Tarpukariu Pušaloto gatvelėje veikė vėjo malūnas, svarstyklių dirbtuvės, duonos kepykla, Antano Hokušo mechaninės dirbtuvės ir liejykla, buvo įsikūrusi pradžios mokykla, gyveno žymūs Panevėžio miestui nusipelnę žmonės. Sovietmečiu šioje gatvėje įsikūrė biblioteka, 1961 m. pastatytas vaikų darželis, buvusiose A. Hokušo dirbtuvėse veikė automašinų ir traktorių variklių kapitalinio remonto dirbtuvės bei metalo liejykla, kurioje gamintos įvairios žemės ūkio mašinų remontui reikalingos detalės.
Pušaloto gatvė ją dar mena
Panevėžyje, Pušaloto gatvėje beveik porą dešimtmečių gyveno žinoma lietuvių istorikė, pedagogė Ona Maksimaitienė (1902–1999) su šeima, vėliau išvykusi gyventi ir dirbti į Vilnių. O. Maksimaitienė – pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio, knygų apie Panevėžio miesto istoriją autorė, (ji 1961 m. nustatė Panevėžio vietovės pirmąjį paminėjimą istorijos šaltiniuose – miesto „gimtadienio“ datą). Maksimaičiai nemažą medinį dviejų butų namą su dideliu 0,25 ha sklypu Pušaloto gatvėje įsigijo 1939 m. Namas buvo gatvės pradžioje, geltonai dažytas, su didele stikline veranda (dabar tai pastatas netoli 1961 m. statyto vaikų darželio). Tiesa, Maksimaičių šeima Panevėžyje apsigyveno 1935 m. Tik iš pradžių glaudėsi A. Malinino name (Vasario 16-osios g.), po to – atskirame name Smėlynės gatvėje, vėliau – gydytojo K. Gudelio name.
Pušaloto gatvėje Maksimaičių šeimą užklupo pirmosios sovietinės okupacijos bei Antrojo pasaulinio karo negandos. Savo vargus, karo suirutėje netekus vyro karininko, O. Maksimaitienė aprašo atsiminimų knygoje „Atsiminimai: iš mokytojos dienoraščio“ (Vilnius, 1996)
Vienos šeimos istorija
Kaip iš nuotrupų dėliojasi visas vaizdas, taip ir kiekvienos gatvės, kiekvieno žmogaus, reiškinio istoriją galima atkurti panaudojus ypatingą tyrimo žanrą – mikroistoriją. Juk gyvenimas palieka milijoną pėdsakų, kuriuos surinkus susidaro pilnesnis, išsamesnis vaizdas nei vien sausi faktai.
Pasakodama apie gyvenimą Pušaloto gatvėje O. Maksimaitienė prisimena, kaip 1940 m. birželio 16 d. rytą Sovietų Sąjungos kariniai daliniai įžengė į Panevėžį ir viename iš Maksimaičių namo kambarių buvo apgyvendintas sovietų karininkas su šeima.
Tais pačiais metais buvo pakeista O. Maksimaitienės pavardė: „10 metų mano pavardė buvo Maksimavičienė, o nuo 1940 m. Panevėžio apskrities milicijos viršininkas, remdamasis „Pavardžių įstatymo ir jam vykdyti taisyklių“ 19 ir 28 str., Antano Maksimavičiaus pavardę ištaisė į Maksimaitis. Mano ir vaikų pavardės buvo atitinkamai ištaisytos“, – atsiminimų knygoje rašė ji.
Gyvenimas Pušaloto gatvėje nacių okupacijos metais
Po darbo gimnazijoje grįžusi namo O. Maksimaitienė skubėdavo į daržą. Ypač daug darbų jame būdavo pavasarį ir rudenį. Kasdama bulves, rinkdama daržovių derlių džiaugdavosi, kad turi daržą ir karo sąlygomis gali lengviau išmaitinti šeimą. Augino uogas, spaudė jų sultis, virė uogienes, kad žiemą turėtų ką valgyti. Vaikai padėdavo nudirbti namų ruošos darbus – Mindaugėlis lauke, Rimutė namie. Išvažiuodama iš namų ilgesniam laikui raktą palikdavo kaimynams, paprašiusi jų prižiūrėti namą, palesinti vištas, pašerti triušius. Augino ir paršelius. Karo metu sunku būdavo gauti malkų, jas reikėjo labai taupyti. Todėl nekurendavo svečių kambario, kur stovėjo O. Maksimaitienės darbo stalas. Džiaugdavosi sulaukę pavasario: motina dažniau verandoje šildydavosi prieš saulutę, o vaikai žaisdavo, lakstydavo po kiemą.
Antrojo pasaulinio karo metais, apie 1942–1943 m. dažnai vakarais skambėdavo oro pavojaus signalas. Tuomet O. Maksimaitienė skubėdavo kelti vaikus, greit juos rengdavo ir bėgdavo į kiemą ar rūsį. Vieną naktį Panevėžį bombardavo. Kitais kartais lėktuvai tik pralėkdavo virš galvų tolyn į vakarus. Sykį grįžusi namo rado savo sklypo tvoras sunaikintas, mat buvo įsakyta įrengti slėptuvę, ir jų tvoros buvo panaudotos slėptuvės įtvirtinimui.
