Dėl pritrūkto balo tik juokinga truputį
Vienintelė keturis šimtukus gavusi panevėžietė Rusnė Šipelytė apie sėkmę egzaminuose pasakojo labai santūriai. Retkarčiais nusišypsodama. Kalba sklandi, labai dažnai pasikartojantys žodžiai – dora, pareigingumas, atsakingumas.
Merginos požiūrį į mokslą rodo ir 4 egzaminų šimtukai – matematikos, informacinių technologijų, biologijos, anglų kalbos. Iki 5 šimtuko už chemiją pritrūko vieno balo.
„Nesitikėjau gauti tiek daug šimtukų, bet galvojau, kad 90 balų turėčiau gauti. Daug mokiausi papildomai. Nenusiminiau dėl to vieno chemijos balo, tik juokinga truputį, gal paskutinę minutę kažką sukeičiau“, – nenusiminė R.Šipelytė.
Dvyliktokė pasakojo, kad visus 12 metų Kazimiero Paltaroko gimnazijoje ji darė viską, ko tik kas nors jos paprašydavo. Nemokanti atsisakyti mergina dabar sakė supratusi, kad elgėsi teisingai.
„Dalyvavau daugybėje olimpiadų, jos mane išmokė sukoncentruoti dėmesį, sutilpti į užduotims skirtą laiką, o patirtis padėjo egzaminuose“, – šypsojosi mergina.
Ji sakė, kad mokėsi pirmiausia dėl savęs, o tėčio Dainiaus Šipelio, Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo, pareigos dukterį įpareigojo.
„Nepiktnaudžiavau jo vardu, bet turėjau pasitempti. Mokytojai nedarė man jokių nuolaidų, gimnazijoje niekas neakcentavo, kas yra mano tėtis. Bet to ir nereikėjo, aš nekonfliktiška, ramiai elgiausi, daug mokiausi, nebuvo už ką barti“, – juokėsi R.Šipelytė.
Norėtų sukurti vaistus nuo nepagydomų ligų
Mergina sakė vertinanti teisingus, dorus, kovojančius už gėrį žmones, bet pati suprantanti, kad jos lūpomis kalba jaunystės nepatyrimas ir savo kelyje ji gali sutikti visokių žmonių.
Tuo labiau kad R.Šipelytė jau įstojo į Londono universitetą studijuoti vaistų kūrimo ir gamybos specialybės.
Ji ketina tapti mokslininke.
„Aš nebūsiu farmacininke, universitete mokysiuos kurti vaistus, bus galima atlikti įvairius eksperimentus. Norėčiau sukurti vaistus nuo nepagydomų ligų“, – kalbėjo R.Šipelytė.
Londonas jai padarė didžiulį įspūdį, ji tikisi pritapti universitete. Nuvykti į Londoną merginai nebus jokių kliūčių, šie metai paskutiniai, kai Didžioji Britanija nekeičia priėmimo tvarkos studentams iš Europos Sąjungos šalių.
R.Šipelytė seka informaciją, kaip šalis susitvarko su koronaviruso pandemija. Atvykus gali tekti saviizoliuotis, mokytis nuotoliniu būdu, tačiau gal dalis studijų vyks gyvai.
Prieš išvykstant jaudulys visada jaučiamas, tėvai irgi jaudinasi, bet pagyvenusi viena R.Šipelytė vylėsi dar labiau savimi pasitikėsianti.
Matematikos būdavo visuomet tik devintukas
Juozo Balčikonio gimnazijos abiturientas Justas Dragūnas juokais save vadino žiopliuku. Nerūpestingas ir linksmų plaučių vaikinas ne visada susikaupdavo ir kartais užduotyse priveldavo klaidų.
Gavęs šimtukus matematikos ir informacinių technologijų egzaminuose, jis net šoktelėjo iš džiaugsmo.
„Man tai buvo didelė staigmena, nes niekada neturėjau už matematiką dešimtuko, visuomet tik devynetą. Dėl informatikos egzamino neabejojau, nes beveik nesiskiriu su kompiuteriu“, – sakė vaikinas.
J.Dragūnas įsitikinęs, kad matematikos negalima iškalti. Ją gali suprasti tik mokydamasis nuosekliai, gal todėl kas trečiam moksleiviui matematikos užduotys buvo neįveikiamos.
