Piešė dovanų gautas gėles
Viktariškių kaimo Kupiškio rajone sodyba, kurioje užaugo dailininkė, tapytoja, grafikė, fotografė Veronika Šleivytė, lankytojus pasitinka visiška ramybe. Didžiulis kiemas ir sena, dar tėvo iš Antašavos atitempta troba.
Būsimajai menininkei tuomet buvo šešeri.
Gavę žemės, tėvai pasistatė kitą namą, bet liko išsaugota ir senoji dviejų galų troba. Dar – klėtis, pirtis, kalvė.
Kupiškio muziejaus rinkinių kuratorė Giedrė Zuozienė atrakina ir praveria gryčios duris. Į vieną trobos pusę – gyvenamasis kambarys, per vidurį virtuvė, į kitą pusę – seklyčia.
„Taip ir prabėgo didelės šeimos gyvenimas. Vėra, ji taip dažnai pati save vadino, buvo devinta iš 14 vaikų. Deja, ne visi išgyveno“, – pasakojo muziejininkė.
Troboje – keli išlikę baldai, lovatiesės, pagalvių užvalkalai su inicialais, o ant sienų – V.Šleivytės darytos nuotraukos.
Jose – šeimos nariai, o dažniausiai ir ji pati, įbėgusi į kadrą.
Vėliau Kaune apsigyvenusi V.Šleivytė mėgdavo sugrįžti į Viktariškius, pasikviesdavo svečių.
Tuometis kolūkio pirmininkas Albinas Vaižmužis lygiai prieš 40 metų pastatė galeriją jos paveikslams sukabinti.
Ir dabar galerijoje eksponuojami darbai – tai į vazas, stiklines, ąsočius pamerktas gėles vaizduojantys paveikslai. Natiurmortuose jos ir gražios, ir peržydėjusios, ir nulinkusiais kotais, bet būtent tos, kurias ji pati gavo dovanų. Už šiuos kūrinius V.Šleivytė netgi buvo vadinama Gėlių karaliene.
„Sakydavo, kad tapytos gėlės niekuomet nenuvys, šiuos paveikslus vadino savo vaikais, o jeigu jie išeksponuoti – tai „pakartais vaikais“, – šypsojosi G.Zuozienė.
V.Šleivytė yra nutapiusi ir nupiešusi apie 2 tūkstančius paveikslų. Muziejuje saugoma maždaug 450 kūrinių.
Toje pačioje galerijoje Viktariškiuose yra ir menininkės asmeninių daiktų bei fotografijų.
Įdomybių – visai dienai
Kitais metais bus švenčiamos V.Šleivytės 120-osios gimimo metinės, o šį rudenį buvo pažymėtas paveikslų galerijos 40-metis. Ta proga „Knygos teatro“ įkūrėja, aktorė Redita Dominaitytė pristatė biografinę parodą – spektaklį „Vėros gyvenimo filma“.
Galerija veikia šiltuoju metų laiku – darbuotoja laukia ir iš anksto susisiekusių lankytojų, ir netikėtai užsukančių. Mat nemažai smalsuolių atkreipia dėmesį į informacinę lentelę apie lankytiną objektą ir kalvio Gintauto Vaitonio bei akmentašio Vytauto Jasinsko kūrinį prie kelio. Jis vaizduoja fotoaparatą ant akmens ir kviečia į sodybą-muziejų.
Kai orai atvėsta, galerija lankytojų nepriima, nes nėra šildymo.
G.Zuozienė sakė, kad per metus galeriją aplanko apie 2 tūkstančius smalsuolių.
Minčių apie galerijos uždarymą nėra. Tuo labiau kad įdomybių šalia Viktariškių – visai dienai: Antašavos bažnyčia su neseniai atrastu varpu, dvaras, pažintinė programa „Šv. Jackaus pyragėliai“, Adomo Petrausko muziejus Uoginiuose, netoliese – valstybės saugomas akmuo, 1863 metų sukilėlių takai.
Save vadino ujama piemene
G.Zuozienė pasakojo, kad V.Šleivytė savo vaikystės ir kaimo gyvenimo niekuomet neidealizavo. Veikiau priešingai, mėgdavo pabrėžti, kad gyveno skurdžiai, bet be šeimos meilės ir palaikymo nebūtų baigusi mokslų Kupiškio gimnazijoje ir Kauno meno mokykloje.
Sovietmečiu ji netgi parašė savo autobiografiją.
„Rašė tai, ką norėjo, kad kiti apie ją žinotų. Pabrėžė skurdą, savo buitį, tai, kad ji, piemenė, buvo išskirta iš šeimos, nakvodavo tamsioje kamaroje, kur buvo laikomi mėšluoti kiaulviedriai“, – pasakojo muziejininkė.
Kiaulviedriais kupiškėnai vadina kibirus kiaulių ėdalui supilti.
V.Šleivytė save vis vadino ujama ir nuskriausta piemene, ji buvo silpnos sveikatos, dažnai sirgo. O vėliau, jau įsidarbinusi Amatų mokykloje, irgi skelbė apie skurdą, kad su našlaičiais elgiamasi žiauriai. Dėl to buvo atleista iš darbo, nes „neatitiko mokyklos dvasios“.
