Į žemines – pakėlus dangtį
Kriklinių istorija besidomintis ir senųjų gyventojų pasakojimus renkantis J.Beniulis puikiai žino, jog šiame krašte yra legendomis apipintų, karo ir pokario krauju aplaistytų, bet istorikams nepavykusių įminti vietų. Tačiau ką galėjo, pedagogas padarė. O po to surinktas istorijas suguldė į knygą „Krikliniai ir aplinkiniai kaimai“.
Kadangi miestelį gaubia Žaliosios girios sparnas, miškingose vietose prieglobstį rasdavo kovotojai. Giria kadaise glaudė 1863 metų sukilėlius, čia yra jų kapų.
„O po Antrojo pasaulinio karo bunkerius kasėsi partizanai. Vietiniam būriui vadovavo kriklinietis Petras Tamošiūnas, slapyvardžiu Simas. Miško broliai slėptuvę buvo išsikasę girioje, visai šalia Kriklinių. Smėlėtoje vietoje, netoli pelkės, buvęs bunkeris buvo gerai užmaskuotas. Jį kasant išraustą smėlį, kad neliktų įkalčių, ratais išsivežiojo aplinkinių kaimų gyventojai. Ant slėptuvės medinio dangčio partizanai užtupdydavo eglutę, kurią, norėdami patekti į bunkerį, turėdavo pakelti“, – pasakojo savo krašto patriotas.
J.Beniulis prisipažino, kad jam teko nemažai paplušėti atskleidžiant slėptuvės istoriją. Tačiau jos vietą pavyko surasti ne jam, o jauniesiems Pasvalio šauliams, vadovaujamiems Algio Kalvėno. 2004 metais bunkeris buvo atstatytas. Jokių partizanų daiktų prieš tai jame rasti nepavyko.
Prie atstatytos žeminės pastatytas atminimo kryžius ir informacinis stendas. Visi besidomintys gali pakelti dangtį ir medinėmis kopetėlėmis gali nusileisti į žeminės vidų – ten jie galbūt pajus pavojų pilno miško brolių gyvenimo dvasią.
Išgelbėjo antrasis išėjimas
Pedagogo duomenimis, buvusių partizanų Krikliniuose šiuo metu nebėra.
Nors vietiniai gyventojai puse lūpų užsimena, kad du vietiniai vyrai slėpėsi šiame bunkeryje, tačiau jie niekada neprisipažino buvę partizanais.
Žalioji giria miško kovotojams buvo patogi todėl, kad ji ribojasi su trimis rajonais: Pasvalio, Panevėžio ir Kupiškio. P.Tamošiūno – Simo būriui priklausė ir keli partizanai iš Kupiškio.
Miško broliai savo žeminę vadino „Margių prie šermukšnių takelio“ vardu. Bunkerį partizanai išsikasė 1944 metais. Slėptuvėje vienu metu glausdavosi apie 13 kovotojų. Laimė, nedidelėje žeminėje miško broliai buvo įsirengę du išėjimus. Nemažam būriui vyrų slaptas tunelis išgelbėjo gyvybes, mat lietingą 1945 metų rudenį enkavedistai bunkerį surado.
„Tąkart, kai pasigirdo šūviai, sargyboje stovėjo Simo brolis Jonas Tamošiūnas, pravarde Vyturys. Partizanai, išgirdę susišaudymą, slaptu tuneliu spėjo pasitraukti ir pasislėpti slėnyje esančioje pelkėje. Žuvo vado brolis ir dar vienas nepažįstamas vyras. Spėjama, kad nepažįstamasis ir buvo išdavikas“, – pasakojo miestelio istoriją tyrinėjantis pedagogas.
Tragiškas likimas ištiko ir būrio vadą P.Tamošiūną. Kur partizano kapas, nežino net jo artimieji. Spėjama, kad jis palaidotas už Panevėžio, Pajuostės miškelyje.
J.Beniuliui prieš du dešimtmečius dar pavyko pakalbinti žmones, kurie artimai pažinojo partizanų vadą bei jo bendražygius.
Netoli šio bunkerio yra atstatyta ir kita partizanų žeminė. Joje slapstėsi Daujėnų krašto kovotojai.
Per naktį išardė ir vėl pastatė
Krikliniečiai visada pasakys, kad į jų miestelio kapines amžinojo poilsio yra atgulę net dvidešimt keturi 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriai.
Pasak J.Beniulio, dauguma vyrų nebuvo vietos gyventojai. Jie po gabalą žemės gavo išparceliavus dvarininkų Karpių žemes.
Miestelio kapinės rubežiuojasi su Kriklinių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia.
Kol dar nebuvo dabartinės bažnyčios, medinė koplytėlė stovėjo ant netoli Kriklinių esančio Moliūnų dvaro piliakalnio. Žmonės dvarininkų nuolat prašydavo maldos namus perkelti į Kriklinius. Ponai vis spyriojosi ir niekaip nesutiko, juos palaikė ir moliūniečiai baudžiauninkai.
Tad vieną naktį vyrai paslapčiomis koplytėlę išardė, pernešė į Kriklinius ir vėl pastatė. Bijodami, kad gretimo kaimo gyventojai atgal neparsigabentų maldos namų, naktimis juos saugodavo.
Pirmoji medinė bažnyčia Krikliniuose pastatyta 1781 metais.
J.Beniulis yra girdėjęs kalbų, kad Krikliniuose trumpai kunigavo vienas iš 1863 metų sukilimo vadų Antanas Mackevičius. Tai turėjo būti ypatingi laikai kaimui. Deja, iš kartos į kartą tai neperduota.
Po Lobių akmeniu aukso nerado
Važiuojant link Žaliosios girios, prie kelio išsišakojimo, mūsų gidas rodo akmenį ir ima pasakoti juokingiausią nutikimą.
„Vieną naktį du kaimynai – Rekašius ir Lašinskas susapnavo vienodą sapną: neva po akmeniu guli lobis ir tereikia jį išsikasti. Nelaukdami ryto abu su kastuvais nupėdino prie akmens. Kol vienas kasė, kitas žibintuvėliu švietė. Kaip tyčia, netoli to akmens snaudė senukas iš Kriklinių.
Šiam užknarkus, lobio ieškotojai metė kastuvus ir pasileido bėgti. Paskui Rekašius dar ilgai vengė šios vietos, į Kriklinius kulniuodavo aplinkiniu keliu.
Tiesiant kelią, akmuo buvo patrauktas į kitą vietą. Traktorininkas bandė ieškoti lobio, bet 0 kur tau...“– pasakojo pedagogas.
Nuo to laiko šis didelis riedulys ir vadinamas Lobių akmeniu.
Dar vienas, netoli piliakalnio, pūpsantis akmuo – per kietas riešutėlis net tyrinėtojams. Jame iškaltos trys eilės skaičių: 1808, 1848, 1858. Spėjama, kad tai datos, bet ką jos reiškia, niekas negali paaiškinti.
Kalnelyje gulėjęs riedulys į žemės paviršių buvo iškeltas 1958 metais, tada ir aiškiau įžvelgti šie skaičiai.
