Dienoraštį perkėlė į knygą
Žinomas politikas, buvęs Seimo ir Panevėžio miesto tarybos narys 74 metų J.Beinortas jau kuris laikas yra pasitraukęs iš aktyvios politikos. Visada aktyviai gyvenusį vyrą pristabdė prieš kelerius metus patirtas insultas.
Po ligos atsigavęs J.Beinortas savo archyvuose pakėlė 1975 metų dienoraščius, nuotraukas, kitus vertingus dokumentus apie panevėžiečių organizuotą patriotinį žygeivių judėjimą. Liudijimai apie to meto inteligentų žygį nuo Žemaitijos iki Vilniaus Simono Daukanto keliu 40 metų gulėjo jo namuose neliesti – panevėžietis vis nerasdavo laiko šią medžiagą sudėti į knygą.
„Po ligos kaip tik to laiko ir atsirado“, – santūriai šypteli J.Beinortas, užvakar vakare Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pristatęs savo knygą „Mūsų žygis Simono Daukantu taku 1975 m.“
Apsimetė paprastais turistais
Sovietmečiu J.Beinortas dirbo inžinieriumi Panevėžio „Ekrano“ gamykloje. Su bendraminčiu kolega Donatu Samėnu sumanė rengti turistinį žygį S.Daukanto keliu. Kaip žinoma, garsusis žemaitis iš savo gimtinės pėsčiomis nuėjo iki Vilniaus universiteto – taip troško mokslo šviesos.
J.Beinortas su bičiuliais sudarė maršrutą, kuriuo, kaip jie mano, keliavo S.Daukantas: Lenkimai–Mosėdis–Barstyčiai–Žemaičių Kalvarija–Alsėdžiai–Telšiai–Žarėnai–Varniai–Kražiai–Lyduvėnai–Šiluva–Gudžiūnai–Surviliškis–Šėta–Vepriai–Kernavė–Musninkai–Dūkštos–Sudervė–Vilnius.
Panevėžiečiai kartu pakvietė keliauti pažįstamus, bičiulius ir visai nepažįstamus žmones iš šalies aukštųjų mokyklų turistų klubų.
Pasak J.Beinorto, žygis buvo savotiškas tautinis pasipriešinimas sovietams, o turistų klubai – gera priedanga. Kad išvengtų saugumo persekiojimo, žygis buvo suskirstytas į 15 etapų. Jis pats dalyvavo aštuoniuose.
Kai kuriuose etapuose ėjo 40–70, kituose ir 100 žmonių būriai iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Jonavos, Kybartų. Paprastais turistais apsimetę patriotiškai nusiteikę vyrai ir moterys, merginos ir vaikinai aplankė Žemaičių Kalvariją, Šiluvą, Kražius, Paberžę, Vytauto Mačernio, Maironio gimtines. Nuotraukose įamžino senąsias anų dienų žemaičių koplytėles, Vinco Svirskio kryžius. Sustoję poilsio dainavo liaudies dainas, šoko tautinius šokius, ant piliakalnių giedojo „Lietuva brangi“, vakarais degino žvakutes, meditavo ir meldėsi Paberžėje ir per visus 9 žygio mėnesius – 1975 metų sausį–rugsėjį pasikeisdami rašė dienoraštį.
Tarp keliautojų – ir šnipai
J.Beinorto teigimu, žygeiviai buvo organizacija „be organizacijos“, nes suprato, kad su bet kokia patriotine organizacija KGB bemat susidorotų. Po Romo Kalantos susideginimo 1972 metų gegužę saugumiečiai stebėjo ir persekiojo kiekvieną, nepaklūstantį sovietų sistemai, o neretai ir susidorodavo – sodino į kalėjimus, uždarydavo į psichiatrijos ligonines ar netgi slapta nužudydavo.
J.Beinortas pasakojo, kad toks likimas ištiko ir jo bičiulį žygeivį Romą Smailį: jį mirtinai suvažinėjo nežinomas automobilis. Mindaugas Tomonis buvo rastas negyvas ant geležinkelio bėgių.
J.Beinortas pasakojo, kad bet ko žygeiviai į savo gretas neįsileisdavo, nes jų tikslai skyrėsi nuo paprastų turistų tikslų.
„Būdavo, kad iš pirmo žvilgsnio žmogus atrodo geras, bet, žiūrėk, kažkodėl apie tai, kur buvome, ką veikėme, greitai pasiekia saugumo ausis. Su tokiais asmenimis atsisveikindavome, bet nuo tokių visiškai apsisaugoti neįstengėme“, – pamena politikas.
Žygeiviai žinojo, kad juos stebi saugumas. Šie su saugumu žaidė katę ir pelę. Dėdamiesi pavyzdingais turistais, jie kaimeliuose ir miesteliuose susitikdavo su Antrojo pasaulinio karo veteranais, stabtelėdavo prie revoliucionierių paminklų.
Žygeivių emblemos potekstė
Signataro žmona Vida Beinortienė rodė šūsnį keturių dešimčių metų senumo žemėlapių, braižytų pačių žygeivių rankomis.
