Nebuvo groję jokiu instrumentu
„Ateikite visi, kam įdomu. Nesvarbu, ar bandėte dainuoti, groti – kad tik turėtumėte didžiulį norą“, – prieš porą metų tokiais žodžiais moksleivius į kuriamą grupę „Jaunatis“ pakvietė instrumentinių disciplinų ir vokalinio meno mokytoja Evelina Lešinskė.
Dar ji – atlikėja ir kūrėja, Rokiškio kultūros centre įkūrusi jaunimo instrumentinę studiją „Echora“.
E.Lešinskė prisiminė, kad ėjo į mokyklas kalbėtis su moksleiviais, nes paskelbus atranką susidomėjimo beveik nebuvo.
Užtat gyvai paraginti ateiti į studiją ir pasikalbėti, kaip įsivaizduoja grupę, ar norėtų groti kokiu nors instrumentu, o gal dainuoti, jau susirinko nemažas būrelis įvairaus amžiaus jaunuolių.
„Pusė į grupę atrinktų narių niekad nebuvo groję jokiu instrumentu. Bet aš jiems ir sakiau, kad svarbiausia yra noras. Visko galima išmokti. Ir laiko visuomet rasi tam, ko tikrai trokšti“, – prisiminė grupės vadovė.
Pašnekovė šypsojosi, kad vienas iš narių – Rosvaldas Šedys – prisipažino Muzikos mokykloje grojantis trombonu. Ji iškart sutiko, kad tai puikus instrumentas ir grupėje tikrai pravers. Bet vaikinukas tarė visai nenorintis trombonu groti, o norintis išbandyti būgnus.
„Štai būgnai, sėsk ir mušk“, – pasiūlė jam E.Lešinskė.
Jautėsi tarsi apsėsta
E.Lešinskė moka groti įvairiais instrumentais, todėl jaunuolius galėjo pamokyti pagrindų.
Tad ir Rosvaldui ji papasakojo pagrindinius dalykus apie būgnus, o toliau teko mokytis pačiam. Juk apie ritmą, taktą, natas jis jau išmanė, o visa kita tik per darbą ir patirtį ateina.
Ir šis metodas pasiteisino. Po pusmečio grupė dalyvavo konkurse ir gavo geriausio būgnininko nominaciją.
Paklausta apie didžiausius sunkumus sukūrus grupę, pašnekovė sakė, kad jaunuoliams viskas buvo nauja, nepažinta, todėl jaudinosi. Jie turėjo ne tik išmokti groti ir dainuoti, bet dar tai daryti su grupe, tarpusavyje sutarti, derintis vieni prie kitų.
„Užtat aš jiems buvau kaip ramybės oazė“, – šypsojosi E.Lešinskė.
Tuo labiau kad ji jau turėjo didžiulės patirties dirbant su grupėmis ir labai norėjo ja dalintis.
Vadovė atviravo, kad tuo metu, išskyrus grupę, jai niekas daugiau neegzistavo. Galvoje sukosi mintys, kaip grupės narius geriau išmokyti, ką padaryti, kad jie gautų kuo daugiau naudos, kad grupė nebūtų kaip koks paprastas mokyklinis būrelis.
„Jaučiausi tiesiog apsėsta minčių apie grupę. Laikiau ją savo gyvenimo prasme, kai tiesiog delnai dega“, – tęsė pašnekovė.
Susapnavo miuziklą apie grupę
E.Lešinskė tęsė, kad, be daugybės repeticijų, kūrinių kartojimų, šlifavimų, ji su jaunuoliais nuolat kalbėjosi – apie grupės viziją ir prasmę, apie emocijas, bendravimą, susikalbėjimą, užuojautą ir supratimą.
„Svarbu ne tik tai, kaip atliekama daina. Muzika ir mūsų mintys, svajonės, pastangos turi susidėlioti į tam tikras vėžes, į bendrą visumą. Svarbus ir ryšys su klausytojais“, – aiškino muzikantė.
