Sutinka milžiniški kudliai
Pas panevėžietę Virginiją Skupienę, ilgametę operos dainininkę, chorvedę, vargonininkę bei giedotoją šermenyse, važiuojam svečiuosna į Geležių kaimą.
Namas nurodytu adresu aptvertas aukšta tvora, bet vis tiek matyti išpuoselėti gėlynai.
Varteliai neatsidaro, o vartai tuo labiau, jie apsukti geležine grandine, ant kurios tabaluoja kabinamoji spyna.
Patampę užraktus ruošiamės sukti atgal, bet pamatom iš kiemo gilumos mojančią puošnia suknia apsirėdžiusią šeimininkę.
Ji iš tolo linksmai šaukia: „Aš ne kaimietė, tik čia gyvenu!“ Prilėkusi tarškina spyną, nuvynioja grandines ir įleidžia vidun.
„Čia viskas dėl Madrio ir Barsos, jie pikti ir labai sargūs. Naktimis, o dažnai ir dieną, laksto palaidi po visą teritoriją“, – aiškina.
Patikina, kad žiaurieji keturkojai mūsų nesuės, jau uždaryti net 3 arų aptvare. Tie milžiniški sunkiasvoriai kudločiai dar užėmę ir pusę ūkinio pastato – ten turi šiltus ir erdvius „apartamentus“.
Barsai aprištas pilvas, ji ką tik po operacijos, tad Madris ją saugo dar labiau, pro grotas ant mūsų loja net apsiputojęs.
Viena lysvė – ne kaimas
Nespėjam apsidairyt, kai iš dekoratyvinių krūmų išnyra senbernarė Brenda. Šeimininkė moja ranka, kad tos senos dičkės saugotis nereikia, absoliuti gerietė, o štai mažo, prie būdos pririšto spirgo geriau nei kalbinti, nei glostyti. Apgaulingai gražaus kailio kamuoliukas niršiai loja ir kanda be įspėjimo, užtat vasaroja pririštas, kitais metų laikais gyvena poniškiau, kambariuose.
Žiojuosi klausti, kodėl pirmu sakiniu pranešė esanti ne kaimietė, o šeimininkė? Ji mostu apveda teritoriją aplink namą, kur gausybė klombų ir dekoratyvinių augalų ir nė lopelio daržo. Viena pakelta lysvė sklypo gale nesiskaito, ji daugiau dėl gražumo nei dėl naudos.
„Turiu 60 rūšių angliškų rožių“, – pasidžiaugia.
Triūsas prie gražiosios augalijos puoselėjimo atima laiko ir jėgų, bet toks rankų kišimas į žemes, anot šeimininkės, tikrai ne kaimiškas gyvenimo būdas.
Šunis susiejo su futbolu
Namai Geležiuose – tai ne Skupų vasarnamis, Virginija su vyru Alvydu jau 16 metų čia gyvena.
„Viskas dėl šunų“, – paaiškina, kodėl miestą iškeitė į kaimą.
Kai gyveno Panevėžyje bute, įsigijo du senbernarus ir greit suprato, kad tokiems stambiems gyvūnams būti mažoje uždaroje erdvėje vargas.
Geležiuose aptiko nebrangią sodybą. Namas priklausė bankui, mat į tikėjimo tiesų ieškojimą pasinėrę šeimininkai jį prarado už skolas, o netekę pastogės su būriu atžalų išdūmė misionieriauti į Afriką.
„Namas buvo dešimtmetį negyvenamas, aplink kemsynai, kieme ganėsi kaimyno karvės. Namo tik vieną sieną palikom, visa kita ardėm ir plėšėm lauk“, – pasakojo, kokia sunki buvo naujakurystė.
Viską su vyru darė patys.
Užtat atsivežti senbernarai jautėsi tarsi rojuje. Sodyboje jie nugyveno iki žilos šuniškos senatvės, o dabar aplink vaikštanti senbernarė – viena iš jų palikuonių.
Su dideliais šunimis kaime jautėsi saugiau, jei pas ką chuliganėliai per tvoras ir lipo, tai jų kieman kojos nekėlė.
Senųjų senbernarų nelikus, prieš dvejus metus įsigijo dabartinius piktūnus – Berno zenenhundus. Senbernarė juos „įsivaikino“ ir augino lyg savus šunyčius.
„Pripratom prie didelių“, – paaiškina, kodėl tokius įsigijo.
Įdomi šunų vardų istorija. Kai važiavo į veislyną pirkti šuniukų, kaip tik tą dieną per televiziją rodė futbolo rungtynes tarp Madrido ir Barselonos komandų.
Ji su vyru yra futbolo aistruoliai, todėl nutarė ir naujokus keturkojus su sportu susieti: iš Madrido išėjo Madris, o iš Barselonos – Barsa.
Rado palaidotą sunkvežimį
V.Skupienė, kad ir tebevadina save miestiete, nesigina, jog kaime tvirtai įleido šaknis, pasakoja, kiek įdėta triūso, kad sodyba virstų pavyzdine.
Rodo kadagiais apsodintą ir medinėmis skulptūromis papuoštą kalnelį. Žemė ten ypač prasta, daugiau niekas neauga.
