Dovydas SLIVKA ir Adomas PETRAUSKAS yra J.Balčikonio gimnazijos trečiokai. Su 17-mečiais vaikinais kalbamės apie tai, ar iš tiesų čia taip sunku mokytis, kad net neįmanoma atlaikyti. O gal yra netgi atvirkščiai?
– Į J.Balčikonio gimnaziją abu atėjote iš „Saulėtekio“ progimnazijos. Kokius skirtumus pajutote? Ar labai sunku buvo adaptuotis?
Adomas: Mokytis iš tiesų tapo sunkiau. Daugiau tiksliųjų dalykų informacijos, įsiminti turi greičiau.
Labai pasijuto, kad pasikeitė mokytojai. Ir vertinimo sąlygos. Tarsi reikalauja tų pačių dalykų, bet yra niuansų. Mokytojai čia reiklesni. Ne griežtesni, bet primygtiniau reikalauja sukaupti daugiau žinių.
Bendravimas su pedagogais čia irgi kitoks – tai pasijuto ypač pirmomis dienomis. Progimnazijoje mokinys ir mokytojas buvo tarsi artimesni, o čia viskas sukasi tik apie darbą. Mokytojui svarbiausia, kad atsiskaitytum.
Dovydas: Progimnazijoje viskas buvo paprasčiau, turėjome daugiau laisvo laiko, viską spėjome, nebuvo būtinybės skaičiuoti laiką, o čia negali darbų pasilikti paskutinei dienai.
Progimnazijoje daugiau laiko leidome su auklėtoja, turėjome jos dėstomų dalykų, buvo bendra klasė, o čia į pogrupius išskirstyta, klasės, kaip bendro kolektyvo, tarsi ir nebėra, tarp gimnazistų nebe tokie ryšiai.
Trečiokų yra 5 klasės, klasėje esame 27 mokiniai, bet visi kartu mažai susitinkame, nes mokomės pagal individualius planus, einam į tas pamokas, kokią kryptį pasirinkom.
– Bet taip trečioje klasėje jau atsitinka ir kitose gimnazijose, nes visi renkasi širdžiai mielesnius, reikalingesnius ateičiai dalykus. Ir kokias gi kryptis judu pasirinkę? Kokios mėgstamiausios pamokos, o į kurias einate prisiversdami? O kaip dėl pažymių, vidurkių?
Dovydas: Aš einu į istorijos, chemijos, biologijos, anglų, lietuvių kalbos, matematikos ir šokių pamokas. Tiksliai pasakyti, kur stosiu, dar negaliu, turiu tik kryptis – tai kineziterapija arba pramogų industrija. Mano pažymių vidurkis 8.
Geriausiai sekasi istorija, gilintis į praeities įvykius ir faktus man lengva, o štai prie matematikos tenka paplušėti.
Adomas: Manau, kad ateitį siesiu su tiksliaisiais mokslais – fizika arba inžinerija, tad lankau matematikos, fizikos, braižybos, chemijos, anglų kalbos, istorijos ir lietuvių kalbos pamokas.
Vidurkis ne pats aukščiausias – 9.
Lengviausia mokytis matematikos, fizikos ir chemijos, tie dalykai ir sekasi, ir patinka, esu dalyvavęs chemijos olimpiadose. Chemijos mokytoja tikino, kad tam dalykui esu gabus, ragino papildomai dirbti, eiti į konsultacinį centrą gimnazijoje. Miesto olimpiadoje buvau užėmęs pirmą vietą.
Lietuvių kalbos pamokos – ne mano arkliukas. Tenka prisiverst. Man tai sunkus dalykas. Mokytoja daug reikalauja. Mintis dėstyti raštu man sunkoka, todėl tekstų analizės verčia paprakaituoti.
– Ar daug bendraamžių neištvėrė ir iš J.Balčikonio gimnazijos pabėgo? Gal ir patys ketinote pustyti padus?
Adomas: Pirmais metais tikrai buvo sunku, dažnai pagalvodavau, kad buvo lengvesnis kelias, galėjau kitur mokytis su mažiau pastangų.
Dovydas: Per pirmus mokslo metus iš mūsų klasės niekas nenubyrėjo. Per antrus vienas mokinys išėjo, bet jo vietą tuojau pat užėmė naujokas.
Dabar, būdami trečiokai, iš jaunesnių dažnokai girdim, kad sunku. Ir pasvarstymų, kad gal reikėtų eiti kur lengviau... Bet niekas taip ir neišeina.
Pirmą pusmetį ir man pačiam atrodė, kad be reikalo čia stojau, gal nepajėgsiu.