„Man keista, kaip galima neišlaikyti matematikos. Gal koją pakišo nuotolinis mokymas, o gal stresas nedavė susikaupti“, – kalbėjo panevėžietis.
Jis egzaminams per daug nesiruošė, žinias pasikartojo likus dviem dienoms. Šiek tiek neramino kalbos, kad gali tekti baigti gimnaziją metiniais pažymiais, o J.Dragūnas norėjo gerai išlaikyti valstybinius egzaminus.
Iki trečiojo šimtuko už fiziką jam pritrūko tik vieno balo.
„Gaila buvo žiūrėti, bet 99 balai irgi neblogai. Žinojau, kad teste padariau klaidų“, – neslėpė panevėžietis.
Vaikinas kibs į bioinformatikos studijas Vilniaus universitete. Jis domėjosi, kad ši specialybė, apimanti informatikos, molekulinės biologijos ir biochemijos sritis, yra perspektyvi Lietuvoje ir Europos Sąjungoje.
„Ketinu programuoti bakterijas, kaip jos vystosi, kaip veikia“, – sakė jaunuolis.
J.Dragūnas jau dabar turi savo gyvenimo planą. Iš pradžių atsiduos studijoms, o po 3 metų ieškos darbo ir būsto.
„Prasideda gyvenimas, pats turėsiu viską atrasti“, – tikino vaikinas.
Vėliau vis dėlto prasitarė, kad Vilniuje turės globėją – savo krikšto mamą.
Keliaus po pasaulį, o laisvalaikiu gros
Mantas Tušas groja saksofonu, ilgesinga melodija jis gali pakerėti ne vieną širdį.
Tik kol kas jis užkariauja ne merginų širdis, o šturmuoja mokslus. 3 šimtukus – matematikos, anglų, informacinių technologijų – J.Balčikonio gimnazijos abiturientas filosofiškai lygino su abstrakčiu menu.
„Niekada nežinai, ką reiškia toks menas ir ką reiškia šimtukas. Ar tai yra tikras įvykis, ar tiesiog mintis, kad esi vienas geriausių. Aš stengiausi ir mano pastangos su žiupsneliu sėkmės išsipildė“, – kalbėjo vaikinas.
Jei būtų gavęs šimtuką už lietuvių kalbą ir literatūrą, šokinėtų iki dangaus, bet gavo 65 balus ir sakė, kad taip ir tikėjosi. Jis norėtų, kad lietuvių egzamino temos būtų labiau modernesnės. Jis supranta, kad reikia skaityti literatūros kūrinius, juos nagrinėti, tačiau patinka laisviau reikšti savo mintis ir improvizuoti.
Jau dabar M.Tušas žino, kad vienoje vietoje jis nesėdės. Baigs programų sistemų studijas Kauno technologijos universitete, pasiims po pažastimi kompiuterį ir keliaus per pasaulį. Bent jau po Europą, jei iki to laiko koronaviruso pandemija bus nugalėta. Tik va nežino, ar ras bendraminčių, nes vargu, ar kas ryšis tokiai avantiūrai.
„Programavimas yra toks dalykas, kad gali dirbti iš bet kurios šalies. Gal dirbsiu prie dirbtinio intelekto, nes kurti robotus, kurie kalbasi su žmogumi, būtų labai įdomu. O gal tai bus mano laisvalaikis, bet ne tikrasis darbas. Gal kursiu programas robotams be dirbtinio intelekto. Dar nežinau, kaip vyks studijos, nors spėju, bus sunkoka prisikasti iki dirbtinio intelekto programavimo“, – svarstė pašnekovas.
Jis dar stotų mokytis muzikos, tačiau nenorėtų jos sieti su darbu.
„Nėra tokio dalyko gyvenime, kuris mane taip „vežtų“ kaip muzika. Ji man padeda pabėgti nuo kasdienybės, darbo. Kada norėsiu, tada ir grosiu. Tai ir yra džiazo improvizacija, gali nepataikyti į natą, bet vis tiek atrodys, kad ji tinka“, – aiškino vaikinas.
Na ir ką gi rinktis – gimtinė ar platusis pasaulis?
Biržų „Saulės“ gimnazijos abiturientė Viktorija Krivičiūtė – galėtų lengviau atsikvėpti, juk atestate įraityti du šimtukai – lietuvių kalbos ir literatūros bei biologijos. Tačiau mergina negali nusiraminti, likus kelioms dienoms užpildyti stojimo dokumentus ji dar nežinojo, kur pasukti.
