Rogės taškydavo pusnis
Ką tik baigėsi bulviakasis, o sode ganėsi darbinė kumelė Laukšė. Tėvas paėmė dukrytę už pažastų ir užkėlė ant arklio nugaros.
Toks pirmasis ryškus prisiminimas iš vaikystės verčia šypsotis Pasvalio rajone, Pušalote, gyvenančią Vytautę Bedalytę. Tuomet jai buvo gal tik 4 metai. Nuo tos akimirkos prabėgo daug laiko, bet meilė žirgams liko. Dabar ji laiko žirgus, treniruoja jaunuosius raitelius, rengia juos varžyboms ir pati dalyvauja.
Dar iš senų mielų prisiminimų jai išnyra žvarbios ir sniegingos žiemos, kai su tėvais čiuoždavo į mišką rogėmis, traukiamomis arklių. Mama priklodavo ant dugno storų patiesalų, kad kojoms nebūtų šalta.
Pašnekovei malonu prisiminti, kaip greitai ir lengvai rogės slysdavo per sniegą, taškydamos į šonus purias pusnis.
O pas senelius, be kitų gyvulių, auginusius ir arklius, ir ponius, ji išmoko joti.
„Ko tik nenutikdavo! Teko kartu su poniu ir ant sniego pasivartyti, kai tas sumanė paišdykauti“, – juokiasi raitelė.
Ir priduria, kad žirgams sniegas – didžiulis džiaugsmas, vartosi ant jo kaip išprotėję.
Dviejų niekad neparduos
V.Bedalytė sako, kad meilė žirgams yra tokia liga, nuo kurios gali pasveikti, bet nenori.
Bet paklausta, ar tikrai panorėjusi pasveiktų, prisipažįsta, kad vis dėlto veikiausiai ne.
Ir tai nestebina, nes arklius laikė tėvai ir seneliai. Tėvai daug padarė, kad dukra užsiimtų jojimu, vežiodavo ją treniruotis į Panevėžį.
Ir dabar jie dukrai padeda prižiūrėti arklius: juos pašerti, pagirdyti, gardus sutvarkyti, paruošti žiemai šieno.
Rodydama korespondentams savo žirgus, pušalotietė pasakoja jų istorijas. Kiekvienas iš savo gardo galvą tiesiantis eiklūnas jai mielas ir brangus, bet kumelės Aušros ir ponės Žibutės ji nė už ką ir niekam neparduotų. Mat jie yra prisiminimas apie senelius.
„Aušra buvo senelių staigmena man. Pamenu, kaip ją, tuomet pus-antrų metų, parsivežėme. Tai nerealus žirgas, mano likimo arkliukas“, – šypsosi glostydama kumelę.
Lietuviškos – žemaitukų – veislės kumelei Aušrai dabar 18 metų, bet toks amžius toli gražu ne riba sportuojant. Varžybose ji pelno prizines vietas ir žinoma visoje šalyje dėl puikių duomenų – yra užsispyrusi, labai greita, drąsi, gerai per kliūtis šokanti, sąžininga.
Ką reiškia žodžiai „sąžininga kumelė“? Keistokai skamba.
Į šį nustebusios korespondentės klausimą trenerė atsako, kad per varžybas Aušra niekad nenusuks nuo kliūties. Na, nebent kliūtis bus tokia aukšta, kad jau tikrai neperšoks.
Ne tik žemaitukus, bet ir didelius žirgus nurungianti Aušra yra bandos vadė tarp savų arklių. Yra buvę, kad sumanioji žemaitukė kitus arklius parvedė namo, kai šie ištrūko iš aptvaro ir sau risnojo po miestelį. Pušalotietė šią istoriją papasakojo mums lankantis daugiau nei prieš dešimtmetį.
