Šventoriuje vyko vaišės
Praėjusį savaitgalį Mišios Palėvenėlės Švč. Mergelės Marijos parapijos bažnyčioje baigėsi puota.
Parapijiečiai atšventė bažnyčios remonto pabaigą.
Vyko suneštinės vaišės šventoriuje. Kad visi tilptų, prireikė net tris stalus sustumti ir vis tiek teko pristatyti antrą kėdžių eilę.
„Džiaugiamės, kad pavyko bažnyčią suremontuoti ir meistrai pasitaikė sąžiningi. Išorė antrąkart dar nebuvo dažyta“, – sakė bendruomenės pirmininko pavaduotoja Danguolė Šedienė.
Dabar maža bažnytėlė šviečia iš tolo. Į ją įeinama pro didingus vartus.
Bažnyčią aptarnaujantis Kupiškio klebonas Mindaugas Kučinskas per Mišias perskaitė visų remontą pinigais parėmusiųjų pavardes.
Aukotojai rikiavosi į eilę
Mūrinei kaimo bažnytėlei jau 215 metų. Ji yra vietinis architektūros paminklas.
Atkūrus Lietuvos valstybę, mažai kaimo bažnyčiai suteiktos parapijos teisės, tad kaimui valstybės jubiliejus – dviguba šventė.
O kaip švęsti, kai šimtmečius nedažytos sienos suskilinėjusios, vietomis tinkas iškritęs gabalais, kampai nutrupėję?!
Remontas atliktas žaibiškai: per vieną mėnesį surinktos lėšos ir padaryti darbai.
Įdomiausia tai, kad darbai pradėti nė neįsivaizduojant, kiek pinigų pavyks surinkti.
Pradinis įnašas buvo paties dvasininko iš aukų sutaupytos lėšos – 2,5 tūkstančio eurų.
Kiekvieną sekmadienį po Mišių žmonės nešė pinigus, prie aukų registracijos knygos net eilė išsirikiuodavo. Per mėnesį žmonės suaukojo 5 tūkstančius eurų.
„Mes nerašėm sumų. Kaip klebonas sako, visi esame kaip šeima, neskaičiuojam, kiek davėm, susidėjom, kas kiek gali. Pirmą savaitę surinkom tūkstantį eurų, plojom iš džiaugsmo, o pinigai ir toliau plaukė. Žmonės būtų gal ir dar aukoję, bet klebonas iš sakyklos pranešė, kad, ko gero, skolų nebus, remontą baigiam“, – pasakojo Euchrida Sipavičienė.
Senos nuotraukos – iš albumų
Parapijiečiai su trenksmu paminėjo ir Valstybės atkūrimo šimtmetį – bažnyčios varpas Vasario 16-ąją skambėjo šimtą kartų. Per Mindaugo karūnavimo dieną Palėvenėlė irgi pasigarsino: visas kaimo jaunimas pamaryje giedojo „Tautišką giesmę“.
Visas kaimas draugiškai nupynė šimtmečio vainiką: vyrai iš metalo padarė vieneto ir dviejų nulių karkasus, o moterys juos apipynė visžalių augalų šakelėmis. Tas kūrinys buvo pakabintas ant bažnyčios vartų.
Bendruomenė pasikvietė Kupiškio bibliotekos direktorių Algį Venckų, jis pasakojo prieškario Lietuvos istoriją, o Palėvenėlės istoriją priminė senų nuotraukų paroda. Šeimos jas sunešė iš savo albumų. Taip atsirado prikaustanti ekspozicija apie anuometinę kaimiečių buitį, vietinį partizaną savanorį Jurgį Pliarpą.
„Žado netekau, kai pamačiau 1933 metų Palėvenėlės pieninės nuotrauką! Stovi prie jos išsirikiavę 20 kostiumuotų vyrų. Iš čia eksportuodavo sviestą į Angliją. Laikydavo jį lede, iškirstame iš Lėvens upės“, – įspūdžiais dalijosi E.Sipavičienė.
Mums besikalbant į bažnyčios kiemą įsuka garbaus amžiaus moteris su sportinėmis lazdomis.
„Tai mūsų kaimo legenda“, – atėjusiąją apibūdina pašnekovės.
Valerija Pliarpienė jau seniai našlė, pati nebeūkininkauja, tik sūnums prie ūkio patarimais padeda. Moteris kasdien sportuoja, su lazdomis nueina po kelis kilometrus. Į pamaldas irgi ateina su lazdomis. Ne dėl to, kad nepaeitų, o kad sveika yra ir kad tokia toliau būtų.
Vis kitokie ganytojai
Šneka pasisuka apie bažnyčią aptarnaujančius ganytojus. Būta ir keistuolių.
Kiek moterys atmena, Palėvenėlės parapijos tikintieji savo dvasininkus vadina vardais. Sako, čia skiria tokius, kurie arčiau žmonių, paprastus ir nepasipūtusius.
„Mindaugas – 30-as kunigas, aptarnaujantis mūsų bažnyčią“, – paskaičiavo bibliotekininkė ir kaimo metraštininkė Ona Kučienė.
Štai kunigas Laimonas Nedveckas buvo ilgaplaukis barzdočius, labai ūkiškas, jo dėka suremontuotas bažnyčios vidus.
„Prie Laimono įgavom rinkliavų patyrimą, supratom, kad kai aukotojus surašai į knygą, jie jaučiasi tarsi labiau prisidėję, padarę svarų įnašą, nors suma ir nepažymima. Laimonas padarė Dievo akį, vitražą, atnaujino vargonus, stogą pakėlė“, – ankstesnio ganytojo darbus vardijo pašnekovės.
