Skausmo nejautė, bet kūnas visiškai neklausė
Dieną, kai pasaulis apsivertė aukštyn kojom, 48 metų pasvalietis Gražvydas Kačerauskas atsimena iki smulkiausių detalių.
Tada buvo jaunas, sveikas, stiprus, vos prieš metus vedęs ir besidžiaugiantis gyvenimu. Iš Vaškų po darbo lengvuoju automobiliu važiavo namo.
Kelias žinomas, judėjimas nedidelis, priekyje nieko, tik tolėliau iš paskos riedėjo kita mašina, o jis, vairuotoju dirbęs 23 metų vyras, laikėsi Kelių eismo taisyklių, buvo prisirišęs saugos diržu.
Staiga kurtinantis sprogimas, automobilį sumėtė, tas vertėsi ant stogo, tada dar kartą vertėsi ir, trenkęsis didele jėga, vėl atsistojo ant ratų. Vairuotojas viduje gyvas, bet…
„Smūgio metu skausmo nebuvo, tik jausmas, jog esu įkištas į veržiantį maišą iki pat kaklo“, – prisimena kaip šiandien.
Sprogo padanga.
Sprogo padanga, ir likimas kaip mašina apsivertė.
Kūnas nuo kaklo žemyn visiškai neklausė, negalėjo nei pasisukti, nei išlipti iš mašinos. Rankų pirštus vos vos judino, mobilusis telefonas buvo prie pat, tad sugebėjo suspaudyti mygtukus ir išsikviesti greitąją. Po minutės kitos jau ir rankų nebegalėjo valdyti.
Pažadina gyventi kitus
Skaudi avarija, kurioje nebuvo kaltų, įvyko prieš 25 metus.
Šiandien G.Kačerauskas judėti gali tik neįgaliojo vežimėliu. Kūnas žemyn nuo kaklo taip ir liko paralyžiuotas, bet rankas, dėl didžiulių paties pastangų, kažkiek pavyko prikelti.
Dabar jis intensyviai sportuoja, su panašaus likimo draugais dalyvauja įvairiose varžybose. Ant lentynos išrikiuota eilė taurių, tai vis G.Kačerausko sportiniai įvertinimai.
Kad rankos būtų veiksnios, jis kasdien dirba su svarmenimis. Fiziniai pratimai gelbsti, sunkių darbų daryti negali, tačiau buityje išsiverčia be pagalbos.
Pasak neįgaliųjų draugijos narių, jis tas, kuris pirmas puls į pagalbą, sės prie vairo ir paveš, kur reikia, netikėtai traumas patyrusius ar sunkių ligų į vežimėlius pasodintuosius padrąsins, savo pavyzdžiu parodys, kad negalint savom galūnėm judėti gyvenimas nesibaigia.
G.Kačerausko nuolatinė šypsena ir negęstantis optimizmas ne vienam pagelbėjo atsidūrus sudėtingoje būsenoje.
„Būna, vasaros stovykloje Monciškėse sutinki likimo brolį, o jis 5 metus nebuvo iš kambario išėjęs. Žmogus depresijos gniaužtuose, niekuo nesidomi, nieko nenori. Pasikalbi, papasakoji savo istoriją, ir jis tarsi iš naujo atsimerkia, pagaliau suvokia, kad sportuoti, keliauti ir daug ką veikti galima ir sėdint vežimėlyje“, – sako pašnekovas.
Prisimena asmeninę patirtį: tuoj po įvykio buvo baimių: kas dabar bus, kaip reikės gyventi? Bet greit ėmė galvoti kitaip: ką galiu padaryti, kad prisitaikyčiau prie savo būklės?
Kai pravėrė neįgaliųjų organizacijos duris ir susitiko su tokiais pat, sėdinčiais ratukuose, atsirado noras ir galimybės gyventi aktyviau.
Teikė pagalbą pagal ano meto supratimą
Pašnekovas iš pastebėjimų žino, kad, pasikeitus fizinėms galimybėms ir nebegalint gyventi įprasto gyvenimo, dažną apninka depresija. Būna, kad tapęs neįgaliu žmogus pyksta ant viso pasaulio, ieško kaltų dėl savo būklės, širsta ant neteisingai nuskriaudusio likimo. Jam pačiam tokie jausmai svetimi.
„Nei depresijos, nei pykčio kam nors patirti neteko, bet teisybė, kad pirmą kartą su vežimėliu išstumtas į lauką, kai dar pats nepajėgiau to padaryti, pasaulį pamačiau kitokį“, – pripažįsta.
Nors, prisiminęs nelaimės dieną, galėtų piktintis anuomet pagalbą teikusiais medikais.
Vyras mano, kad dabar, kai medicina gerokai patobulėjusi, po panašių traumų žmogų pastato ant kojų.
„Anuomet apie pirmosios pagalbos teikimą buvo kitoks supratimas. Ištraukė iš mašinos, bet kaip ir užmetė ant neštuvų, jokių kaklo įtvarų tada nedėdavo“, – pasakoja.
Vežant į Pasvalio ligoninę jis buvo sąmoningas, iš pažiūros neatrodė sužalotas, rankos kojos nelūžusios.
Priėmusiam gydytojui pasakė visiškai nejaučiąs kūno. Nuvežus į rentgeną jį peršvietė nuo kaklo žemyn. Gydytojas tarė, kad jokių pažeidimų nemato, pacientas sveikas kaip ridikas, išsimiegos ir viskas bus gerai.
