Į tilto atidarymą – su baltomis skarelėmis
Abiejuose Lėvens upės krantuose išsidėsčiusio Paliūniškio kaimo puošmena – arkinis senovinis tiltas, jo atidarymo metu 1933 metais gavęs skambų mūsų šalies didvyrių – lakūnų Dariaus ir Girėno vardą.
Paliūniškiečiai žino, kad jų tiltas – istorinė ir kultūrinė vertybė. Jį projektavo ir statė tuometis Panevėžio apskrities savivaldybės inžinierius, vėliau – susisiekimo ministras Kazys Germanas, karo pabaigoje pasitraukęs į Vakarus, paskui emigravęs į JAV. Žmonės kartais susimaišo ir tilto autoriumi pavadina Kerbedį – čia gyvenusios žymios tiltų statytojų giminės atstovą.
„Buvom maži, man ketveri, o sesėms ir broliui kokie šešeri septyneri, kai tėvai mus vedė parodyti tilto“, – atidarymo iškilmes prisimena 90 metų paliūniškietė Stasė Gabrienė.
Senolė pamena, kad ta proga tėvelio brolis kunigas Alfonsas Lipniūnas, kuris dabar palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje, dovanų atvežė baltas skarytes. Jomis tėvai papuošė tris savo mergaites, o sūnų padabino balto lino marškiniais.
Jautėsi kaip prie Eifelio bokšto
S.Gabrienė mena ir prieš tai buvusį medinį tiltą.
Anas buvęs siauras, arkliu galėjai tik į vieną pusę pervažiuot, kitas turėjo laukti, mat prasilenkti vietos nebuvę. Medinį tiltą per Lėvenį vietoj anksčiau buvusio sugriauto Pirmojo pasaulinio karo metais, 1919-aisiais nutiesė Lietuvos kariuomenės savanoriai.
„Gelžbetoninį tiltą pastatė, kai mašinų mūsų krašte atsirado, man rodos, iki tol mediniu tiltu jokia mašina nevažiavo“, – tikina senolė, bet nėra garantuota, ar tikrai taip ir buvę.
Upės krantus sujungęs lenktasis tiltas iškart tapo ir po to dar netrumpai buvo didžiausia kaimo įžymybe. Pasidarė madinga tilto fone nusifotografuoti.
Tokią fotografiją turi ir S.Gabrienė. Šalia tilto ji įsiamžino su drauge. Senolė mano, kad retas jos kartos paliūniškietis tokių nuotraukų neturėjo.
„Kaip į Paryžių nuvykusiems turistams būtina prie Eifelio bokšto įsiamžinti, taip mums reikėjo fotografuotis prie savojo tilto“, – juokiasi senolė.
Įtvojo į kiemą, apsivertė, paskui atsiprašė
Tiltas anuomet buvo daug reikšmingesnis, nei dabar galime įsivaizduoti.
Iš pradžių per akmenim grįstą tiltą dardėjo daugiau arklių traukiamų vežimų, paskui ėmė rūkti ir sunkvežimiai. Nutiesus naująjį kelią eismo srautas trumpam sumažėjo.
„Dabar transportas per kaimą rieda nenutrūkstamai“, – sako S.Gabrienė.
Vaikystėje jos tėvai gyveno pamiškės vienkiemyje, o ji su vyru įsikūrė jau prie pagrindinės kaimo gatvės.
„Prie mašinų įpratom, jos netrukdo. Ne kartą buvo ir kieman įlėkusios, vienas girtas su mašina mūsų kieme apsivertė, paskui atsiprašė“, – pasakoja pašnekovė.
Ji sakė, kad paliūniškiečiai Žaliąją pažįsta kaip penkis pirštus, čia pat grybai ir uogos, vaistažolės.
Pati S.Gabrienė irgi vaistažolių pasirenka, tik jų nevartoja, jaučiasi sveika, tad be reikalo gyduolių nuovirų negeria.
„Prirenku, sudžiovinu ir atiduodu kitiems“, – sakė geraširdė.
Prie kelio išeina pasižmonėti
Kaimo pabaigoj, o jei važiuojant nuo Žaliosios – pradžioj, palei kelią sumeistrautas laikinas prekystalis, prie jo sėdi 83 metų Stasė Nemeikšienė ir pravažiuojantiems siūlo miško bei daržo gėrybių.
„Štai kaip gražiai gyvenam, savo parduotuvę turim, viskas šviežia“, – moja, kad prieitume artyn.
Litrinis indelis voveraičių, ryšelis česnakų, agurkų, šviežių bulvių, mažas krepšelis raudonųjų serbentų – tiek tų prekių ir tėra.
„Apsimetu pardavėja. Ką vyras darže nuskina, tą parduodu. Štai kaimynė atnešė kibiriuką grybų, pati toli nevaikštau, abiejose kojose protezai“, – linksmai aiškina moteris.
Paklausta, kiekgi kainuoja grybai, šiek tiek svarsto, taria, gal kokie 5 eurai.
Dar skubiai paaiškina, jog serbentai šiemet – prabangos prekė, nuo penkių krūmų nuraškė viską, išėjo tik tas mažas krepšelis, mat šiemet ne vyšnių ir ne serbentų metai, niekam neužderėjo. Neaišku, kas nutiko vaiskrūmiams, bet jie atrodo lyg nušalę.
