Dabar, šiais nepriklausomybės laikais, didžiulę nuostabą kelia tendencija, kad ankstesnių „raudonųjų“ puoselėtą politiką toliau kadencija po kadencijos tęsia Panevėžio miesto valdžia. Šioje teritorijoje stulbinama urbanistinio vystymo atskirtis nuo kitų Panevėžio dalių, esančių kitoje geležinkelio pusėje. Geležinkelis – tai skirties linija. Net patekimas į šią šiaurinę miesto dalį labai nepatogus ir toks transporto eismo organizavimas, sakyčiau, ydingas ir nepateisinamas dabar. Transporto kamščiai, važiavimas ratais padidina išmetamų kenksmingų medžiagų kiekį, tiesiog nuodija gyventojus, nes tiesus patekimas į Rožyną faktiškai yra Smėlynės gatve. Ta pati gatvė yra ir išvažiavimas iš miesto Pasvalio kryptimi. Jo akivaizdžiai nepakanka. Kiti pervažiavimai per geležinkelį Senamiesčio ir Pramonės gatvėmis yra miesto pakraščiuose. Seniai jau reikėjo dar nors vieno pravažiavimo per geležinkelį į miesto centrines dalis iš Rožyno. Gyventojų bendruomenė siūlė sujungti Rožyną per geležinkelį tiesiai su Nemuno gatvės žiedu. Dėl teisybės reikia pasakyti, kad tokia jungtis buvo numatyta dar iki nepriklausomybės laikų. Dabar savivaldybė surado priežasčių to nedaryti.
Vietoj šios jungties dabar įrengė žiedą toje pačioje Smėlynės gatvėje tarp dviejų geležinkelio pervažų... Matyt, kad dar labiau trukdytų eismui ir patekimui į Rožyną ir taip sudėtingoje, siauroje, su mažu transporto pralaidumu Smėlynės gatvėje. Šiuo žiedu patenkinti tik prekybininkai, nes tarp šių dviejų pervažų yra net trys vidutiniai prekybos centrai. Prekybininkus aš suprantu. Jų vietoj aš paprašyčiau dar įrengti ir šlagbaumus Smėlynės g. su budinčiu policininku, kuris nukreiptų kiekvieną automobilį į kiekvieną iš eilės prekybos centrą...
Tačiau visai nejuokinga. Smėlynės gatvė – vienintelis išvažiavimas iš miesto centrinės dalies šiaurės kryptimi. Įsivaizduokime, didžiulis autobusas, pvz., „Euroline“, iš miesto centro juda Rygos link. Pervažiavęs vienus bėgius, už 30 m pasiekia sūrio formos žiedelį, kuriame autobusas vos telpa. Sukasi, girgžda, net padangos rūksta, ir vėl už 30 m pervaža. Įsivaizduoju šį ir kitus didesnių automobilių vairuotojus, kaip jie „džiaugiasi“ važiuodami šį garbės ratą. Jiems į „Lidl“ prekybcentrį nereikia. Jiems, kaip ir daugeliui, reikia tik saugiai, greitai išvažiuoti iš Panevėžio.
Smėlynės g. net dangos kokybė suprastėja iš karto perkirtus geležinkelį į Rožyną. Ar ten yra šaligatviai, ar nėra, nelabai suprasi. Asfalto danga daug kartų keista tik iki geležinkelio, o už geležinkelio neliesta turbūt nuo Stalino mirties. Vis žadama, kad bus ir čia remontuojama, bet atsiranda „objektyvių“ kliūčių. Mat reikia skubiai nugriauti „Garso“ kino teatro pastatą ir toje vietoje pastatyti kitą „kultūros židinį“ už dešimtis milijonų, nes, pasak dabartinių miesto vadovų, be tos operacijos „griauk ir statyk“ kultūros Panevėžyje niekaip nebus, menas vegetuos... Tai aikštę prie savivaldybės reikia nedelsiant kažkelintą kartą nauja ir brangesne danga iškloti... Ir taip mano aprašomai miesto šiaurinei daliai tenka nykstamai mažas (iš visų šaltinių) liekamasis finansavimas.