Studijuoti Lietuvoje ar Vokietijoje? Pasukti į biotechnologijų, genetikos ar agronomijos studijas? Vieną akimirką ketina važiuoti į Vokietiją, tapti agronome ir grįžti į tėvų ūkį netoli Papilio. Kitą akimirką, žiūrėk, jau traukia biotechnologijos ar genetikos sritys.
Paklausta, kas gali nulemti jos pasirinkimą, biržietė atsakė, kad tėvai. Ji irgi norėtų grįžti į ūkį, tačiau vėlgi – vilioja ir platesnis pasaulis.
Biržietė jaučiasi subrendusi palikti tėvų namus. Kažkada ateina tas laikas, kai turi pradėti savarankiškai gyventi. Merginai norisi kuo greičiau tapti studente ir pažinti naujus dalykus.
Prisiminusi valstybinius egzaminus ji atskleidžia buvusį troškimą – gauti šimtuką už matematiką, tačiau gavo 87 balus.
„Užduotys buvo nestandartinės, daug sunkesnės, negalėjai naudotis skaičiuotuvu, nes uždavinius reikėjo logiškai išmąstyti“, – aiškina, kodėl taip nutiko.
Tačiau širdį kutena šimtukas iš lietuvių kalbos egzamino.
„Gauti šimtuką lietuvių kalbos egzamine nėra taip lengva, nes komisijos nariai turi savo subjektyvią nuomonę, vieniems rašinys patiks, kitiems pasirodys nepagrįstas ar neišmąstytas. Rašiau samprotavimo rašinį „Ar menas gali paveikti tikrovę?“ Prisiminiau savo mintis, pasakytas per lietuvių kalbos kalbėjimo įskaitą apie tai, kas lemia žmogaus pasirinkimą, ir jas panaudojau“, – sakė abiturientė.
Violetiniai plaukai ir logiškas mąstymas
„Mano senelis buvo matematikas, tėtis irgi tiksliųjų mokslų žmogus, natūralu, kad ir man sekasi“, – tikina Panevėžio J.Balčikonio gimnazijos abiturientė Donata Snieškaitė.
Trumpais violetiniais plaukais, su nosin įvertu auskaru, juodais drabužiais mergina išsiskyrė iš kitų bendraamžių.
„Vieną dieną užsimaniau kitaip atrodyti. Pamačiau internete nuskustas galvas, per šimtadienį ir aš nusiskutau. Plaukai ataugo, nusidažiau violetine spalva. Įsivėriau auskarą į nosį, žinojau, kad tėvai dėl jo iš namų neišmes. Smagu kitaip atrodyti“, – juokiasi mergina.
Ji teisinosi nepriklausanti jokiam judėjimui, tiesiog yra savita, savimi pasitikinti asmenybė.
Gavusi šimtukus už matematiką ir anglų kalbą, ji pasirinko studijuoti informacinių technologijų specialybę Vilniaus universitete. Abiturientai informacines technologijas vadina dabarties ir ateities mokslu. D.Snieškaitė jau įsitikinusi, kad baigusi studijas be jokio vargo ras darbą.
„Mane domina programavimas, nors nelabai juo užsiimdavau. Bet šioje specialybėje reikia logikos, manau, jos turiu“, – paaiškina.
Vilniuje ji jau išsinuomojo butą ir jame gyvens viena. Merginai svarbu turėti asmeninę erdvę, o su draugais galės susitikti mieste.
Nori būti savarankišku
Tos pačios J.Balčikonio gimnazijos abiturientas Simas Markevičius jau spėjo pajusti, ką reiškia dirbti fizinį darbą. Viename Anglijos fabrike jis dirbo prie konvejerio ir dėliojo vištienos gabalėlius į indelius.
„Stovi ir galvoji, kaip būtų galima tą procesą robotizuoti. Toks darbas sekina moraliai ir fiziškai, gali dirbti miegodamas. Nesijauti žmogumi“, – prisiminė tuometinius jausmus.
Nenuostabu, kad grįžęs iš Anglijos jis dar labiau kibo į mokslus.
Dviem šimtukais už anglų kalbą ir informacines technologijas labiau džiaugėsi mama negu jis pats.