„Gyvenu su senu vyru, esam 64 metai vedę, jis ištisai skaito knygas, neturi laiko, o aš laisva, laiko turiu, man įdomu pakely pasėdėt, žmonės sustoja, mane pakalbina, taip sakant, pasižmonėju“, – noriai kalba ji.
Šiandien dar niekas nebuvo sustojęs. Jei gera diena, būna, kad uždirbu 3–4 eurus, o būna, kad nulį.
„Bet man tai nieko nereiškia, sėdžiu čia ne dėl pinigų, juk gaunu šiokią tokią pensiją. Čia įsitaisau, kad pabendraučiau“, – sako ji.
Būna, kad sustoja kitataučiai turistai, S.Nemeikšienė su jais gali susišnekėti rusiškai, lenkiškai ir vokiškai. Ir dar ignalinietiška tarme, mat iš ten kilusi.
Į Paliūniškį jie atkako jauni. Vyras, žemės ūkio specialistas, gavo paskyrimą į kolūkį, o ji „Ekrane“ dirbo tekintoja.
Džiaugėsi ištapytais šaliais
Link prekeivės artėja baltu šuniuku vedina moteris. Tai 72 metų Janina Urbonienė ir 17-os metų jos augintinis Pukys.
„Senas, bet gražiai atrodo, nes labai jį mylim, prižiūrim ir lepinam“, – apie keturkojį sako ji.
J.Urbonienė į Paliūniškį atsikraustė prieš 35 metus, prieš tai jos vyras dirbo Šilų tarybinio ūkio direktoriumi, o ji to paties kaimo kultūros namų vadove. Kadangi yra agronomė, Paliūniškyje grįžo prie žemės ūkio.
Kol abu dirbo, jautėsi labai užimti, o dabar kaime nebėra kas veikti, Paliūniškis didelis, netoli penkių šimtų gyventojų, o bendruomenė neturi jokių savo patalpų, nėra jokios kultūros įstaigos, tik biblioteka. Laimė, bibliotekininkė Dalia Runavičienė prigalvoja mokomųjų užsiėmimų.
„Neseniai piešėm ant šilko“, – sako ji ir bėga namo atnešti ištapytų šalikų.
Vieningai traukia į žygius
„Kaimas kaip ir nemažėja, vieni išvyksta, kiti naujus namus statosi. Tik naujokai dažniausiai dirba mieste, nelabai įsilieja į kaimo gyvenimą“, – sako D.Runavičienė.
Su kultūros namais tikra bėda, jau baigiasi trečias dešimtmetis, kai Paliūniškis jų nebeturi.
Paliūniškiečiai bendram susibūrimui neturi jokios salės. Bendruomenės ataskaitiniams susirinkimams nuomojasi patalpas iš verslininkų. Tai ir būna vienintelis kaimo renginys, kur kaimynai gali susėsti prie vieno stalo.
„Gegužės mėnesį bandėm daryti Stasines, susirinkom prie pėsčiųjų liepto, vyko vietinių ir kviestinių kolektyvų koncertai, bet renginys neprigijo“, – pasakoja D.Runavičienė.
Paliūniškio bendruomenės pirmininkė Lijana Kubilienė sugalvoja žmones vienijančių renginių, kuriems nereikia salės.
„Kasmet einam į žygius, su kuprinėm nukeliaujam po 10–12 kilometrų, susirenka apie 50 žmonių. Maršrutus po Žaliąją sudėlioja čia gyvenantis kariškis Algirdas Kiburys. Finale žygeivių laukia košė“, – pasakojo kaimo medicinos punkto slaugytoja Irena Preidienė.
Šiemet į žygį medikė žadėjo pasiimti ir 4,5 metų sūnų, o 12-metė dukra jau yra tikra iškylų pėsčiomis fanė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Bibliotekininkė D.Runavičienė.
2. Treti metai iš eilės paliūniškiečiai išsiruošia į miško žygius.
3. I.Preidienė į žygius ėjo su dukra, o šiemet pasiims ir mažametį sūnelį.
4. S.Gabrienė prisiminė, kaip ją, dar visai mažutę, tėvai vedėsi į tilto atidarymą.
5. Netrumpai gyvavo mada jaunimui fotografuotis prie arkinio Paliūniškio tilto.
6. I.Juozapavičienė su vyru netrumpai gyveno meiste, o paskui vis dėlto grįžo tėviškėn, į tėvų namus.
7. Šiandien Paliūniškio tiltas lyg ir niekuo neypatingas, bet be jo girios nepasieksi, grybų, uogų neprisirinksi.
8. Jaunimas su dviračiais suka per lieptą, iki tilto nebevažiuoja.
9. J.Urbonienė parodė savo rankdarbius – ištapytus šalius.
10. Dvarininko Ž.Malinsko kapą prižiūri mokiniai.
11. Lėvens pakrantėje esantis Paliūniškis kasmet sulaukia vis daugiau naujakurių.
12. Savaitgaliais ypač padaugėja transporto, Paliūniškio tiltu iš miesto riedančio link Žaliosios.
A.Švelnos nuotraukos