Realybė yra tokia, kad Rožyno gyventojų beveik visi traukos taškai yra už šio nelemto geležinkelio: visos keliolika mokyklų, išskyrus vieną, gyventojų darbo vietos, savivaldybė, medicinos paslaugų ir kitos reikalingos įstaigos... Net visos bažnyčios už atskirties linijos. Dėl šių priežasčių Rožyno gyventojams be patogių pervažiavimų per geležinkelį normalių gyvenimo sąlygų nėra.
Kaip visada buvo po saule, taip ir dabar – tik valdžia žino, kaip čia gyvenantiems žmonėms bus geriau. Tiesia dabar magistralinę gatvę per Rožyno vidurį, bet ji ves ne į miesto centrines dalis, o į vakarus. Žodžiu, norint ja patekti į traukos objektus mieste už geležinkelio, reikės tuščiai važiuoti 5–6 kilometrus. Tuščia transporto rida – papildomos CO2, CO, kietųjų dalelių emisijos urbi et orbi. Nepagailėjo net beveik dviejų hektarų miško iškirsti – ir Rožyną dar „perpjovė“ per vidurį. Ir vėl kuriama nauja atskirtis...
Visas šis didokas kvartalas suprojektuotas taip, kad viešųjų erdvių nėra. Kitur mieste autobusų stotelės yra su stikliniais paviljonais. Rožyne net galinėms stotelėms tokios „prabangos“ nesuteikta. Visuomeninės paskirties objektai čia ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami.
Nuo senų laikų Rožyno viduryje yra išlikęs brandus pušynėlis prie A.Baranausko gatvės. Gyventojai, Rožyno bendruomenė jau daug metų prašo miesto savivaldybės sutvarkyti šį vienintelį žaliąjį plotą paverčiant bendruomeniniu parku su pėsčiųjų takais, apšvietimu, suoliukais. Vėl pasikartojant – kitoje geležinkelio pusėje mieste yra net ne vienas parkas, o čia būtų vienintelė vieta žmonių pasivaikščiojimams, susibūrimams jauniems ir seniems. Šiame pušynėlyje, didelė tikimybė, yra raudonojo teroro aukų palaidojimo vieta, todėl jau seniai buvo reikalingi atitinkami tyrimai. Savivaldybei seniai žinomi šie faktai ir žmonių prašymai, bet ir šiais metais joks finansavimas pušynėlio sutvarkymui nėra numatytas. Administracijos direktorius pareiškė, kad nėra „pagrindo“ biudžete tam numatyti lėšų. Kai kurie gyventojų ir bendruomenės prašymai, pasirodo, nėra pagrindas. Labai selektyviai, pagal savo supratimą ir norus savivaldybės vadai vertina gyventojų prašymus. Pvz., Panevėžyje, Kėdainių gatvėje, graži tuopų alėja buvo iškirsta, pasirodo... gyventojų prašymu! Tiesa, prieš tai valdžia tuopas pervardino uosialapiais klevais, nes tai invazinė ir naikintina rūšis. Išaiškėjus melui ir apgaulei, nerausdami pasiteisino gyventojų prašymu...
