Iš jūros ilgesio – laivas
Naujamiestyje gyvenančių Danutės ir Petro Bernatonių kieme stūkso didžiulis medinis laivas.
Jis sukonstruotas pagal tikrą pakrančių boto kopiją. Botais vadinami mažiausi žvejybiniai laivai. Išlaikytos netgi proporcijos.
Laivą padarė šių namų šeimininkas, buvęs jūrininkas. Naujamiestietis tokiu būdu numalšino jūros ilgesį. Ir ne tik. Dar išpildė 9-mečio anūko Prano Vilimavičiaus svajonę.
„Kai dukra su žentu pas mus atsikraustė gyventi, pasakodavau anūkui visokias baikes apie jūrų keliones ir nuotykius, o vienu metu įsijautęs ėmiau ir pažadėjau padaryti laivą, panašų į tą, kokiu pats plaukiojau“, – sako vaiko senelis.
Pranukui, žinoma, patiko senelio nuotykiai, bet labiausiai širdelėn nugulė pažadas apie kieme atsirasiantį laivą.
Vaikas kantriai laukė, kada gi senelis ims konstruoti tą žadėtą stebuklą, bet ėjo mėnesiai, o jokio laivo nebuvo. Tada, beveik po metų, Pranas seneliui priminė pažadą.
„Ką beveiksi, teko imtis darbo“, – juokiasi pašnekovas.
Vyras nusipirko lentų ir ėmė daryti iš jaunystės gerai pažįstamą daiktą. Jei ką buvo primiršęs, padėjo senas albumas – jame pilna nuotraukų su laivais ir jūrininkų komanda.
„Dabar dar trūksta vairo“, – paaiškina buvęs jūrininkas ir rodo vietą, kur tą vairą reikėtų primontuoti.
Išraižė ir vandenynus
Laivas dabar – mėgstamiausia Prano žaidimų vieta. Į jį susikabaroja pusbroliai ir pusseserės. Bernatoniai užaugino 2 dukras, turi 5 anūkus, vyriausiam 11 metų, mažiausiam 2 metai, tad būna, kad laivo denyje krykštauja visos jaunosios atžalos.
„Visai norėčiau ir aš paplaukioti“, – pareiškia Pranas.
Paklaustas, kokios senelio istorijos jam įdomiausios, vaikas sako, kad jūrininkų Neptūno šventė, ryklių gaudymas ir plaukiojimas prie Afrikos krantų.
P.Bernatonis jūra „susirgo“ dar būdamas mokinys, tad po vidurinės išlėkė į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, o gavęs diplomą – iš karto į tolimuosius plaukiojimus.
Vyras dirbo žvejybiniuose neriboto plaukiojimo laivuose, į krantą neišlipdavo po pusmetį.
Vandenynais ir jūromis išraižė didžiąją dalį žemės rutulio. Tolimiausia aplankyta vieta – Ugnies žemė. Taip vadinamas salynas, esantis pačiuose Pietų Amerikos pietuose, jį nuo žemyno skiria Magelano sąsiauris. Salynas priklauso Čilei ir Argentinai. Pagrindinė salyno sala vadinama Ugnies žemės vardu.
„Anūkui pasakojau tik mažais gabaliukais, per jūroje praleistus metus visko buvo tiek daug, visko ir neišsakysi“, – šypsosi P.Bernatonis.
Uraganas nupūtė tonas miltų
Anuomet, kai jis dirbo jūrininku, Klaipėdos laivynui priklausė 30 žvejybinių laivų.
Laivas, kuriuo plaukiojo P.Bernatonis, talpino iki 700 tonų žuvies. Kad nereikėtų grįžti į krantą išsikrauti, atplaukdavo didieji laivai, vadinamosios bazės, ir laimikį surinkdavo.
P.Bernatonis laivuose buvo atsakingas už radiotechniką, tad jo darbo diena buvo neribota.
Žvejai atidirbdavo 8 valandas ir galėjo ilsėtis, žiūrėti filmus ar miegoti, o naujamiestietį prie prietaisų galėjo išsikviesti bet kuriuo paros metu. Laive nebuvo ir savaitgalių.
Tik tuomet, kai laivas prisišvartuodavo prie kurios nors šalies krantų, visa įgula gaudavo 3 laisvadienius, tuo laiku galėjo žvalgytis po svečią šalį.
Paprastai laivo komanda koją ant žemės pastatydavo po pusmečio gyvenimo ant bangų.
Ne pramanas, kad jūrininkui išlipus į krantą pirmomis valandomis žemė po kojom siūbuoja.
„Iš šalies visi mato, jog esi jūreivis, eini visai kitaip, plačiai išžergęs kojas, kaip įpratęs denyje, kad vėjas nenublokštų“, – sako vyras.
Tiesa, žinios iš artimųjų laivo įgulą pasiekdavo greičiau, nereikėjo laukti pusmečio. Paštą perduodavo praplaukiantys laivai, siuntinius pristatydavo gelbėjimo valtimi.
Klausimas apie ekstremalias situacijas jūrininkui atrodo nei šioks, nei toks.
„Buvom papuolę į uraganą, 2 tonas miltų nuo viršutinio denio nupūtė. Būdavo, po keletą dienų jūreiviai negali žvejoti, nieko dirbti, nes, kad nevirstume ant šono, plaukiam nosim į bangas. Buvo ant sraigto užsivyniojęs tinklo trosas, teko kviesti kito laivo narus, kad pagelbėtų“, – pasakoja vyras ir patikslina, jog tai jokie ne ekstremalumai, o jūrininkų kasdienybė.
