Jei iš Rokiškio, tarsi to paties kraujo
„Jei tik žmogus iš Aukštaitijos – man kaip giminė, o jei iš paties Rokiškio, tai išvis savas“, – prisipažįsta Vaiva Mainelytė.
Ką tik ji buvo atvažiavusi į Panevėžį susitikti su žiūrovais lietuviško kino retrospektyvos vakare. „Garse“ tuomet buvo rodomas 1972 metais pastatytas, o dabar techniškai atnaujintas pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“. Jame režisierius Arūnas Žebriūnas V.Mainelytei skyrė pagrindinį vaidmenį.
Filmas jauną aktorę akimirksniu pavertė ne tik ekrano garsenybe, bet ir moteriško grožio etalonu.
„Neturiu talento būti žvaigžde“, – šypteli į tai aktorė.
Ji patikina, kad niekad nejautė šlovės svorio, nes tam paprasčiausiai neturėjo laiko, darbas vijo darbą, teatro sceną keitė filmavimo aikštelės, jas – vėl teatras, o kur dar šeima, vaiko auginimo rūpesčiai.
Pasak aktorės, daugybė interviu spaudai – jau praėjęs gyvenimo etapas, nebenori ji kalbėti ir apie vaidmenis, nes kartotųsi, tačiau pokalbis apie gimtinę – visai kas kita.
Mokėjo visus ūkio darbus
„Viskas iš vaikystės: nuostabi rokiškėnų tarmė, artimųjų meilė, kaimynų ir mokytojų šiluma. Gal dėl to ir myliu savo krašto žmones, kad daug gerumo man ta aplinka įdėjo“, – sako ji.
Rokiškyje gyveno V.Mainelytės seneliai iš tėčio ir iš mamos pusės, vieni Vytauto gatvėje, kiti Ąžuolų.
„Iš pradžių su tėvais gyvenome Respublikos gatvėje, prie upelio, tokiame ilgame daugiabučiame name, paskui persikėlėm į Vytauto gatvę. Rokiškio kapinėse guli visa giminė: dėdės, tetos, seneliai“, – prisimena V.Mainelytė.
Giminei ji niekad nebuvo garsi aktorė, o tik paprasta Vaiva. Ta, kuri mokėjo ir ūkio darbus nudirbti, ir daržus nuravėti.
„Augome trise: aš, brolis ir jaunėlė sesė, tėveliai laikė karvę ir paršiuką, patys užsiaugindavome daržovių“, – prisimena aktorė.
Kol buvo gyvi seneliai, ji nuolat vasarodavo Rokiškyje. Ten pat vasaras leisdavo ir V.Mainelytės dukra Dovilė.
„Senelis kalbėjo taisyklinga literatūrine kalba, o močiutė tarmiškai. Manoji Dovilė kalbėjo irgi gražia aukštaitiška tarme“, – saitais su gimtine džiaugiasi V.Mainelytė.
Meluodama sukryžiuodavo pirštus
„Man nereikėjo galvoti, kuo užaugusi būsiu. Nuo pat gimimo, kai tik pradėjau vaikščioti, įdomiausias žaidimas buvo teatras“, – juokiasi aktorė.
V.Mainelytės vaikystės laikais Rokiškio Tyzenhauzų rūmuose veikė liaudies teatras, į jį atvažiuodavo gastroliuoti ir didmiesčių trupės. V.Mainelytės tėvai dažnai eidavo į spektaklius ir vesdavosi ją, vyriausią vaiką.
„Žiūrėjau į tas gražias krinolino sukneles ir vaizdavausi pati vaikštanti scenoje, o paskui namie bandydavau suvaidinti ką mačiusi“, – pasakoja aktorė.
Pirmiausia žiūrovais buvo brolis ir sesuo, o paskui ir kiemo vaikai. Kad neišsilakstytų, žiūrovus tekdavę ir „papirkti“: vaišinti mamos keptais sausainiais.
Mokykloje V.Mainelytė niekada neprasitarė, kad svajoja apie aktorystę, anuomet „aktorėmis“ vadino keistuoles.
„Anketose rašydavau, kad būsiu mokytoja, meluodama sukryžiuodavau pirštus, tai reiškė, kad nusiimu melo nuodėmę“, – šypsosi V.Mainelytė.
Jaunėlę versdavo pabaisa
Mama apie dukros svajonę žinojo, neprieštaravo, nesiginčijo ir neįtikinėjo savaip, o štai tėtis manė, kad dukra įgis normalią profesiją, anot jo, idealiausia būtų, jei taptų gydytoja.
Vaivai baigus keturias klases šeima persikėlė gyventi į Trakus. Kai mergaitė respublikiniame dailiojo skaitymo konkurse tapo laureate, mamai pasidarė dar aiškiau, kokiu keliu suks vyresnėlė.