„Kunigas Justas apie ūkį mažai išmanė, bet paliko kultūrinį įspaudą“, – sako jos apie J.Jasėną.
Pernai vasarą kiekvieną savaitgalį po Mišių jis rengė sakralinės muzikos koncertus, organizavo susitikimus su poetais ir rašytojais.
Kunigas visko išmokė
Visi paminėti dvasininkai gyveno kitur, į Palėvenėlę atvažiuodavo tik Mišių laikyti. Paskutinis kaimo klebonijoje gyvenęs kunigas buvo Jonas Laibakojis. Nežinantis nė nepagalvotų, kad anas dvasininkas gyveno kaip paprastas kaimo žmogus. Net be pagalbininkės – vadinamosios gaspadinės. Kunigas gyveno su tėvu, šis dirbo kolūkio degalinėje.
Kunigas Jonas turėjo pomėgį radiotechnikai, kaimo žmonės jam nešė taisyti televizorius, magnetofonus, radijus. Ona Dalia Šlepetienė mena, kad kunigas Jonas dar ir jos brolį radiotechnikos paslapčių pamokė.
Ir geras sodininkas jis buvo.
„Mano tėtį pamokė, kaip obelis genėti. Kunigas geni, o mama rauda, aimanuoja, kad viską išpjaus, bet nėra kaip priešgyniauti, juk pats kunigas šakas žemėn meta“, – laikus iš vaikystės prisimena O.Kučienė.
Dar ir kitas įvykis galvoje užsilikęs: buvo jau abiturientė, pavėlavo ryte į autobusą ir nuskuodė pas kunigą prašyti, kad iki Kupiškio pavėžėtų, nes tuo laiku tik du žmonės kaime nuosavus automobilius turėjo. Kunigas ir pavežė.
Myli žmones, užtat be tvorų
„Bažnyčia – mūsų maldos ir paguodos namai“, – tikina parapijietės.
Šventovę prižiūri 84 metų Regina Daunoravičienė, vadinama bažnyčios bobute, ji ir varpininkė.
Palėvenėlės varpinė yra retas statinys. Ji įrengta bažnyčios vartuose. Šie irgi niekur kitur nematyti, padaryti kaip baldakimas ant keturių kolonų.
R.Daunoravičienė visą gyvenimą dirbo pieninėje, dar kelerius metus vaikų darželyje.
Močiutė juokiasi, kad joks čia dyvas, kad ėmė varpu skambinti, anot jos, tam mokslo nereikia.
Prieš religines šventes ir atlaidus bažnyčią plauna ir puošia keliolika moterų.
„Prižiūrėtoja nejauna, jai sunku vienai būtų, padarom talką“, – sako Irena Kavaliūnienė.
Buvo laikas, kai bažnyčia kelerius metus nematė vestuvininkų, o dabar aukso žiedus čia jau dažnokai maino. Neretai vyksta ir krikšto apeigos.
Sunku pasakyti, kuo gi patraukli maža, tolokai nuo centrinių kelių esanti bažnytėlė, bet trauką ji tikrai turi. Kaip ir pats kaimas.
Atvykėliai iš karto pastebi, kad kaime mažai tvorų, tarp kaimynų kiemų tai jau tikrai jokio tinklo, nebent nuo gatvės žalia gyvatvorės juosta atitverta.
„Mes mylim žmones, niekas gyvenime nėra pradingę, net vietiniai girtuokliai nepiktybiniai“, – E.Sipavičienė paaiškina, kodėl gyvena neužsitvėrę.
Gražūs ir raštingi
Visą dešimtmetį Palėvenėlėje buvo renkamos gražiausios sodybos. Iš pradžių išrinko penkias, kitąmet dar kelios prisidėjo, paskui jau 10, o galiausiai išėjo taip, kad gražiausiųjų skaičius išaugo iki 50.
„Tada rinkimus nutraukėm, nebebuvo prasmės rinkti, nes visi kiemai gražūs“, – juokiasi Danguolė Šedienė.
Palėvenėlė buvo pelniusi gražiausio Kupiškio rajone kaimo vardą. Dar ji garsi ir šviesiais žmonėmis.
„Kasmet kaimo bibliotekoje rašome nacionalinį diktantą. Šiemet susirinko 13 žmonių, o Kupiškio bibliotekoje – tik 8“, – aktyviais gyventojais didžiuojasi pašnekovės.
Nuo negandų gina kryžius
Senąją Palėvenėlę ir kolūkio laikais išaugusią vadinamųjų alytnamių gyvenvietę skiria kryžius. Jis turi savo istoriją.
1994-ieji kaimui buvo juodi metai, gedulo rūbus vilkosi tai vienos, tai kitos sodybos šeimos.
Metų pradžioje, šaltą žiemą, sudegė gyvenamasis namas su dviem žmonėmis. Po kelių savaičių nusižudė jauna moteris, našlaičiais liko trys maži vaikai. Netrukus neaiškiomis aplinkybėmis mirė ir jos vyras, vaikučių tėvas. Dar po kurio laiko, važiuodamas traktoriumi per pūgą, žuvo jaunas vaikinas.
Žmonės ėmė sakyti: gal jų kaimą kas apsėdo, kad viena po kitos pilasi kraupios nelaimės?
Pasitarę nutarė užsakyti kryžių, kad apsaugotų nuo negandų.
Drožinį pastatė valdiškoje žemėje, šalia mokytojos Danutės Ribokienės namų. Gausybę gėlių auginanti pedagogė kryžių ir prižiūri, nuolat šalia jo pasodina gėlių.