Iš to laiko išlikusi surežisuota našlaičių, kurių kojos surakintos grandinėmis, fotografija.
„Sunki našta“, „Prievarta iš namų“ – fotografijos ir grafikos darbai, kuriuose V.Šleivytė irgi vaizdavo vargą, skurdą.
Muziejininkė aiškino, kad V.Šleivytės fotografijos tapo eskizais jos grafikos darbams. Pirmiausia sudėliodavo mizanscenas nuotraukoms, pavyzdžiui, pozuoja jos motina su ožkyte, o po to šį vaizdą perkelia į grafikos darbą.
Yra fotografijų su elgetomis, o vienoje – jos dukterėčia, duodanti išmaldos prie Antašavos bažnyčios.
Įkvėpė įtaigus žvilgsnis
„Kaip tapytoja Šleivytė seniai žinoma, būtent jos paveikslams ir buvo įrengta galerija Viktariškiuose. Fotografe ji savęs nelaikė, bet dabar kaip fotografė išgyvena tikrą renesansą“, – pasakojo G.Zuozienė.
Muziejus sulaukia vis daugiau lankytojų susidomėjimo V.Šleivytės nuotraukomis.
Apie 4 tūkstančius kraštietės fotografijų – albumuose, saugyklose, dar negatyvai, laiškai, užrašai.
Kai kuriuose autoportretuose ji pati – stilingai apsirengusi, o kituose dėvinti vyrišką kostiumą su kaklaraiščiu.
Daugelis nuotraukų primena mini spektakliukus su įvairaus amžiaus žmonėmis – besijuokiančiais, skinančiais obuolius ar besišnekučiuojančiais.
V.Šleivytė mėgo pastatyti fotoaparatą ir greitai pati atbėgti, kad irgi būtų kadre.
Įkvėpė ir įtaigus žvilgsnis
Daug susidomėjimo sulaukė prieš trejus metus Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje vykusi fotografijų paroda „Kartais Vėra taip atrodo“, o dar prieš tai Auksinio scenos kryžiaus laureatė, režisierė Eglė Švedkauskaitė surengė performansą „Žiūrėdama viena į kitą“.
Jos dalyvės – skirtingų kartų atstovės: aktorės Eglė Gabrėnaitė, Elžbieta Latėnaitė ir performerė, atlikėja Justina Mykolaitytė.
E.Švedkauskaitė tuomet paaiškino, kad ją įkvėpė V.Šleivytės nuotraukos, jos įdėmus ir įtaigus žvilgsnis.
G.Zuozienė šypsojosi, kad tam tikra prasme ir V.Šleivytę galima laikyti performansų kūrėja. Mat yra dvi nuotraukos – vienoje su užrašu „Čia mano atostogų nagai“ ji nusifotografavusi su ilgais nagais, o kitoje – juos kerpanti. Čia jau užrašyta: „Nusikerpu atostogų polzą.“
„Kas iš tiesų yra toji „polza“? Gal kupiškėniškai „nauda“? O gal kalbėjo apie rezultatą? Gal taip simboliškai atsisveikino su atostogomis vėl grįždama į darbus?“ – svarstė pašnekovė.
Performansu galima laikyti ir fotografiją, kurioje V.Šleivytė palindusi po antklode – su kortomis ir susivėlusi.
„Vadinasi, ir vyresniame amžiuje ji eksperimentavo... Dar daug dalykų aiškinamės, tikslinamės. Ir kuo labiau aš gilinuosi, tuo daugiau kyla klausimų“, – kalbėjo muziejininkė.
Su sužadėtiniu nesisekė
Daug fotografijų – ir su kitomis moterimis. Nežinia, ar kada pavyks tiksliai atsakyti, kas jos buvo V.Šleivytei? Mylimosios ar tik artimos bičiulės, draugės?
Jų santykį galima numanyti, gilinantis į pozas, žvilgsnius nuotraukose, skaitant laiškus, bet tas artumas gali būti tiktai žaidimas, suvaidinta intriga.
„Daugiausia fotografijų daryta tarpukariu. Norint tiksliai atsakyti į šituos klausimus, dar reikėtų patyrinėti, kaip tuo laikmečiu buvo suprantama moterų draugystė. Galbūt laikytis už rankų, prisiglausti buvo įprastas dalykas?“ – svarstė G.Zuozienė.
Žinoma, kad V.Šleivytė turėjo sužadėtinį Julių, kartu dirbusį žemės ūkio departamente.
Iš jųdviejų laiškų matyti, kad Julius merginos siekia, šioji aikštijasi, po to draugauti jau sutinka.
Viename iš laiškų jis rašo, kad labai ilgisi, klausia, ar galės susitikti po tarnybos, vadina ją žvirbleliu, o save vanagu.
Svajoja, kaip vargšas žvirblelis papulsiąs į nagus vanagui.