Lietuvoje specialiai įkurtų valdžios įstaigų specialistai laužo galvas, rašo projektus, kaip sustabdyti žmonių, ypač jaunų, emigraciją iš šalies. Pagalvokime, ar Rožyno moksleivis iš kokios nors Aguonų g., kiekvieną rytą eidamas į mokyklą purvynu vietoje šaligatvio, labai stengsis pasilikti Lietuvoje. Kaimų moksleiviai yra daugiau privilegijuoti, nes juos surenka ir paveža iki mokyklų geltoni autobusiukai. O kad tie purvynai yra čia ir dabar, aš atsakingai patvirtinu. Panevėžyje aikštės prie savivaldybės danga keičiama nepriklausomybės laikais jau bemaž trečią kartą, o tos Aguonų g. danga neremontuota nuo 1985 metų. Taip, ji kelininkų techniką matė, bet danga buvo tik „kleckuojama“. Kitaip tokio remonto pavadinti negalima. Savivaldybė konstatuoja, kad ji „pravažiuojama“. Visame pasaulyje miestų centrams skiriama daugiau dėmesio. Tai suprantama. Naudojamos brangesnės medžiagos, puošnesnė architektūra. Bet ir kitos miestų dalys Vakarų Europoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse nėra pamirštamos ar ignoruojamos.
Visa nors kiek priimtinesnė gatvių infrastruktūra baigiasi vienintelėje Rožių gatvėje, kur yra vienintelė šios miesto dalies mokykla. Ten yra šaligatviai, normali asfalto danga, gatvės horizontalusis žymėjimas. Kitose, tokiose pačiose kvartalinėse, Rožyno gatvėse tokių elementų nerasta. Apie kitas mažesnes gatveles aš jau nekalbu.
Neprofesionalumo, cinizmo ir apgaulės viršūnė yra įgyvendintas Panevėžio m. šiaurinėje dalyje „Lietaus vandens nuvedimo sistemos projektas“. Parašiau įgyvendintas ir suabejojau, nes gyventojai tikrosios padėties net nežino. Savivaldybė, rangovai, projektuotojai dar tebedirba, bet daugiau epistoliariniu žanru – rašo vienas kitam raštus, susitinka teismuose. Šių eilučių autoriui teko paskaityti kelis raštus. Minima dešimtys teisės aktų, projektuotojų, užsakovų pavardės, o vanduo po kiekvieno lietaus gatvėse stovi net ties kai kurių gatvių ašine linija. Keli milijonai eurų (ES lėšų taip pat) užkasta į žemę. Vyksta pinigų „įsisavinimas“. Viskas ne dėl žmonių gyvenimo gerovės ir patogumo, o dėl „įsisavinimo“ ir paskui pasireklamavimo. Beje, terminas „lėšų įsisavinimas“ yra iš gūdaus sovietmečio laikų ir vėl Lietuvoje vartojamas. Jaunesni žmonės to jau neprisimena.
Kalbant trumpiau, pati projektavimo užduotis ydinga. Tas, kas projektavo, jau gerokai iki „Covid-19“ epidemijos dirbo „nuotoliniu“ būdu. Nesuprantama kam, įrengus uždarą lietaus vandens nuvedimo sistemą, Rožyno gatvėse palikti griovių fragmentai. Nepasitikima naujos sistemos pajėgumu? Dar būtų galima suprasti, kad visa griovių sistema, bet tik fragmentai... Jie tik purvui ir šiukšlėms dabar liko. Atliekant darbus buvo galima juos užpilti gruntu. Jo mieste buvo pakankamai. Griovių vietoje gyventojai būtų patys pasisodinę medžių, žinoma, geriau su savivaldybės vadovavimu.
Kiekvienam aišku, kad norint surinkti vandenį nuo gatvės reikalingi gatvės bortai. Savivaldybės „specialistai“ aiškina, kad Rožyne jų nereikia, ir bortų nesudėjo. Suprask, čia pats vanduo kelią ir taip suras į lietaus sistemos surinkimo šulinėlį. Taip ir neaišku liko gyventojams, ar čia taupumas, ar tų „specialistų“ bukumas.
Dar apie „nuotolinį“ projektavimą. Projekte net gatvės danga aprašyta klaidingai. Saulėtekio g. iki projekto įgyvendinimo asfalto dangos nebuvo. Gyventojai savo lėšomis ir iniciatyva, belaukdami asfaltavimo, gatvėje įsirengė permaltų asfalto drožlių ant bitumo sluoksnį. Projekte juodu ant balto parašyta – asfalto danga.