Juolab kad pradėjus čia mokytis beveik visiems krenta vidurkiai. Ateina su dešimtukais, o lieka 7 ar dar blogiau. Ne paslaptis, kad ankstesnėse mokyklose pažymius rašydavo ne vien už žinias, o ir už gerus darbelius. Čia vertina tik tai, ką tu žinai, jokia užklasinė veikla ir pavyzdinis elgesys pažymiui įtakos neturi, gauni tiek, kiek realiomis pastangomis moksle nusipelnei, o kiti tavo nuopelnai mokytojui nerūpi.
Tokia pakitusi, bet iš tiesų tikrai teisinga vertinimo sistema irgi buvo savotiškas smūgis, teko persiorientuoti, įsisąmoninti, kad tavo vertę mokytojas mato tokią, kiek įdėjai darbo.
Tiesa, iš pradžių kritę vidurkiai vėliau, kai prisitaikai prie naujų reikalavimų, dažniausiai vėl pakyla.
– Vadinasi, adaptaciją įveikėte. O ką dabar manote apie mokymąsi šioje gimnazijoje? Gal vis dėlto pavydite draugams, kurie mokosi lengvesnėmis sąlygomis?
Adomas: Naujokiški sunkumai praėjo, pripratom prie mokytojų, dabar džiaugiuosi, kad čia esu. Ypač dėl atmosferos. Visi susitelkę į mokslą, nėra patyčių, o jų pilna kitur.
Dovydas: Kiek kalbėjau su draugais, niekur nėra lengva, mokytis visur reikia, ir kitose gimnazijose aukštų balų už ačiū nerašo. Visur yra savos taisyklės. Neatrodo, kad mūsų mokyklos taisyklės būtų sunkesnės.
Kai pirminė įtampa praėjo, pajutau, kad čia gera mokytis. Tvyro tolerancija, iš kitokių žmonių nesišaipo, nėra atstumtųjų, visi su visais bendrauja.
Tačiau pasigendu kolektyvinio bendravimo. Kadangi klasės išskirstytos į individualias grupes, neturim jokių klasės valandėlių, niekas nėra suinteresuotas organizuoti kokias nors pramogas, nes visiems pirmiausia rūpi mokslas, kitkam laiko čia niekas nešvaisto.
– Vien mokslas, mokslas ir mokslas, pašėlęs aukštesnio balo siekimas. Ar nenualina tokios nuolatinės lenktynės ir baimė, kad jei neištempsi, galbūt teks palikti gimnaziją? Kiek dar papildomai laiko po pamokų tenka praleisti prie vadovėlių? Gal net tenka samdytis korepetitorių?
Dovydas: Korepetitorių kol kas nesamdau. Grįžęs iš mokyklos kasdien mažiausiai po 2,5 valandos dar mokausi namie. Prieš kontrolinius tenka ir naktimis pasėdėti.
Adomas: Kažkokios ypatingos įtampos dėl mokslo nejaučiu. Žinoma, norisi geresnio balo, bet ne todėl, kad su kažkuo varžytumeis, juk suprantu, kad mokausi dėl savęs, dėl savo ateities.
Yra ir tokių, kuriems mokytis mūsų gimnazijoje išties sunku, bet jie, kaip atrodo, dėl pažymio visai nesijaudina, gauna 5 ir sėdi sau laimingi.
Atsakymas į klausimą, kodėl tokie neišeina kitur, paprastas: dėl tvyrančios atmosferos. Čia demokratija ir jokios prievartos, mokytojai už ausų netempia. Vidurkis – kiekvieno asmeninis reikalas, gali mokytis, gali dykinėti.
Žinoma, kartais klasės auklėtoja, jei mato, kad suprastėjo balai, bando motyvuoti, padeda susitarti su mokytojais dėl papildomo padirbėjimo, tačiau šito pirmiausia tu turi pats norėti.
Dar pastebėjau pedagogų ir mokinių bendravimo skirtumą nuo ankstesnės mokyklos – čia mokytojai daugiausia dalykiški, nesikiša į asmeninį gyvenimą, nesistengia perdirbinėti tavo asmenybės. Jiems svarbiausia konkrečios žinios, o ne mokinio drastiški drabužiai ar šukuosena.
– Sakoma, kai daug dirbi, daug ir padarai. Čia ir jums tinka – intensyvus mokymasis visko neužgožia, randat laiko ir pomėgiams. Dovydai, tu su savo šokiais net į televiziją prasimušei.