Įkanda ir dar dantis rodo
Mums kalbantis, kažkas švelniai krimsteli korespondentei į ranką. Ogi tai viena iš pasivaikščioti paleistų poniukių – Gilė arba Venera! Įkando ir dar šaiposi dantis rodydama. Tik nežinia, kuri paišdykavo, nes abi labai panašios. Net šeimininkė atskiria tik pagal verpetus ant galvos.
V.Bedalytė šias ponių jaunikles meiliai vadina šarkelėmis dvynukėmis. O iš tiesų mažosios visai ne dvynės, nes vienos motina yra Žibutė, kitos – Spurga.
Abi ponės apsivaikavo panašiu metu, ir mažosios draugauja. Joms maždaug po pusmetį.
„Paleistos laksto kaip šuniukai, tik neloja. Labai mėgsta netvarką daryti“, – juokiasi pašnekovė.
Svečiai, būna, išsigąsta manydami, kad poniai pabėgo. O iš tiesų niekas niekur bėgti neketina, tik mažylės savo teritorijoje šeimininkauja.
Užtat poniukių motinos pykstasi. Kodėl? Ką ten jas supaisysi, veikiausiai moteriški reikalai – gyvūnai, kaip ir žmonės, vieni puikiausiai sutaria, o kiti ne. Visi – su charakteriu.
O kad šįkart grybštelėjo atsargiai ir neskaudžiai, tai čia jau laimės reikalas.
Pušalotietė prisiminė turėjusi poniuką, šis ganėsi lauke, ir atvyko iškviestas statybininkas.
Vyriškis eina savo darbo reikalais, o poniukas iš paskos seka ir skaudžiai žmogui kanda. Tuomet žmogus paprašė nenaudėlį pririšti arba į gardą uždaryti.
„Su jais visuomet taip būna, tikri išdykėliai“, – nepyksta šeimininkė.
Ir pykstasi, ir taikosi
Vaikštant palei gardus irgi verta saugoti plaukus, kuprinę ar striukės apykaklę. Tik nusisuksi – ir kuris nors žirgas ar arklys išties kaklą ir žmogų bandys pasiekti.
„Vadinu juos krapštalais... Būna, kad ir pykstamės, ir taikomės“, – atvirauja pušalotietė.
O susipykus kuris kurio atsiprašo?
„Nė vienas... Tiesiog gyvename toliau“, – su gera nuotaika pasakoja apie žirgų gyvenimo subtilumus.
Pašnekovei miela prisiminti, kaip žirgyne lankėsi žmonės iš socialinės globos namų.
Tuomet ji laikė poniukę, vardu Sykret (iš anglų kalbos – paslaptis, nes niekas neįtarė, kad Spurga atsives jauniklį).
„Paleidom poniukę pasilakstyti, ji priėjo prie Dauno sindromą turinčios moters ir švelniai krapšto, tikrina jos kišenes. O moteris taip pat atsargiai, nedrąsiai jos snukutį glosto“, – jautrią akimirką prisimena trenerė.
Bijo praskrendančių žąsų
Paklausta, ar žirgas nuo arklio skiriasi tik pagal veislę, grožį ir grakštumą, V.Bedalytė aiškina, kad tai tas pats naminis gyvūnas, bet vieni – darbiniai, kiti – sportiniai.
Bet šiais laikais, kai arkliai darbui beveik nebenaudojami, jie vertinami taip pat kaip ir žirgai. Finansiškai – taip pat, gerų duomenų arklys gali kainuoti brangiau nei žirgas.
Pavyzdžiui, šių metų simbolis – raudonas ugninis arklys Ajaras – yra Aušros vaikas, neaukštas seno tipo žemaitukas. Netrukus jam sukaks 3 metai, ir trenerė pradės juo joti. Gali būti, kad jis pranoks žirgus, turinčius stiprias ir ilgas kojas.
Trenerė pasakoja, kad privati kumelė Bohema yra daili ilgakojė, vis kenčianti dėl traumų. Šeimininkė ja labai rūpinasi, gydo.