„Aš realistas, save galiu įsivertinti, žinau, kur galiu klysti, o kur man gali pasisekti“, – sakė S.Markevičius.
Jis, kaip ir M.Tušas, studijuos programų sistemas Kauno technologijos universitete.
„Kartą susitikau studentus per olimpiadą. Jie papasakojo, kad mokslai prasideda ne nuo pradinių žinių, o iš karto mokoma rimtesnių dalykų. Man svarbiausia, kad labiau bus gilinamasi į specialybę, nes programuoti aš moku nuo 10 klasės“, – kalbėjo vaikinas.
S.Markevičius neieškojo buto, iš karto droš į bendrabutį. Labai norėtų gauti stipendiją, nes nori kuo mažiau sudaryti rūpesčių tėvams.
Net seneliai pasiruošę remti anūką, bet jam atrodo nesmagu naudotis jų gerumu. Vaikinas svarstė, kuo greičiau ieškoti darbo ir vylėsi, kad pavyks suderinti su studijomis.
„Noriu būti nepriklausomas, nes gyvendamas namuose, kai mama viską tvarko, norom nenorom pradedi tinginiauti, o kai gyvensi atskirai, tai kitiems „neužstumsi“ savo darbo“, – tikėjosi studentas.
Baigęs bakalauro studijas, jis nusiteikęs mokytis toliau. Į gimtąjį miestą jis neketina grįžti.
„Kai baigsiu mokslus, susirasiu darbą, nusipirksiu mažą butuką, nes didelio neįpirksiu. Aš realistas“, – šypsosi.
Gatvės muzikantas taps projektų vadovu
Kai Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos gimnazistas Dominykas Dulevičius sužinojo, kad už anglų ir informacinių technologijų egzaminų gavo šimtukus, lengviau atsiduso: išsvajotos programų sistemų studijos Vilniaus universitete jau ranka pasiekiamos.
Vaikinas tikino daug mokęsis, kad gautų pačius aukščiausius balus. Pasirinkti padėjo brolis, studijuojantis tą pačią specialybę.
„Aš ir pats nuo mažens nesiskiriu su kompiuteriu, pradinėse klasėse piešiau animacinius paveikslėlius, vėliau mokiausi dirbti su sudėtingesnėmis programomis, o vyresnėse klasėse pats programavau“, – pasakojo D.Dulevičius.
Jis tikino net neketinęs stoti ten, kur širdis netraukia – darbas turi patikti.
Jis įsitikinęs savo pasirinkimu ir dėl to, kad baigus studijas neteks ilgai ieškoti darbo Lietuvoje. Norėtų dirbti projektų vadovu arba vadybininku. Nors tikino niekada negalintis žinoti, kokiais keliais teks pasukti.
D.Dulevičius jau turi studijoms sukaupęs pradinį kapitalą. Jis groja akordeonu, gitara ir kartu su draugu savaitgaliais koncertuoja Pasvalyje, Panevėžyje, Šiauliuose, Pakruojyje. Kartais gatvėje, kartais prie turgaus. Muzikantų klausytojai – praeiviai, turgaus prekiautojai.
Vaikinai groja linksmas lietuviškas melodijas.
„Kai užgrojame Stasio Povilaičio „Vėl, švieski man vėl“ susirenka žmonės, dainuoja, kartais net šokti pradeda. Prašo, kad dar atvažiuotume, o mums labai smagu“, – pasakoja muzikantas.
Jokių nesusipratimų ar konfliktų muzikantai nepatyrė, piktų žmonių nesutiko, o turgaus administracija kaip tik prašydavo ir kitą kartą atvažiuoti.
Kiek per dieną susirinkdavo pinigų, kaip tikras verslininkas neatskleidė, tik prasitarė, kad pradžiai studijų užteks.
„Kol kas bandau savimi pasirūpinti, bet žinau, kad tėvai visada padės“, – tikino vaikinas.
Jis nežadėjo apleisti ir stalo teniso, šiuo sportu jį sudomino tėtis.
„Pas senelį stovėjo teniso stalas, tai žaisdavome per dienas. Jeigu bendrabutyje rasiu tokį stalą, pažaisiu su draugais ir stalo tenisą“, – tikino D.Dulevičius.
Kaip ir mama, gydys žmones
„Gyvos pamokos geriau, jei ko nors nesupranti, galima čia pat paklausti, tačiau aš visą laiką ruošiausi nuosekliai“, – prisiminė nuotolinį mokymąsi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientė Aušrinė Uckutė.