„Jaunėlė sesuo mums su broliu sakydavo: vaikystėje jūs mane skriaudėt, todėl tapau prokurore. Brolis pasirinko architekto profesiją“, – kalba V.Mainelytė.
Septyneriais metais jaunesnė sesuo vyresnėliams buvo tarsi prielipas, norėdavo visur kartu eiti, o tėvai liepdavo imti ją kartu.
„O mes jos vestis nenorėjom. Kartą brolis jai kirpčiukus specialiai kreivai nukirpo, o kitąkart su tėčio skustuvu plaukus priekyje ežiuku nuskuto. Aš jam pritariau: tokios pabaisos niekur vestis nereikės“, – vaikiškus pokštus prisiminė aktorė.
Kitas tik ragino prisižiūrėti
Prieš metus V.Mainelytės brolis mirė, jį pasiglemžė vėžys. A.Maineliui buvo 65-eri.
Beveik prieš dešimtmetį su sunkia liga kovojo ir pati aktorė.
„Paradoksas, buvau „Rožinio kaspino“ veidas, raginau moteris žiūrėti sveikatos, o kad man taip gali atsitikti – nė į galvą, turėjau gausybę darbų ir reikalų, nėjau ir nesitikrinau. Bet pasisekė, kad vis dėlto aptiko laiku, padarė sudėtingą operaciją. Ačiū Dievui, gydytojams ir artimiesiems – tebesu gyva“, – sako ji.
Viso pokalbio metu V.Mainelytė maloniai šypsosi, nors prisipažįsta, kad liga daug ką pakeitė, privertė sulėtinti gyvenimo tempą. Anksčiau ji mėgo siūti ir megzti, artimuosius puošdavo dailiais mezginiais, dabar to nebedaro, tausoja jėgas svarbesniems dalykams.
„Teatre turiu kelis vaidmenis ir kasmet dar filmuojuosi telefilmuose. Vien „Giminėse“ kiek laiko praleista, visi pasidarėm kaip giminės. Bet jaučiu, kad turiu mažiau energijos, baterija pradeda sekt“, – su lengva ironija į savo situaciją žiūri ji.
Pyksta, kam atskleidžia metus
V.Mainelytė tikina, kad prasčiau jaučiantis gelbsti moteriška gudrybė: rengtis ryškiai.
„Esu šiek tiek peršalusi, todėl apsivilkau raudonai, ta spalva priduoda energijos. Visi nori matyti jauną ir gražią, bet metai eina ir palieka savas žymes. Regimantas Adomaitis, mano partneris iš „Velnio nuotakos“, labai pyksta, kai pasakau, kiek metų man jau bus kitąmet“, – kvatoja V.Mainelytė.
Aktorė prisipažįsta, kad į Rokiškį, savo gimtinę, dabar jau retai benuvažiuojanti. Dėl tos pačios priežasties – tausoja sveikatą.
Iš pažiūros V.Mainelytė veikli ir energinga, šiltai, ne artistiškai, o nuoširdžiai besišypsanti, paprasta ir be garsenybės karūnos.
Teatrui ir kinui meilė lygi
„Buvo laikas, kai dirbau teatre ir dar spėdavau per metus nusifilmuoti 2–3 filmuose. Vaidinau žvalgybininkes, užsienietes, žurnalistes“, – nors žadėjome apie kūrybą nekalbėti, bet šiek tiek veriame kino ir teatro virtuvės duris.
Kas didesnė meilė – kinas ar teatras? Aktorė gūžteli. Neįmanoma lyginti, viena papildė kita.
Dar mokantis konservatorijos pirmame kurse, ją jau kvietė filmuotis, buvo pastebėję ir estai, tik kurso vadovas neleido, nes buvo įsitikinęs, kad kinas sugadins dar nesusiformavusią aktorę.
Po trečio kurso viskas pasikeitė: su mylimojo, savo pirmojo sutuoktinio Gintauto Ūzo kursu išvažiavo į Šiaulius, dirbo teatre ir toliau mokėsi. Tada jau niekas nebedraudė filmuotis.
Vėliau daugelį filmų suko antrasis aktorės sutuoktinis, kino operatorius Rimantas Juodvalkis. Nei pirmo, nei antro vyro jau nebėra tarp gyvųjų.
Nuolat su kuo nors suporuodavo
Brangiausių vaidmenų įvardyti ji negali.
„Myliu visas savo suvaidintas moteris, gal labiau Mildą iš režisieriaus Gyčio Lukšo filmo „Vasara baigiasi rudenį“. Bet visos jos savaip brangios, į visas įdėta daug širdies“, – sako aktorė.
Po „Velnio nuotakos“ visa šalis ūžė, kad gražuolė Jurga juodbruvą Girdvainį, kurį vaidino R.Adomaitis, įsimylėjo ne tik kine, bet ir gyvenime. O dar prieš metus žiūrovai kūrė legendas, kad Morta ir Tadas Blinda (aktorius Vytautas Tomkus) iš to paties pavadinimo kultiniu tapusio dviserijinio filmo už kadro irgi esą buvo mylimieji.