1944 m., kai buvo aišku, kad vokiečiai traukiasi iš Panevėžio, naktį į liepos 21 d. atskridę sovietiniai lėktuvai numetė ant Panevėžio keletą bombų. O. Maksimaitienė, išgirdusi bombardavimą, skubiai prikėlė vaikus ir visi bėgo į rūsį slėptis. Taip sulaukė nakties į liepos 22 d. „Tai buvo tikra pragaro naktis. Tokia baisi, kokios aš niekada gyvenime nebuvau mačiusi“, – savo prisiminimuose rašė autorė. Iš vakaro prasidėjo sprogimai aerodrome. Motina su vaikais skubėjo drabužius ir kitus daiktus dėti į dėžes ar ryšulius, kad gaisro atveju galėtų juos išnešti. Indus tiesiog padėjo po krūmais darže. Pradėjo skraidyti lėktuvai, švietė sprogimų pašvaistės. Miestas skendo liepsnų jūroje, dūmai gulė ant žemės. Ugnis supo iš visų pusių. O. Maksimaitienė tikėjosi, kad skeveldros ir liepsnos jos ir vaikų nepasieks, nes mūrinio rūsio sienos buvo storos. Kuriam laikui lėktuvams nutilus, prieš rytą O. Maksimaitienė vaikams liepė eiti gulti, o pati dar liko budėti bei nuo aukšto dairytis į švytinčias gaisro pašvaistes. Staiga vėl sprogimai! Visa Panevėžio miesto rytų pusė skendo ugnyje. Greit sprogimai pasigirdo šiaurės rytų ir rytų pusėje, vadinasi, geležinkelio stotyje, o stotis – netoli Maksimaičių šeimos namo. Laimė, stotyje gaisras nekilo. Sprogimai persimetė į vakarus ir ten pasirodė ugnies liepsnos. Didžiuliai jų stulpai kilo į viršų. Šis gaisras buvo pavojingas, nes degė Pušaloto gatvės gale buvę namai, stovėję arti vienas kito, tad ir pavojus neišvengiamas. Motina, vėl prikėlusi vaikus, baugščiai dairėsi į liepsnų bei sprogimų židinius. Paryčiais sprogimai nutilo, sumažėjo liepsnos. Penktą valandą vaikai nuėjo miegoti, O. Maksimaitienė dar liko budėti. Liepos 22-osios rytą virš dūmų ir besiplaikstančių liepsnų supamo Panevėžio patekėjo saulė. Pušaloto gatve iškeliavo paskutinė vokiečių padegėjų ir sprogdintojų kuopa. Palikdami nukankintą miestą traukėsi nuleidę galvas. Apie šeštą valandą motina nuėjo miegoti. Atsibudusi po valandos pro langą išvydo žygiuojančius sovietinius karius. Naktis į sekmadienį, liepos 23 d., buvo rami, tačiau po pietų vėl skraidė vokiečių lėktuvai, šaudė zenitinė artilerija. Į slėptuvę Maksimaičių šeima bėgo kelis kartus, nerimavo dėl ateinančios nakties. Mieste jau visai nebeįmanoma buvo būti ne tik naktį, bet ir dieną, nuolat skraidė vokiečių lėktuvai, mėtantys sprogstamąsias bombas. Po bombardavimo Panevėžys liko be elektros.
Karas vis dar primindavo apie save: rugsėjo 12 d. vokiečiai smarkiai bombardavo Panevėžį. Viena padegamoji bomba nukrito ir į Maksimaičių šeimos daržą, prie pat tvoros. Sušaukusi vaikus į slėptuvę, motina susirūpino, kad nuo jos liepsna neišplistų toliau. Pagriebusi iš rūsio kastuvą, nulėkė jos gesinti. Kol skubėjo ją užpilti žemėmis, užlėkė nauja lėktuvų banga. Vaizdas buvo šiurpus: prožektoriai švyturiuoja, spalvotos zenitinės artilerijos kulkos raižo orą, dunda patrankos, sprogsta bombos, lėktuvų motorai tarška, o vaikai iš rūsio išsigandę šaukia: „Mama, mama!“ Motina iš paskutiniųjų skuba gesinti padegamąsias bombas ir lekia atgal. Bėgdama klumpa ir vėl bėga. Įlėkė laimingai ir krito tarpduryje, širdis jai rodės iššoks iš krūtinės, kvapo negalėjo atgauti. Atsigavusi O. Maksimaitienė pamatė virš galvų iš lėktuvo pakabintą oro lempą. Atrodė, kad ji kris ant galvų. Netrukus po smarkaus sprogimo ant namo skardinio stogo pabiro skeveldros, bombai pataikius į kaimyno namą. Po kelių valandų lėktuvai nustojo skraidę. Atvyko gaisrininkai, subėgo kaimynai. Pavyko sustabdyti gaisrą per du namus nuo Maksimaičių šeimos namo. Mediniai namai buvo arti vienas kito palei Pušaloto gatvę. Nuo bombardavimo Maksimaičių namuose išbyrėjo langų stiklai. Susirinkę žmonės apžiūrėjo gaisravietes, kur kyšojo keturių gyvenamųjų namų degėsiai ir susėdo pailsėti Maksimaičių namo priengyje su išbyrėjusiais stiklais.
Ištuštėjus namų lizdui
Vaikams užaugus O. Maksimaitienė savo dideliame Pušaloto gatvės name liko viena. 1957 m. ji persikėlė gyventi į Vilnių, arčiau vaikų. Būdama 55-erių metų Vilniuje pradėjo dirbti Mokslų akademijos Istorijos institute moksline bendradarbe. Galbūt ateityje daug Panevėžio miestui nusipelniusios mokslininkės Onos Maksimaitienės atminimas bus tinkamai įamžintas.
aina.lt
Projektas „Panevėžio istorijos puslapiai: gatvės, aikštės ir skverai“