Operacija jau nepagelbėjo
Ryte situacija nepasikeitė, jaunas vyras nejautė nei rankų, nei kojų. Gydytojas skyrė stuburo tempimą. Be rezultatų.
Tada susizgribta peršviesti visą stuburą, įskaitant ir kaklą. Paaiškėjo, kad traumuoti slanksteliai prispaudė nervą, dėl to ir ištiko paralyžius.
„Tada ėmėsi operuoti. Pjovė kaklą iš priekio, tebėra randas“, – rodo žymę.
Jau prieš operaciją gydytojai nežadėjo, kad pacientas vaikščios. Iš karto liepė nusiteikti gyvenimui neįgaliojo vežimėlyje.
Jei avarijos vietoje prieš traukiant iš mašinos būtų uždėtas kaklo įtvaras, atvežus tinkamai peršviestas ir iš karto operuotas, šansų vaikščioti būtų buvę. Dabar gi operacija daryta per vėlai, nervas jau buvo apmiręs.
Atrado naują pomėgį
Operuotąjį ligoninėje laikė mėnesį, tada išvežė į reabilitaciją. Gulintį ir nejaučiantį nei rankų, nei kojų.
„Buvau visiška daržovė“, – nusako būseną.
Po mėnesio intensyvių procedūrų namiškiams jį atidavė jau įsodintą į invalido vežimėlį, tačiau visiškai nejudantį. Toks buvo trejus metus.
Apie tai, kad kada nors vaikščios, nebuvo ko svajoti, išleisdami medikai patarė stengtis tiek, kiek gali pasiekti sėdėdamas ratukuose.
Iki avarijos G.Kačerauskas mėgo sportuoti. Sporto klubų tada dar nebuvo, tad savarankiškai su bendraamžiais garaže pakilnodavo svarsčius, darė visokius jėgos pratimus dėl vyriško grožio.
Toji patirtis pravertė stengiantis pramankštinti rankas. Viską lėmė kantrybė ir ištvermė, rankos atgavo kai kurias funkcijas. Buvusi jėga negrįžo, bet save apsitarnauti pajėgia.
Pasvalietis netgi atrado naują pomėgį: mėgsta gaminti maistą. Jo firminis patiekalas – troškiniai.
Jam nėra problemų pasirūpinti ir dabar jau 14-mete dukra, ji po kelis mėnesius gyvena pas tėtį, paskui tiek pat pas mamą. Toks suaugusiųjų susitarimas.
Kartu su dukra vyras nemažai keliauja, paauglė prašosi paimama ir į varžybas.
„Būna greičio rungtys, važiuojam su hibridiniais varytuvais, slalomo rungtyse lenktyniaujam su savo vežimėliais“, – paaiškina.
Meilė aplankė dukart
Žavingai šypsodamasis linksmo būdo G.Kačerauskas prisipažįsta, kad vedė ir skyrėsi du kartus. Dabar yra laisvas ir juokauja, jog gali būti ir trečios vestuvės.
Patikina, kad realios kandidatės šiandien nėra, bet ką gali žinoti, ką likimas pametės rytoj.
Jis pasakoja, kad su pirmąja žmona išsiskyrė po 5 bendrai praleistų metų. Yra jai dėkingas, kad po avarijos jį slaugė ir prižiūrėjo net 4 metus.
„Vėliau nebesutapo charakteriai“, – be liūdesio įvardija skyrybų priežastį.
Antrąją gyvenimo bendrakeleivę sutiko jau sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. Sveikos moters neišgąsdino vyro būklė, įsiplieskusi meilė baigėsi vestuvėmis, jiedu susilaukė dukters.
Po 5 metų ir toji šeima subyrėjo, pašnekovas vėl šypsosi, kad irgi nebesutapo charakteriai.
Lai valdžios vyrai patys ima ir pabando
G.Kačerauskas prisimena pirmuosius metus, kai pats su vežimėliu išvažiavo į Pasvalio gatves. Judėti tokiu transportu buvo gan sudėtinga, miestas visai nebuvo pritaikytas neįgaliesiems, rado tik vieną parduotuvę, į kurią galėjo patekti ir su vežimėliu. Visos kitos buvo be nuovažų ir su neįveikiamais slenksčiais.
„Dabar beveik neliko įstaigų, kur neįgalieji negalėtų įvažiuoti, bet štai pervažiuoti nelygiom trinkelėm išklotą miesto centrą nevaldančiam kojų ir neturint stiprių rankų – didelis iššūkis“, – nurodo bėdą.
Kad realiai pajustų, ką tai reiškia, siūlo valdžios vyrams sėsti į ratukus ir nusistumti bent iki fontano.
G.Kačerausko nuomone, jei grindžiant aikštę apie neįgaliuosius būtų pagalvota, šalia gražaus akmeninio grindinio galėjo palikti neplačius lygius takelius. Norint net ir dabar situaciją galima išspręsti – nutiesti lentų takelius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Po avarijos G.Kačerauskas nepuolė į depresiją, o galvojo, kaip prisitaikyti. A.Švelnos nuotr.
2. G.Kačerauskas savo pavyzdžiu rodo, kad netekus galimybės savom galūnėm judėti gyvenimas nesibaigia.
3. G.Kačerauskas (viduryje) yra aktyvus įvairių varžybų dalyvis, sportas – jo gyvenimo dalis.
Asmeninio albumo nuotraukos
