Saugos gamtą, kol reikės
„Nevėžis“ atsistos ir nueis savais keliais tik tuomet, jei vandenvalos įrenginiai bus taip ištobulinti, kad nebereikės nieko rekonstruoti – tuomet jo darbas būtų baigtas. Bet iki tol jis čia rymos ir saugos gamtą“, – taip nuotekų valymo įrenginių Panevėžio rajone, Papušių kaime, atvykstantiems apžiūrėti moksleiviams kalba „Aukštaitijos vandenų“ bendrovės atstovas Svajūnas Mikeška.
Kraštiečio, garsaus skulptoriaus Bernardo Bučo paskutinis gyvenimo kūrinys „Nevėžis“ puošia bendrovės teritoriją daugiau nei 35 metus. Jis įtrauktas į kultūros paveldo sąrašą.
Visai šalia, gretimame Nevėžninkų kaime, yra kitas kultūros paveldo objektas – garsi, bet jau bebaigianti nunykti koplyčia.
Ramiai čiurlenantis fontanas, žemai svyrančios medžių šakos, išpuoselėta aplinka privilioja jaunavedžius nusifotografuoti ir nusifilmuoti jų laimingiausią dieną susimąsčiusio „Nevėžio“ fone.
Skulptūra nepraslysta pro akis ir vandenvalos įrenginių lankytojams.
„Netiesa, kad šis B.Bučo darbas – užmirštas ir numestas. Besidomintieji skulptoriaus kūryba kuo puikiausiai žino, kur skulptūrą rasti“, – kalbėjo S.Mikeška.
Ilgai žiūrėjo atsisveikindamas
S.Mikeška apgailestavo tik dėl to, kad B.Bučas nesulaukė, kol skulptūros statymo darbai bus pabaigti. Bet nuolat atvažiuodavo pažiūrėti, kas jau nuveikta, rūpinosi smulkmenomis.
Vyriausiasis statybininkas Kęstutis Juodikis jam yra pasakojęs apie paskutinį skulptoriaus apsilankymą Papušių kaime.
„Privažiavo „Volga“. Tarsi mistiniame filme ėmė niaukstytis dangus. Automobilyje sėdėjęs B.Bučas jau buvo pasiligojęs ir iš mašinos nebeišlipo. Bet prasidaręs langą ilgai žiūrėjo į „Nevėžį“. Tai buvo skulptoriaus atsisveikinimas su paskutiniu savo darbu“, – kalbėjo S.Mikeška.
Skulptūros paviršius dabar – grublėtas, o iš pradžių buvo glotnus, lygutėlis. Tai bendrovės darbuotojai, ypač vienas jų – Vytautas Brazdžionis, pasistengė, kad skulptūra atrodytų dar išvaizdžiau.
Darbuotojai ir dabar prižiūri skulptūrą, baseiną bei aplinką.
Skulptūra primena rūpintojėlį
B.Bučo skulptūra „Nevėžis“ turėjo papuošti Panevėžio centrą sovietmečiu.
Miesto vykdomasis komitetas kone prieš 50 metų nutarė, kad prie buvusios apskrities administracijos reikia kokio akcento. B.Bučas pateikė tris maketus skulptūros, kuri simbolizuotų per miestą tekančią Nevėžio upę.
Bet valdžios apsistota ties kito kūrėjo skulptūra. Pasirinkta Kazio Kisielio dekoratyvinė skulptūra „Žemė-Motina-Taika“.
Kuo neįtiko B.Bučo kūrinys? S.Mikeška sakė nematęs dokumento, kuriame būtų nurodyta tam priežastis. Bet gali būti, jog „Nevėžis“ atmestas dėl jo panašumo į rūpintojėlį. Sovietų valdžiai tokie simboliai netiko.
„Gali tik bandyti įsivaizduoti, ką jautė B.Bučas, kai jo kūrinio buvo atsisakyta“, – svarstė jis.
Vakarais – kalbos apie skulptūrą
Tuo metu vandentiekininkų įmonei vadovavo Algimantas Naruševičius, jaunystėje svajojęs apie architektūrą. Jis rūpinosi ne tik gamybiniais reikalais, darbo organizavimu, bet ir aplinka.
A.Naruševičius susivokė, kad B.Bučo skulptūra – verta dėmesio. Be to, ir simbolika atitiko bendrovės veiklą.
Jųdviejų su B.Buču keliai lemtingai susiėjo. B.Bučas buvo plačios mąstysenos eruditas, mokęsis ir studijavęs užsienyje, su Salomėja Nėrimi susituokęs Paryžiuje, Juozo Zikaro mokinys.
Jis pritarė idėjai, kad gamtą saugojančioje įmonėje „Nevėžiui“ – pati ta vieta.
„Kalbėjausi su A.Naruševičiaus dukterimi. Mama jai pasakojo, kad galimybė skulptūrą pastatyti įmonės teritorijoje buvo dažna šeimos tema vakarais. Tuo labiau kad miestas pats jos atsisakė“, – kalbėjo S.Mikeška.
Kilnos iš kampo į kampą?
Bet praėjo kiek laiko, ir kartkartėmis vis pasigirsta kalbos, kad skulptūrą iš Papušių kaimo reikia perkelti į miestą.
Pastarąjį kartą diskusijos dėl „Nevėžio“ buvo įsiplieskusios prieš porą metų, kalbėta apie neva rodomą nepagarbą B.Bučui ir jo kūrybai.
„Visi nori skulptūrą imti ir vežti. Galbūt jie įsivaizduoja, kad atvažiuos, su kranu nukels ir išsigabens ten, kur sumanę? Bet niekas dar nepatvirtino, kad perkeliama skulptūra nesubyrės ar bent jau neapibyrės. Specialistai kaip tik tikina, kad jokiu būdu negalima to daryti“, – kalbėjo S.Mikeška.
Perkelti neįmanoma dėl to, kad tuščiavidurė, iš trijų dalių sudaryta skulptūra su baseinu yra vienas monolitas.
S.Mikeška vardijo priežastis, kodėl nereikia to daryti.
Pirmiausia – „Nevėžis“ yra kultūros paveldo objektas ir neturi būti stumdomas iš kampo į kampą. Be to, šioje vietoje ji pastatyta pagal paskutinę B.Bučo valią. Ir galų gale – galbūt valdininkams neįdomu, bet kaip jaustųsi darbuotojai, netekę savo simbolio?
Galbūt jie neapsiverktų, bet širdis tikrai suspaustų.
Neaišku, ar tie patys maketai
Trys kitokie „Nevėžio“ skulptūros maketai saugomi Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Salomėjos Nėries memorialiniame muziejuje Palemone, Kauno rajone, bei Panevėžio rajono Smilgių gimnazijos muziejuje.
Ant šių maketų sukūrimo metai nenurodyti, tad neaišku, ar tai tie maketai, pagal kuriuos norėta Panevėžyje statyti „Nevėžio“ skulptūrą.
Prieš dvejus metus B.Bučo artimieji bibliotekai dovanojo skulptūros „Nevėžis“ bronzinį modelį. Jis šiek tiek skiriasi nuo skulptūros Papušių kaime.
Filmą apie tai, kodėl garsioji B.Bučo skulptūra "Nevėžis" saugo vandens valymo įrenginius šalia Nevėžninkų kaimo, Panevėžio rajone, žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