Kai nuplauki toli šiaurėn ir apledėjusiu stiebu tenka lipti taisyti lokatorių – irgi buvęs įprastas dalykas.
Būna, kad jūrininkai plaukt nemoka, o kaip jis?
Vyras šypsosi: mokykloje per plaukimo varžybas skindavo pirmąsias vietas.
Ryklius gaudė virš „Titaniko“
Anūkui taip patikusios istorijos apie Neptūno šventę laive – tai savotiškas krikštas perplaukus pusiaują. Senbuviai naujokus rišdavo prie stiebo ir išmaudydavo, paskui įteikdavo Neptūno diplomą. Jį P.Bernatonis tebeturi.
Ryklių gaudymas komandai buvo savotiška pramoga. Jų laivui per dieną buvo leidžiama pagauti 30 tonų žuvies. Žuvinguose vandenyse tai padarydavo gana greit, o tada turėdavo laisvo laiko, susimanydavo vyriškų pramogų.
„Ryklius gaudėm ten, kur atsitrenkė į ledkalnį ir nuskendo bei dugne tebeguli nepaskandinamu vadintas transatlantinis keleivinis laivas „Titanikas“. Tai nutiko Šiaurės Atlante, šiaurrytiniuose Kanados vandenyse“, – patikslina pašnekovas.
Grėsmingąsias žuvis vyrai gaudė su skumbrių galvomis. Užmauna vieną ant storo, prie tvirto lyno pritaisyto kablio ir meta jauką. Rykliai puola akimirksniu. Net jei metant skumbrės galva nukrenta, rykliai griebia tuščią kablį.
Užvilkti tokį laimikį į denį nepaprasta, reikėdavę kelti keltuvu. Vidutiniškai rykliai svėrė apie 250 kilogramų.
Ant tų pačių skumbrių galvų lietuviai gaudė ir tunus. Jų sankaupa būdavo prie Kanarų salyno. Tunus išvilkdavo su lynu, palyginti su rykliais jie svėrė mažai – tik po 25 kilogramus.
„Tais laikais sklido legendos, kad ryklio kepenų taukai gydo skrandžio vėžį, tad jūreiviai tą organą ir išpjaudavo“, – prisimena naujamiestietis.
Tiesa, P.Bernatonis girdėjo vėl pasklidusius gandus, jog ryklio kepenys padeda nuo onkologinių ligų.
Atrodė, pavirto beždžionėmis
Taigi vieni išsipjaudavo kepenis, kiti nusipjaudavo ir susidžiovindavo ryklio pelekus prisiminimui, tuo pačiu tikslu išsilupdavo ir aštrius dantis.
Ryklio maitą vėliau išversdavo į vandenį, nors ryklio mėsa yra valgoma, joje gausu vitamino A, bet jai reikia mėgėjų. P.Bernatonis ryklienos ragauti nesiryžo.
Prisimena, kartą buvo pakviestas į kitą laivą taisyti radiotechnikos. Žiūri, ten komanda keistai elgiasi, vienas kitą kutinėja lyg beždžionės.
Pasirodo, išmoningas virėjas prikepė ryklienos kotletų, jūrininkai prisikirto iki soties ir gavo vitamino A perteklių, o to pasekmės – ima niežėti ir luptis oda.
P.Bernatonis jokio suvenyro iš ryklių gaudymo laikų neturi, nemėgo kaupti niekų.
Per visą plaukiojimo jūromis laiką iš svečių kraštų parsivežė tik dvi Afrikoje gautas egzotiškas dovanas: buivolo ir antilopės ragus. Dabar jie pakabinti namuose ant sienos.
Kaimynai laukė kaip Dievo
„Nedraudžiau aš vyrui plaukioti, bet kai gimė pirmoji dukra, jis pats priėmė sprendimą, pasirinko šeimą, nes labai mylėjo vaiką“, – sako D.Bernatonienė.
Po vedybų sutuoktinis dar kokius tris kartus plaukė į tolimuosius reisus, vėliau nebenorėjo ilgam iš namų išvykti, tad kurį laiką dirbo laivų remonto dirbtuvėse Taline. Iš ten kas dvi savaites lėkdavo namo.
Antrosios dukros gimimas jį galutinai pririšo prie namų ir jūrininkas ėmė gyventi sėsliai.
Abu Bernatoniai daug metų dirbo „Line“, dabar jau abu pensininkai.
Senieji naujamiestiečiai juokiasi, kad buvo laikas, kai jie P.Bernatonio savo namuose laukdavo kaip Dievo – mat laivuose radiotechniką prižiūrėjęs jūrininkas mokėjo taisyti televizorius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jei turi fantazijos, tavo laivas gali plaukti net ir stovėdamas kaimo sodyboje.
2. M.Vilimavičius taip pat žavisi uošvio išmone ir kūrybingumu.
3. Laivą sodybos šeimininkas sukonstravo pagal tikrą pakrančių boto kopiją. A.Švelnos nuotr.
4. P.Bernatonis į jūrą paprastai išplaukdavo pusmečiui.
5. Jūrininkai turėjo nuolat treniruotis, kad būtų stiprūs.
6. Per ilgą laiką laive tekdavo prasimanyti pramogų, padainuoti pritariant gitarai. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2019 10 22