„Kalnelyje užkasta „gazelka“ su pilna priekaba atliekų, praskleidus šakas ir dabar priekabos bortas matyti, o žemę kelis centimetrus pakapsčius giliau – vien plytgaliai ir kitos atliekos“, – pasakoja, kokių „dovanų“ rado kieme.
Toje su šiukšlėmis palaidotoje mašinoje gyveno būriai žiurkių.
Su vyru pasvarstė, kad surūdijusią mašiną iškelti iš po žemių būtų per didelis vargas, paliko kur buvus, bet gražiai apipavidalino.
Ten, kur dabar rožynai, tyvuliavo pelkė – palijus kieman be žvejo batų neišeisi. Kad nusausintų sklypą, naujakuriai iškasė nemažą tvenkinį ir prisodino vandens lelijų bei vilkdagių, pastatė gražų tiltelį.
„Žiemą su dukromis maudavomės pačiūžas ir eidavom ant ledo“, – iš tvenkinio buvo dar ir toks malonumas.
Ledo džiaugsmų neliko, kai kaime paklojo drenažą, Skupų tvenkinys nuseko. Jam užlyginti teko privežti žvyro, smėlio ir juodžemio. Toje vietoje moteris įrengė rožių sodą su nedideliu fontanėliu.
Skupų šunys – ne medžiokliniai, duobių nekasa, tad išpuoselėtiems gėlynams grėsmės nekelia.
Kartais giesmių atsisako
Skupai užaugino tris dukteris, dabar turi septynis anūkus, tik šie kaime nedažni svečiai.
„Anūkai retai atvažiuoja, nes manęs nuolat namie nebūna“, – šypsosi pašnekovė.
Muzikės gyvenimas labai intensyvus – jei ne repeticijos su kolektyvais, tai vargonavimas bažnyčioje arba giedojimas šermenyse.
Toks archajiškas ritualas mūsų kraštuose dar tebegyvuoja. Kinta tik giedojimo stilius.
Šiais laikais mirusiojo artimieji prašo šiuolaikiškesnių, šviesių kūrinių su viltį teikiančiais prasmingais posmais.
Tokios į dainas panašios giesmės vyrauja evangelikų liuteronų bažnyčioje, dabar panašių pageidauja ir katalikai.
„Į pagrabus einam dviese, aš groju vargonais, kolegė smuiku. Būna, kad giesmių išvis nenori, pageidauja Šuberto ar Bacho kūrinių“, – sako V.Skupienė.
Po pandemijos lakūnė pasirinko giminingą darbą
Moteris prisipažįsta, kad nė viena iš dukterų nesirinko jos profesijos, nors duomenis muzikai turėjo visos, mokykliniais metais grojo kanklėmis ir dalyvavo ansambliuose. Mamos pėdom nėjo vien dėl to, kad nuo mažumės prisižiūrėjo jos užimtumo.
„Jos pasakė: mama, mums gana tavo gyvenimo, kai visur bėgte“, – skėsteli rankom pašnekovė.
Visos rinkosi kas joms prie širdies: vyresnioji baigė viešbučių vadybos mokslus, 15 metų su šeima gyveno Airijoje, dabar grįžo į Panevėžį.
Vidurinioji tapo kulinare, gimtojo miesto nebuvo palikusi, jame su vyru ir savo atžalas augina.
Jaunylė baigė lėktuvų pilotavimą ir aviacijos vadybą, nemažai skraidė kaip kapitono dešinioji ranka. Po pandemijos į dangų nebekyla, bet dirba aviacijos srityje.
„Dukterų specialybės labai skirtingos, su žentais irgi panašiai“, – šypsosi sodybos šeimininkė.
Aviatorė ištekėjo už brazilo, o vyriausioji – už netrumpai Pietų Afrikoje gyvenusio amerikiečio, tik jo šaknys Airijoje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Svetimus grėsmingai sutinkantys Madris ir Barsa savo šeimininkę V.Skupienę tiesiog dievina, jai yra švelnūs ir paklusnūs šunyčiai.
2. Sena senbernarė Brenda nors ir didelė, bet labai taiki, žmonių nepuola.
3. 4. Sodybos kiemą puošia ir skoningai išdėliotos įvairios smulkmenos.
5. Matant, kokį įstabų grožį darbštūs žmonės sukūrė, sunku patikėti, kad šioje vietoje anksčiau telkšojo pelkė.
6. Didelę kiemo dalį užima svaiginančiai kvepiančios ir žiedų spalvomis kerinčios per 60 rūšių angliškos rožės.
7. Mažiausias šuo taip ir taikosi įkąsti.
8. Iš visų rožių išsiskiria violetine spalva labai gausiai žydintis krūmas.
9. Po beržu įrengtas jaukus kampelis poilsiui, šeimininkė čia dažnai prisėda.
10. 11. Kiekvienas rožės žiedas gražus savaip – pakeri ir spalva, ir forma.
12. Už medinių skulptūrų, po kadagiais, kyšo užkasto sunkvežimio su šiukšlėmis bortas, bet tankios šakos jį baigia paslėpti.
A.Švelnos nuotraukos