Honkongas – irgi tikras gražuolis, atkeliavęs iš didelio žirgyno, bet turintis senų baimių.
„Gyveno uždarose patalpose. Iki tol, kol pas mus pateko, nebuvo ganęsis ganykloje. Labai išsigando, kai ant jo nukrito klevo lapas. Be proto bijo ir praskrendančių žąsų“, – pasakoja apie savo gyvūnus.
Abejojo, ar gyvą parsiveš
Su Žibute viename garde gyvenanti kita ponė – Coliukė – yra ištraukta iš mirties nagų.
V.Bedalytė prisimena, kaip perskaičiusi skelbimą apie parduodamą ponę iškart suprato, kad gyvulys labai sunkios būklės, pažeistomis kanopomis, nebepaeinantis.
Labai pagailo vargšės, ir pušalotietė ją nupirko. Važiuodama namo labai abejojo, ar pavyks ponę gyvą parsivežti. Šioji išgyveno. Trenerė nupjovė iki kraujo įaugusį apynasrį, pradėjo gydyti kanopas.
Coliukė buvo pikta, agresyvi, žmonių neprisileido. Bet naujoji šeimininkė suprato, kad ji taip elgiasi, nes kenčia skausmą.
„O dabar laksto kaip pašėlusi, ir tai man yra didžiausia dovana“, – šypsosi pašnekovė.
Nusistebėjus, ar tikrai pirko ponę ir jos vyko parsivežti nebūdama tikra, ar toji išgyvens, raitelė atsako klausimu: „Na, o ką daryti?“
Kitą kumelę, vardu Vasarė, su tėvais pirko ir atsivežė iš Birštono. Ji taip pat nepavydėtinai gyveno, niekas jos neleisdavo į lauką, arkliai buvo rišti vieni prie kitų, nepakankamai gaudavo šieno ir vandens.
Pašnekovė atviravo, kad sunku matyti arklius, laikomus tokiomis sąlygomis, todėl stengiasi išgelbėti bent vieną kitą.
Kol kas Vasarė laikoma tame pat garde su dabar jau pusės metų jos kumeliuku Kašmyru. Trenerė tikisi jį, didesnį ir stambesnį, užsiauginti sportui. Jis yra mišrūnas, bet jau dabar matyti, kad turės puikių savybių.
Netyčia trenkė kanopa
Pastaraisiais metais V.Bedalytė mažiau sportavo, nes buvo patyrusi traumą, ką tik išsigydė. Dabar daugiau dėmesio ji skiria savo auklėtiniams.
Joti ji moko 9 vaikus nuo 8 iki 18 metų. Tarp jų ir vaikinukas, puikiai besijaučiantis mergaičių būryje.
Paklausta, ar įmanoma išmokti griūti nuo arklio taip, kad nesusižeistum, pašnekovė papurto galvą ir aiškina, kad kiekviena situacija vis kitokia.
Ji pati yra kritusi daugybę kartų – ir šonu, ir vertusis su arkliu. O su Aušra kartą griuvo ypač pavojingai. Tąkart kumelė šoko piestu ir vertėsi atgal kartu su raitele. V.Bedalytė nuo jos nukrito, bet stodamasi kumelė netyčia trenkė kanopa, pataikė į dantis. Laimė, kad viskas gerai baigėsi.
Ir šis įvykis pušalotietės nuo žirgų sporto neatbaidė. Bet norinčių išmokti joti vaikų tėvams ji pasako labai aiškiai, kad tai yra ir gan brangus, ir pavojingas sportas.
Tėvai ateina į pirmąsias treniruotes, kol apsisprendžia, ar leisti vaiką treniruotis, ar neverta.
Vaišina savo pyragu
Vaikai paprastai nebijo nuo arklio griūti, nes žino, kad kiekvienam tai nutinka. O nukritusieji trečią kartą kitus vaišina savo pyragu. Kad nepamirštų, kas kiek kartų krito, užrašo specialioje lentoje.