Gauti šimtukai už lietuvių kalbą ir literatūrą bei biologijos egzaminą jai atvėrė kelius į mediciną Vilniaus universitete.
Mergina jau seniai nusprendė sekti mamos gydytojos pėdomis. Mama dažnai vesdavosi ją į darbą.
„Aš pati noriu padėti žmonėms. Jaučiu, kad biologija ir gamtos mokslai yra mano stiprioji pusė. Mano močiutė buvo biologijos mokytoja, gal genuose viskas užkoduota“, – juokėsi mergina.
Jos negąsdino ilgi studijų metai, bet ji dar nežino, kokios srities gydytoja norėtų tapti.
„Viskas priešakyje, atrasiu, kas man patinka“, – kalbėjo kupiškėnė.
Ji nežinojo, ar grįžtų dirbti į Kupiškį. Paklausta išsisuko diplomatiškai, jog išnaudos bet kokią kelyje pasitaikiusią galimybę.
Būsimasis programuotojas kepa pyragus
Mato Vaitkevičiaus pasirinkimą studijuoti programų sistemų specialybę nulėmė Panevėžio rajono Velžio gimnazijos matematikos mokytoja Edita Davidonytė.
Šeštoje klasėje mokytoja pakvietė jį į programuotojų būrelį ir nuo to karto programavimas užvaldė moksleivio mintis.
M.Vaitkevičius sakė net nedvejojęs, kur stoti. Tik svarstė, kur geriau studijuoti programų sistemas – Vilniaus ar Kauno technologijų universitetuose. Vėlgi nulėmė mokytojos E.Davidonytės patarimai.
Du šimtukai už informacines technologijas ir anglų kalbą abiturientui netapo staigmena. Jis patikina, kad ruošėsi tikrai atsakingai.
„Programuojant visa informacija kompiuteryje yra anglų kalba, tai šimtukas už anglų kalbą irgi buvo užprogramuotas“, – sakė abiturientas.
Baigęs studijas, jis norėtų įkurti programavimo verslą. Jei kartais nepasisektų, dirbtų programų vadovu arba vadybininku. Tik nenorėtų dirbti didelėje įmonėje.
M.Vaitkevičiui patinka laisvalaikiu pabūti šefu – gaminti maistą. Pasikeisdamas su mama, vaikinas sukiojasi virtuvėje, jau viską moka, netgi pats konservuoja agurkus. Penktoje klasėje jis iškepė pirmąjį pyragą, nuo to laiko nesiliauna eksperimentuoti. Labiausiai šeimos mėgstamas – trupininis varškės pyragas su juodaisiais serbentais.
„Gamindamas aš atsipalaiduoju nuo pamokų. Kartais pagal receptus internete, o kartais pridedu savo fantazijos, bet ne visada pavyksta. Tada prisimenu posakį, kad pirmas blynas visada būna prisvilęs“, – juokiasi M.Vaitkevičius.
Autografas
„Mano moto: nieko nesigailėti. Aš realistas, save galiu įvertinti, žinau, kur galiu klysti, o kur man gali pasisekti.“ (S.Markevičius)
„Man keista, kaip galima neišlaikyti matematikos. Gal koją pakišo nuotolinis mokymas, o gal stresas nedavė susikaupti.“ (J.Dragūnas)
„Nėra tokio dalyko gyvenime, kuris mane taip „vežtų“, kaip muzika. Ji padeda pabėgti nuo kasdienybės, įtempto darbo.“ (M.Tušas)
Prierašai po nuotraukomis:
1. M.Vaitkevičių domėtis programavimu paskatino mokytoja E.Davidonytė.
2. D.Dulevičiui darbas turi patikti.
3. A.Uckutė bus gydytoja, kaip ir jos mama.
4. D.Snieškaitei svarbiausia pasitikėti savimi.
5. V.Krivičiūtę vilioja nepažintas pasaulis.
6. R.Šipelytė nuskynė rekordą – surinko 4 šimtukus, tik balo pritrūko iki penktojo.
7. S.Markevičius.
8. J.Dragūnas.
9. M.Tušas.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
Anglų kalbos kursai https://igudu.lt/anglu-kalbos-kursai/
"Panevėžio kraštas", 2020 09 01