Prieš pirmąjį grupės gimtadienį ji susapnavo miuziklą apie grupę – kaip ji kūrėsi, kuo gyveno, apie ką svajojo – ir suprato, kad tai pranašiškas ženklas. Argi tai ne geriausias būdas gimtadienį atšvęsti?
Susėdo su grupe ir ėmė rašyti scenarijų. Sudėjo savo ryškiausius prisiminimus, pokalbius, juokus, nesėkmes – viską, ką jaunuoliai norėjo apie save papasakoti.
„Dirbome žvėriškai daug, po kelias valandas keturis kartus per savaitę, rytais ir vakarais, iki pat išnaktų. Iš nuovargio buvo ir kibirkščių, ir ašarų“, – prisiminė pašnekovė.
Vadovė džiaugėsi, kad rezultatas pranoko lūkesčius. Prieš eidami į sceną jaunuoliai skundėsi daugiau nebegalintys, neturintys jėgų, o tik praėjo miuziklas – ir jie jau džiaugsmu spindi, klausia: „Gal rytoj vėl vaidinkim?“
Bet „Jaunatis“ savo miuziklą parodė tą vienintelį kartą. E.Lešinskė paaiškino, kad taip ir buvo suplanuota – grupės gimtadienį atšvęsti parodant savo gerbėjams miuziklą, o po to jau rengti pasirodymus ir koncertus.
Apsikabino kaip šeima
Grupės pagrindinė vokalistė Rad-vilė Cegelskaitė pratęsė vadovės pasakojimą, kad miuziklas iš jų pareikalavo daug laiko ir jėgų.
„Per vieną iš daugybės repeticijų nebeištvėrėme susikaupusių emocijų. Reikėjo išleisti lauk įtampą ir nuovargį, tiesiog išsitaškyti – pasiėmėm ne savo instrumentus ir pradėjome daryti visiškas nesąmones – juokėmės, kvatojomės ir baladojomės! Buvo visiškas chaosas“, – juokėsi jaunoji pašnekovė.
Tąkart emocijos aprimo, bet prieš pat pasirodymą vėl kilo įtampa. Likus vos 10 minučių iki miuziklo pradžios, jaunuoliai susipyko.
Dėl ko kilo kibirkštis? To paklausta, Radvilė konkrečios priežasties nebeprisiminė. Galbūt jos ir nebuvo, veikiausiai jaunuolius paveikė nerimas, vidinė baimė.
Užtat vos tik miuziklas pasibaigė, visi apsikabino. Be jokių atsiprašymų ar pasiteisinimų savaime buvo aišku, kad grupė yra kaip šeima, tik ne įprasta, o muzikinė, kad jie – artimi bičiuliai, bendraminčiai.
„Emocijos buvo tokios stiprios, kad man ir Marijai iš akių pabiro ašaros“, – prisipažino mergina.
„Ne ne ne, tu niekur neisi“
Prisimindama grupės kūrimosi pradžią, Radvilė atviravo labai bijojusi eiti į atranką. Kaustė abejonės, baimė, kad veikiausiai ji nepritaps ir kad nieko gero iš to nebus.
Vis dėlto paklausė mamos paskatinimo šansą išbandyti.
„Tyliai sau galvojau, na, gerai, tiek to, nueisiu... Pažiūrėsiu ir daugiau ten nebepasirodysiu“, – šypsojosi pašnekovė.
Iš visų atrankoje buvusių dalyvių liko šešiese, tarp jų ir Radvilė. Muzikos mokykloje ir privačiai dainuoti besimokanti mergina ir grupėje norėjo lavinti šį savo įgūdį.
Kaip pritariamasis vokalas dainuoja ir smuiku griežia Marija Roščenkovaitė. Lukas Butkys groja klavišiniais, Lukrecija Kalvelytė pasirinko elektrinę gitarą, o bosinę gitarą – Kristupas Žemaitis. Jis žaidžia ledo ritulį ir žiemą su grupe beveik nesusitinka.