Sovietmečiu detalūs Lietuvos teritorijos žemėlapiai paprastiems mirtingiesiems buvo neprieinami. Žygeiviai maršrutų schemas tušu braižė naudodamiesi kariniais žemėlapiais. Jų už tuometę „valiutą“ – butelį degtinės gaudavo iš pažįstamo kariškio, tarnavusio Pajuostėje dislokuotame dalinyje prie Panevėžio.
Kiekvienas žygeivis gaudavo dalyvio kortelę ir dailininkės Gražinos Didelytės sukurtą emblemą, kurioje pavaizduotas karžygys ant žirgo, plunksna ir kalavijas.
„Negali kovoti kalaviju, kovok plunksna“, – potekstę paaiškino J.Beinortas.
Keturis etapus įveikę žygeiviai gaudavo keraminį „Simono Daukanto tako“ medalį, kurį sukūrė kybartiškis Albinas Simokaitis. J.Beinortas mena, kad tokių medalių buvo išdalinta per šimtą. Kiekvienas stengėsi nueiti kuo daugiau etapų.
Beinortai saugo S.Daukanto raštų tomelį mediniame dėkle, kurį padarė D.Samėno tėvas Antanas. Etapui pasibaigus, žygeiviai tomelį palikdavo kurioje nors pakelės bažnyčioje, mokykloje ar šiaip pas kokį nors žinomą patikimą žmogų, pavyzdžiui, Paberžėje – pas Tėvą Stanislovą.
J.Beinortas pasakojo, kad tuomet apie kokią nors lietuvišką atributiką žygiuose – ženkliukus, šalikus, ką jau kalbėti apie trispalvę, jie net svajoti nedrįso. Saugumiečiai iš karto būtų suėmę.
Konkuruoti buvo neįmanoma
V.Beinortienė žinojo, kad vyrui gresia pavojus. Ne tik saugumiečiai, bet ir gamyklos vadovybė jį įspėdavo liautis „skleisti erezijas“. Pasak signataro žmonos, jos vyrui jau buvo paruošta ir kamera, tačiau, laimė, neteko į ją pakliūti.
„Julius man sakydavo, kad Sovietų Sąjunga vis tiek kada nors žlugs ir Lietuva bus laisva. Aš juo netikėjau. Tuo metu tai prilygo fantastikai“, – pamena V.Beinortienė.
Moteris dalyvavo 4 žygio etapuose. V.Beinortienę kelionėse labiausiai žavėjo gamta, galimybė pamatyti istorines Lietuvos vietas. Ji buvo toli nuo politikos.
J.Beinortas stengėsi žmoną apsaugoti nuo pavojų ir neskatino jos įsitraukti į antisovietinę veiklą. Jis viską apsvarstė: jeigu jį pasodins ar nušaus, dvi dukras užaugins žmona.
Paklausta, ar nebijojo dėl vyro, nedraudė jam reikštis, moteris tik skėstelėjo rankomis.
„Jam svarbu buvo Lietuva, gal net svarbiau už mane, namus. Tai – jo širdyje“, – atsakė ji.
Taigi moteriai tekę pripažinti, kad konkuruoti su vyro didžiąja meile buvo neįmanoma.
Tai girdėdamas J.Beinortas tik šypsojosi palenkęs galvą, bet neįsiterpė į pokalbį.
Direktorius atsiprašė
Pasak politiko, jis neturėjo iliuzijų, jog žygeiviai nuvers sovietinį režimą.
„Mes tiesiog siekėme atsiriboti nuo jo, išlaikyti tautinę savimonę. Paskui taip susiklostė, kad iš patriotinio žygeivių judėjimo išaugęs „Daukanto takas“ atvedė mus į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą“, – pasakojo signataras.
Žygiai J.Beinortui kainavo cecho viršininko pareigas. Iš jų atleistas panevėžietis buvo paskirtas technologinio biuro viršininku – uždarytas kabinete toliau nuo žmonių.
J.Beinortui buvo siūloma stoti į komunistų partiją ir žadama puiki karjera, tačiau jis nepasidavė. Dėl savo patriotinių nuostatų ir veiklos jis nuolat sulaukdavo priekaištų iš tuomečio „Ekrano“ gamyklos vadovo Vincento Navicko. Tačiau apie buvusį direktorių, vėliau savo valia pasitraukusį iš gyvenimo, prakalbęs J.Beinortas susigraudino.
„Man jo gaila kaip žmogaus. Nebuvo blogas. Prieš mirtį jis man paskambino į Seimą ir atsiprašė“, – pasakojo pašnekovas.
Knyga – tarsi turistinis gidas
Sulaukusi J.Beinorto prašymo padėti išleisti knygą, redaktorė, žinoma lituanistė Lionė Lapinskienė net nedvejojo. Žygeivių tema jai buvo labai prie širdies, nes būdama studentė ji priklausė turistų klubui ir keliavo po Lietuvą.
Dėl vertės šios knygos, parašytos dienoraščio pagrindu, ji neabejojo.
Lituanistę apstulbino žygeivio, fotomenininko Petro Dūdos nuotraukų kokybė, unikalūs, autentiški kadrai.
„Ta knyga yra tarsi 1975 metų Lietuvos paveikslas“, – kalbėjo redaktorė.
Knyga jaunesnei kartai galėtų būti ne tik puikus rezistencijos metraštis, bet ir turistinis gidas.
"Panevėžio kraštas", 2017 05 06