintys gulas. Visas bėdas užmirštu, viską. Kartą uždėjau puodą virt. Ai, dar laiko yr, kol jis užvirs, patapysiu, tokios geros mintys. Tik jaučiu, kad pilna visur dūmų. Prieinu – viskas išbėgę. Tai nuo to karto tik dideliam puode valgį verdu. Kad ir nedaug, bet dideliam. Žinau, kad neišbėgs.
Monikos pasakojimą, kaip ji tapo, užrašė Alma Skruibytė
Kolekciją pasiūlė atsiklausdamas, ar tiks
Marijona MIELIAUSKIENĖ, Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja
Draugystė su Monika ir Rimu Bičiūnais užsimezgė dar sovietmečiu. Vykau pas juos į svečius kaip pas kraštiečius, o jie vis dovanodavo muziejui kūrinių. Darbus esame eksponavę dar tuomet, kai rūmai buvo nerestauruoti, per sienas vanduo bėgo.
Kolekcijos niekaip nebūtume drįsę paprašyti, Rimas pats pasiūlė nedrąsiai, lyg atsiklausdamas: „Ar priimsite? Ar tiks?“
Kaip galėtų netikti šitoks turtas? Rimas ne veltui vadinamas lietuviškuoju Pablu Picasso, Monika – irgi pasaulinio lygio dailininkė. Tokie talentingi, o tokie nuoširdūs, kuklūs, jautrūs.
Dabar jau muziejuje turime moderniai įrengtas, europinius standartus atitinkančias saugyklas. Kitais metais tikimės parengti nuolatinę M.Bičiūnienės darbų ekspoziciją, o birželio pabaigoje dalį vešime į sostinę, eksponuosime Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje, Pilies gatvėje.
Jos darbus būtina rodyti kuo plačiau, nes kūriniuose – senoji Lietuva, kaimas, žmonės ir darbai. Vargu ar beturėsime taip tapančių.
M.Bičiūnienė piešė taip, kaip jautė. Jeigu jai atrodė, kad paukštis didesnis už medžius, taip jį ir tapė. Be taisyklių maišė dažus, todėl spalvos tokios sodrios.
Ir Monikos, ir Rimo darbams gyvybės įkvepia paukščiai, gyvūnai, žmonės – kartais visai mažyčiai.
Jeigu M.Bičiūnienė piešė kiemą, o jame – suolelį, tai ant jo būtinai bus susirangęs katinas. Abiejų mėgstama tema – gėlės.
Sovietmečiu mokyklose buvo reikalaujama piešti pagal tam tikras taisykles, kad atitiktų proporcijos ir spalvos. Bet taip varžoma vaizduotė. Jei vienas žmogus mato kitaip negu kiti, tai rodo talentą. O su žiniomis ir talentu gali sukurti stebuklus.
Rimas labai vertina Pandėlį, per miestelyje vykusį plenerą dovanojo vaikams dažų, popieriaus, kitų reikmenų. Pandėlio gimnazijos vaikai ir mokytojai lankosi pas jį dirbtuvėje. R.Bičiūnas – mūsų svečias ir per kolegų parodas. Abu – Rokiškio krašto garbės piliečiai.
M.Bičiūnienė, gyvendama Pandėlyje, rūpinosi skulptoriumi Lionginu Šepka. Į pirtelę, kurioje šis droždavo ir atsiskyrėliškai gyveno, nešė maisto.
Tokių šiltų santykių reikia paieškoti
Genovaitė SAMULĖNIENĖ, buvusios Pandėlio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja
Su Monika yra tekę kartu dirbti. Tuomet aš buvau Pandėlio internato, kuriame gyvendavo našlaičiai iš visos šalies, direktoriaus pavaduotoja, o ji – naktinė sargė.
„Žinok, mieloji Monikute, tu esi naktinė direktorė“, – taip girdavau ją už kruopštumą.
Labai artimos bičiulės nebuvome, bet prisimenu ją itin šiltai. Taiki, nuoširdi, pastabi.
Be išsilavinimo, o asmenybė tikrąja to žodžio prasme.
Kad Monika tapo paveikslus, niekas iš aplinkinių nežinojo, turbūt tik Rimas. Bet yra buvę, kad rodo nedidelį eskizą, o jame – gaidys sulig namu. Mums nustebus sako: „Nesijuokite, taip ir turi būti. Šiame paveiksle gaidys yra svarbiausias, todėl už visus didesnis.“
Kai Rimas išvažiavo mokytis į M.K.Čiurlionio meno mokyklą, Monika džiaugdavosi, kad jam gerai sekasi.
R.Bičiūnas mamą labai mylėjo, jų santykiai buvo tokie šilti, kad reikia paieškoti. Globojo iki pat mirties, buvo pagrindinis pagalbininkas. Rimas jai buvo viskas.
Prisimenu, kaip mes, Pandėlio mokytojai, svečiavomės pas Bičiūnus namuose. Aš Monikai pasiūliau ko nors užkąsti, bet ji pasakė, kad valgys tą, ką jai paduos Rimukas. Net tokios smulkmenos jai buvo svarbios.
Kas metai abu atvažiuodavo į Pandėlį, kol čia buvo jo tėvo kapas. Po M.Bičiūnienės mirties Rimas perkėlė į Vilnių ir tėvo palaikus. Jo tėvas buvo siuvėjas, iš jo siūti išmoko ir M.Bičiūnienė.
Ne veltui dukrai Rimas davė savo mamos vardą, pavadino taip pat Monika.