Studijuoti išvykusį Rosvaldą pakeitė kitas būgnininkas – Emilis Trumpa.
Radvilė prisiminė, kad praėjusiai Rugsėjo 1-ajai reikėjo surengti pasirodymą, ogi jų būgnininkas – studentas! Ėmė karštligiškai ieškoti, kas jį pakeis. Bet vieni nemokėjo, kiti negalėjo, treti neturėjo laiko.
Tuomet Marija pasakė, kad jos pusbrolis Emilis būgnu groja Muzikos mokykloje ir kad jis norėtų pabandyti groti su grupe. Vienu balsu visi sutiko: „O taip, mums jo reikia.“
Per kelias dienas Emilis išmoko tris kūrinius, o po koncerto jau rengėsi atsisveikinti, nes manė, kad buvo kviestas tik šiam kartui.
Bet grupė sutartinai užprotestavo: „Ne ne ne, tu niekur neisi…“
Dainas ir patys kuria
Radvilė pasakojo, kad susikūrusios grupės nariai ypač suartėjo po kokio pusmečio, kai vadovė pasiūlė kartu praleisti savaitę sodyboje.
„Tuomet pažinome vienas kitą, atsivėrėme, išmokome ieškoti kompromisų, tartis. Iš pradžių net per repeticijas bijodavau suklysti, ką bekalbėti apie koncertus! O dabar žinau, kad niekas nepyks ir nesišaipys, klaidą pavers juoku ar tik ranka numos: ai, dainuok toliau“, – bendryste džiaugėsi jaunoji rokiškietė.
Jie nesipyksta ir kurdami savas dainas, o tokių turi apie dvi dešimtis. Prie jų kūrimo prisidėjusi E.Lešinskė.
Labiausiai išpopuliarėjusi „Jaunaties“ daina yra „Bardakas“ – apie sumaištį kambaryje ir galvoje, širdį spaudžiantį ilgesį. Yra ir vaizdo klipas, jį galima rasti internete.
Keletą dainų jaunuoliai sukūrė savarankiškai. Kartą studijoje Radvilė, Lukas ir Lukrecija pradėjo groti melodiją. Net nustebo: ogi gerai skamba!
Tą pačią naktį Radvilė parašė melodijai žodžius. Daina – apie meilę be atsako ir ryžtą dėl jos kovoti. Yra lietuviška ir angliška versijos pavadinimu „I‘m still not done“. Pažodžiui išvertus; „Aš vis dar nebaigiau“, jis reiškia, kad meilė dar nesibaigė.
Naujausia grupės daina dar tik ryškėja, kol kas nepabaigta. Radvilė parašė ir jai žodžius – apie naktyje persekiojantį šešėlį, apie tai, kad baisu jį vėl sutikti, išgirsti balsą.
Radvilei tai viena mėgstamiausių grupės dainų, nes žodžiai – labiausiai išjausti.
„Jaunatis“ rengia koncertus, dalyvauja trumpesniuose pasirodymuose, įvairiose šventėse, varžosi konkursuose.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Koncertai, pasirodymai, konkursai – per dvejus grupės gyvavimo metus kur tik nedalyvauta!
2. „Jaunaties“ nariai labai susibičiuliavo, bet būgnininkas išvyko studijuoti. Kartą jį pakeitęs E.Trumpa (centre) pasiliko grupėje, nes jos nariai vienu balsu pareiškė: „Ne ne ne, tu niekur neisi...“
3. E.Lešinskė subūrė grupę ir jos nariams tapo ramybės oaze.
4. Jaunuoliams labiausiai prie širdies – jų pačių kurtos dainos, jas atliekant veržiasi įvairiausios emocijos.
5. Pirmajam grupės gimtadieniui „Jaunatis“ sukūrė miuziklą ir papasakojo savo pačių istoriją.
Grupės „Jaunatis“ archyvo nuotraukos