Dovydas: Mano mama Inga Slivkienė kolektyvo „Tavo fortūna“ šokių trenerė, taigi šokt pradėjau nuo 4 metų. Iš pradžių – verčiamas, šokt nepatiko, atrodė, įdomiau lakstyti kieme, žaisti krepšinį ir futbolą. Buvau šokius metęs, kurį laiką palankiau sporto būrelius, bet paskui supratau, kad vis dėlto šokti noriu. Vienu metu šokau ir „Pynimėlyje“ tautinius šokius, ir pas mamą gatvės šokius. Galiausiai likau pastarajame kolektyve, treniruotės šešis kartus per savaitę.
Jau besimokant gimnazijoje susiformavo supratimas, kad šokti – ne gėda. Prisimenu įvykį, kai buvau dar nedidelis, ėjau iš mokyklos, prisikabino du paaugliai, ėmė užgaulioti, kad šoku. Reikėjo laiko, kad tie žodžiai iš širdies „išsitrintų“. Tiesa, būna, kad į repeticijas einu be didelio entuziazmo, bet jei tik varžybos, jis iškart įsiplieskia.
Jaučiu potraukį varžyboms, patinka konkuruoti su kitais, dalyvauti pasirodymuose. Šoku komandoje, todėl rezultatas priklauso nuo visų. Būta nemažai laimėjimų rimtuose konkursuose.
Pavasarį išsipildė mano svajonė pasirodyti televizijoje, šokau laidoje „Lietuvos garbė“ per apdovanojimus.
Dabar ruošiamės šokių čempionatui Klaipėdoje, ten dalyviai suvažiuos iš įvairių pasaulio šalių. Varžysis visų stilių ir sričių šokėjai.
Adomas: Man irgi teko pabūti šokėju, nors ir prieš savo norą. Ankstesnėje mokykloje šokti tautinių šokių buvo paėmę visą klasę, privalomai. Paskui atsirado berniukiškas noras būti stipresniam, mokėti apsiginti, todėl nuo penktos klasės pasirinkau sportą, dukart per savaitę lankau karatė treniruotes.
– Kažkaip pernelyg gražiai čia viskas skamba apie gimnaziją ir gimnazistus. Negali būti, kad visi esate tokie teigiami. Juk nesiginsit, kad ir moksliukai ką nors iškrečia.
Adomas: Aišku, krečiam šunybes, kaip be jų, juk esam jaunuoliai. Tik tos šunybės nebūna tokios, kad kitą nuskriaustum, piktai pajuoktum ar pakenktum. Dažniau tai savotiškas humoras. O kad vaikai ką iškrėstų mokytojams, neteko girdėti.
Pavyzdžiui, prieš matematikos kontrolinį vieni gimnazistai į klasę atsitempė kryžių ir žvakių. Surengė visą spektaklį: kryžių paguldė ant suolo, aplink jį išdėliojo ir uždegė žvakes ir ėmė melstis.
Bendraklasiai tai priėmė kaip nuotykį – juokėsi, bet netrukdė.
Pokštininkai tokiu vaizdu neišdrįso mokytojos trikdyt, prieš jai žengiant į klasę skubiai viską suslėpė. Laikomės nerašytos taisyklės: neperžengti ribų.
Sakyčiau, pas mus gimnazijoje dažnesni ne pokštai, gal daugiau saviraiškos būdų ir niekam jie neužkliūva.
Štai šiandien laukiam matematikos, eina vienas mokinys ir garsiai leidžia kalėdines dainas. Tokią linksmą nuotaiką sukūrė!..
Pernai per Adventą bendraklasė atsinešė gitarą ir grojo per pertraukas, dainavo. Į kabinetą įeidama matematikos mokytoja prasitarė, kad studijų laikais irgi mėgo groti gitara. Visi ėmėm prašyti, kad mokytoja pagrotų. Ji ne tik pagrojo, bet ir padainavo. Po to per pamoką buvo kaip niekad lengva spręsti uždavinius.
Daug išdaigų mūsų gimnazistai nekrečia arba mano aplinkoje tai neįvyksta.
Dovydas: Pernai per Heloviną keli gimnazistai pamokose sėdėjo persirengę žudikų kaukėmis. Mokytojai jokio nepasitenkinimo nerodė, priėmė tai kaip nuotykį.
Vietoj autografo
„Man artima prancūzų filosofo Žano Žako Ruso filosofija: „Gyventi – tai nereiškia kvėpuoti, tai reiškia veikti. Ne tasai ilgiausiai gyvena, kuriam daugiausia metų, o tasai, kuris labiau už kitus jaučia gyvenimą.“
D.Slivka
„Išsilavinimas yra turtas, kuris bus su tavimi, kad ir kur tu beeitum.“
A.Petrauskas
Prierašas po nuotrauka:
D.Slivka (kairėje) su mama I.Slivkiene (dešinėje) šią vasarą treniravosi šokių stovykloje Italijoje. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2018 11 20