„Visada taip buvo, beveik po kiekvieno filmo mane su kuo nors suporuodavo. O mes ir nesiginčydavom, nesistengdavom paneigti: jei žiūrovas nori taip galvoti, tegu fantazuoja“, – dėl apkalbų nepyko aktorė.
V.Mainelytė prisipažįsta, kad kiekvieną moterį komplimentai šildo, bet daug metų ji mylėjo savo vyrą R.Juodvalkį, todėl kitų gerbėjų neprisileido, net nejautė jų dėmesio.
Prisiminė tik vieną atvejį, kai įkyrus gerbėjas sėdėdavo kiekviename jos spektaklyje su žalsvomis rožėmis. Aktorė jo ėmė bijoti lyg kokio fanatiko. O ką gali žinoti, kas jam šaus į galvą?
Pasijuto lyg Holivude
Po daugelio metų V.Mainelytė sugrįžo į tikrą kiną: Algimantas Puipa filmavo „Edeno sodą“.
„Anksčiau būdavo vaidmenų aptarimai. Dabartiniame kine to labai pasigendu. Ypač televizijos filmuose dabar viskas daroma labai greit. Bet filmuojant „Edeno sodą“ vyravo tokia atmosfera – kaip tais laikais, kai dar buvo kino studija ir dirbo visi profesionalai. Čia irgi buvo surinkta profesionalų komanda.“
Aktorė džiaugėsi, kad dėmesys aktoriams buvo išskirtinis. Net anksčiau taip nebūdavę. Per pertraukas vis klausdavę, gal kas nori kavos, gal mineralinio. Visi žinojo, kad V.Mainelytė geria daug vandens, tad po kiekvienos scenos jai siūlė atsigerti.
„Pasijutau lyg Holivude“.
Žaibą prišaukė davatkų prakeiksmas?
V.Mainelytė su visa savo gimine: tėvais, sesers ir brolio šeimomis, dukros šeima ir anūkais buvo suplanavę įsikurti Dzūkijoje, vaizdingoje vietovėje esančiame Puvočių kaime. Aktorė ten įsigijo apleistą sodybą ir sudėjo visus honorarus tuos namus remontuodama.
Brolio šeima namą statėsi atskirai.
Kai V.Mainelytės sodyba buvo visai suremontuota, trenkė žaibas ir ją iki pamatų supleškino.
Vienas režisierius, atvažiavęs aktorės aplankyti po nelaimės, pajuokavo: „Vaidinai kunigo meilužę, tai davatkos tave prakeikė.“
„Dabar mano didžiausias turtas – mylinti šeima. Dukra Dovilė padovanojo 4 anūkus, jauniausiam – metai ir keturi mėnesiai. Esu labai laiminga močiutė“, – šiuo gyvenimo etapu mėgaujasi legendinė ekranų žvaigždė.
„Įspūdis“
Per lietų žengė lyg karalienė
Aktorius Regimantas Adomaitis:
„Vaivai nebūdingi jokie kaprizai. Ji niekada filmavimo aikštelėje nesiaikštijo, nekėlė savų reikalavimų. Ji visad buvo nuoširdi, šilta, tolerantiška ir su geru humoro jausmu.“
Kino centro „Garsas“ direktorė Genė Pučinskienė:
„Prieš 9 metus buvo „Garso“ jubiliejus. V.Mainelytę, kaip ir kitus aktorius, atvežė limuzinu, kad į kino teatrą įeitų raudonu kilimu.
O lietus pila kaip iš kibiro, kilimas skendi vandeny.
V.Mainelytė išlipa elegantiškai, stoja į balą iki kulniukų ir, kaip tikra karalienė, iškėlusi galvą žingsniuoja per vandenį, lyg jokios liūties nebūtų.“
Aktorius R.Adomaitis:
„Po to, kai Vaiva nusifilmavo „Velnio nuotakoje“, esu įsitikinęs, jei ne sovietmetis, ji su mumis čia nebūtų. Jei ją tuomet būtų pamatę užsienio režisieriai, būtų griebę iš karto. Ji buvo labai talentinga ir darbšti, galėjo būti pasaulinio lygio žvaigždė.“
Aktorius Algimantas Paulavičius:
„Vaivą pažįstu nuo konservatorijos laikų, buvo labai graži panelė. Labai pavydėjom, kai ištekėjo už G.Ūzo, keikėm, kad jis pasimaišė ir išsivežė ją į Šiaulius.
Prisimenu, kai „Velnio nuotaką“ rodė Sverdlovske, lietuviškas miuziklas buvo sensacija. Viačeslavo Ganelino muzika ir pritrenkiantys personažai: eilės stovėjo kilometrinės, bilietų nebuvo įmanoma gauti.“
"Panevėžio kraštas", 2017 04 29