Bet kitame jau priekaištai: „Pasaulyje viskas keičiasi, viskas kinta, o ypač moterų širdys. Tai kaip vėjas: čia tik pučia švelnus, vakarų, žiūrėk, jau šiaurės, ir viskas baigta, sugriauta iki pat pamatų...“
Draugystė užsibaigia neromantiškai, Julius reikalauja grąžinti knygas ir daiktus. Dargi tėvams parašo laišką, aiškindamas, kokia nedora jų dukra.
„Myliu tave labiau nei Jėzų“
Vis dėlto moterys V.Šleivytės gyvenime ir fotografijose užėmė tikrai ypatingą vietą.
Su Juza iš kaimo, tiksliau Rekešaite, ji nusifotografavusi prie beržyno – padėjusi jai ant peties galvą.
Laurą Andreskaitę ji švelniai vadino Pupuliuku ir su ja dviese fotografavosi, o viena iš jųdviejų bendrų nuotraukų buvo publikuota knygoje „Pasaulinė moterų fotografių istorija“.
„Taip mūsų kraštietė menininkė atsidūrė tarp 300 garsiausių pasaulio fotografių moterų“, – kalbėjo G.Zuozienė.
Tikrąją Pupuliuko pavardę ji išsiaiškino skaitydama V.Šleivytei adresuotus laiškus.
V.Šleivytės gyvenime buvo ir vienuolė – sesuo Felicija, iš tiesų tai Sofija Pežaitė. Ji, dėvėdama vienuolės apdaru, vienoje iš nuotraukų vaišina bičiulę saldainiu.
Sesuo Felicija laiške V.Šleivytei prisipažįsta: „Myliu tave labiau nei Jėzų.“
Bet prieš Antrąjį pasaulinį karą ji išvyko į Ameriką, o vėliau tenykščiai laikraščiai pranešė, kad buvusi vienuolė išteka.
Intymumas – ir sergant
G.Zuozienė sakė, kad V.Šleivytė rinko ir saugojo viską, kas tik įmanoma – laiškus, visokius raštus, raštelius ir raštelyčius, kai ką ir persirašydavo.
„Aš taip ilgai buvau viena, ir kai dabar pamačiau, ką reiškia turėti draugę, kuri džiaugiasi mano džiaugsmu ir gyvena mano sielvartu, nepajėgčiau jos netekti“, – veikiausiai tai V.Šleivytei rašė Reda Kuzmaitė. Bet tikslaus atsakymo kol kas nėra.
G.Zuozienė pasakojo, kad V.Šleivytė labai mėgo Palangą, jūrą, kopas, laivus. Ten ir tapė, ir fotografavo. Yra nuotraukų su moterimis pajūryje, kai kuriose jos nuogos.
Tai įrodymas, kad tarpukariu moterys nebuvo suvaržytos stereotipų, baimių, buvo gal net laisvesnės nei daugelis šiais laikais.
Pašnekovė svarstė, kad nuogą moters kūną V.Šleivytė fotografavo galbūt ne tiktai dėl grožio, veikiausiai taip ji skelbė savo idėjas apie moterų laisvę.
Atskira tema – ligoninėje darytos fotografijos ir išrašai apie ligas, tai – plaučių džiovos pavojus, aštrus ausies uždegimas, rožė, inkstų geldelių liga, angina...
V.Šleivytė fotografavo ne tik kitus pacientus, bet ir save sergančią. Vienoje iš daugybės nuotraukų užfiksuota gan intymi scena, kaip seselė jai leidžia vaistus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Šleivytės paveikslų galerija Viktariškiuose buvo pastatyta dar kolūkių laikais, lygiai prieš 40 metų.
2. 3. Ne veltui kupiškėnė V.Šleivytė vadinta Gėlių karaliene, menininkė tokius paveikslus vadino savo vaikais.
4. Fotografijoje saldainiu V.Šleivytę (kairėje) vaišinanti sesuo Felicija vėliau parašė ją mylinti labiau nei Jėzų.
5. Stilingoji V.Šleivytė (dešinėje) – su Juza iš kaimo – Rekešaite.
6. Veikiausiai R.Kuzmaitė rašė V.Šleivytei (kairėje), kad nepajėgtų be jos gyventi.
7. 8. Nuotraukos mizanscenoje – išmalda elgetai. Tą patį siužetą V.Šleivytė perkėlė į grafikos darbą, tik jau ne prie namų, o prie Antašavos bažnyčios.
9. V.Šleivytė (dešinėje) ir sirgdama save fotografavo.
10. Menininkė eksperimentavo būdama ir vyresnio amžiaus.
11. L.Andreskaitę (dešinėje) fotografė meiliai vadino Pupuliuku.
12. Kai kuriose fotografijose V.Šleivytė vilki vyrišką kostiumą su kaklaraiščiu.
13. 14. Dėl šių dviejų nuotraukų V.Šleivytę galima vadinti performansų pradininke.
15. Surežisavusi sceną su šeimos nariais ir nustačiusi fotoaparatą, V.Šleivytė (centre) ir pati įbėgdavo į kadrą.
A.Švelnos ir Kupiškio muziejaus archyvų nuotraukos