Normalūs žmonės supranta, kad milijoniniai projektai turėtų būti įgyvendinami dėl konkrečios vietos (mūsų atveju, Rožyno) gyventojų gerovės. Jie turėtų po to džiaugtis arba bent jausti nors kokį pagerėjimą. Deja, man neteko tokių žmonių čia sutikti. Prieš projektuojant buvo galima apeiti žmones ir paklausti, ar kas norėtų savo stogų, kiemų lietaus vandenį nuvesti į šią sistemą. Tada normaliame projekte būtų numatytos prisijungimo vietos ties sklypo riba. Dabar gi – kas norės prisijungti, turės vėl griauti gatvės dangą, papildomai gauti prisijungimo sąlygas, projektuoti, gaišti laiką, mokėti nemažus pinigus...
Matant, kas su šiuo projektu padaryta, man kartais kyla mintis, kad buvo daroma kaip priešo teritorijoje. Kaip kitaip pavadinti, jei čia žmogaus įvažiavimas į garažą žemiau, o vandens surinkimo grotelės, lyg specialiai, kitoje gatvės pusėje kur kas aukščiau.
Aguonų g. gale rangovai buvo įsirengę grunto sandėlį ir visus metus pro garbingo amžiaus moteriškės namą Aguonų g. 146 važinėjo sunkiasvoriai savivarčiai. Laikiną permalto asfalto sluoksnį sunaikino visiškai. Kai buvo asfaltuojama, iki Aguonų g. 146 namo asfaltas nebuvo paklotas. Pasiteiravus, kodėl asfaltas neklojamas iki paskutinio gatvės namo, miesto infrastruktūros skyriaus vadovas atšovė, kad dėl vieno žmogaus asfalto neties. Man regis, ir vienas žmogus yra Žmogus. Pasirodo, tik ne Panevėžio valdžios atstovams.
Administracijos direktoriaus buvo pažadėta, kad asfalto danga visu gatvės pločiu bus atkurta Saulėtekio ir Aguonų g. Dalyje Saulėtekio g. danga atkurta, bet pusė gatvės tik „užkleckuota“. Atkurtosios dangos plotis sumažintas, nors gyventojai turi suprojektuotos gatvės projektą. Juodu ant balto pažymėta: plotis – penki metrai. Koks teisės aktas leidžia savivaldybės ne pirmo ryškumo „specialistui“ vienašališkai pakeisti projekto duomenis?
Galima būtų ir toliau tęsti ir pateikti daugiau faktų apie sąmoningą ar nesąmoningą atskirties tarp Panevėžio m. dalių kūrimą.
Nemanau, kad miesto valdžia turi kažkokį nusistatymą ar tiesiog piktą valią Rožyno atžvilgiu. Tai pirmiausia nesupratimas ir didžiulė nekompetencija, nenoras žiūrėti toliau, įsiklausyti į žmonių pagrįstą nuomonę ir motyvuotus prašymus. Savivaldybė įsitikinusi, kad pirmiausia turi spindėti aikštės ir gatvės, matomos pro savivaldybės langus. Miesto valdžia net supratimo neturi, kas yra pilietinė visuomenė.
Nevyksta joks bendravimas tarp savivaldybės, administracijos, miesto tarybos ir šios miesto dalies gyventojų bendruomenės ir ne dėl gyventojų kaltės. Ką kalba vien toks faktas, kad kai skambini miesto vicemerui ir prašai kartu pervažiuoti mikrorajoną ir pažiūrėti vietoje, kaip įgyvendinamas aukščiau minėtas projektas, gauni atsakymą, kad ne, geriau tegul specialistai važiuoja ir žiūri. Apie „specialistus“ minėjau. Galima vežti norinčius pažiūrėti, kaip dirbti nereikia.