Pašnekovė juokiasi, kad pati neseniai nukrito nuo Novelės. Tai pamatę vaikai tekinomis lėkė užrašyti ir jos vardo.
Novelę vaikai labai myli. Ją ir Čipolvilį trenerė vadina vaikų mokytojais.
Ypač Novelė yra jauki, švelni, ir net V.Bedalytės priglaustas katinas mėgsta būtent Novelei tupėti ant nugaros. Katinas fermoje praverčia, jam čia atsiradus, bematant dingo pelės.
Trenerė neslepia, kad, būna, nuo arklio nukritęs vaikas išsigąsta, ašaromis apsipila. Tuomet jį reikia nuraminti ir prikalbinti vėl sėsti ant žirgo.
Visai kaip vairuotojams, patyrusiems avariją, būna nedrąsu sėsti prie mašinos vairo, bet būtina kuo greičiau baimę nugalėti.
Vaikai atvažiuoja ne tiktai treniruotis, o ir šiaip pabūti su žirgais, atveža morkų, obuolių. Šukuoja, šiltuoju metų laiku joja į prūdą maudytis. Sėdi ant arklių be balnų, o tai yra smagi atrakcija.
Sūnelis – tikras padėjėjas
V.Bedalytė aiškina, kad ir jauniausieji vaikai joti mokomi ant arklių ir žirgų, o poniai sportuoti fiziologiškai netinka.
Užtat trenerei smagu užkelti ant ponio savo 3 metų sūnų ir pasivaikščioti. Turi nupirkusi jam vaikišką balną. Vaikas mėgsta ponius vedžioti, padėti šerti – auga kaip ir darbų nebijanti mama.
„Daug kas galvoja, kad sunku, pavyzdžiui, gardus valyti. Bet yra priešingai. Po savo darbo, kai jaučiuosi pavargusi ar prislėgta, atvažiuoju pas žirgus. Tvarkausi, ir slogutis pamažu praeina“, – pasakoja pašnekovė.
Ji dirba augalininkystė specialiste Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje.
Vienas didžiausių sukrėtimų jos ir tėvų gyvenime buvo prieš kelerius metus kilęs gaisras.
Fermos jau buvo paruoštos žirgams, ir tuomet kažkoks niekdarys paleido raudoną gaidį.
Sudegė visi pašarai. Visa laimė, kad arkliai dar nebuvo į fermą pervaryti. Tuomet išgirdę apie nelaimę labai persigando ir treniruotes lankantys vaikai. Pasipylė jų tėvų skambučiai, ar niekas nenukentėjo.
Kaltininkas liko neišaiškintas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kiekvienas žirgas ir arklys tiesia kaklus, kad tik paliestų savo šeimininkę.
2. Senelių dovanotoji Aušra visoje šalyje žinoma dėl puikių duomenų. V.Bedalytė vardijo, kad žemaitukė yra užsispyrusi, greita, drąsi, gerai per kliūtis šokanti, sąžininga.
3. Žirgai turi savo charakterį, bet daugelis jų tarpusavyje puikiai sutaria.
4. Į lauką nori visi eiklūnai. Kai V.Bedalytė veda sniegu pasidžiaugti žirgus, neatsilieka ir šarkelėmis pramintos poniukės.
5. Baltiems augintiniams žiemą fermoje sunkiausia išlaikyti grožį.
6. Pušalotietei nesunku rūpintis arkliais. Pavargusi ar prislėgta, ji važiuoja pas savo žirgus, ir slogutis pamažu praeina.
7. Įdomu, ką aptvare slapta aptarinėja šitie trys suokalbininkai?
8. Gerų duomenų arkliai dabar vertinami ne mažiau negu žirgai. Savo kainą turi ir poniai.
A.Švelnos nuotraukos
