Sutarto interviu nebebus – karys didvyriškai žuvo

Su Janu susitikti nebeteks

„Atsiprašau, neatsakysiu į gimtadienio sveikinimus, žuvo mano sūnus Janas“, – taip feisbuke parašė karo veteranas iš Sumų Olegas Litvinovičius. Šis įrašas pritrenkė mane asmeniškai, nes kaip tik buvau pradėjęs rašyti straipsnį apie šiuos žmones, iškilius patriotus, LDK palikuonis.

Su 37 metų Janu Litvinu susipažinau prieš penkis mėnesius viešėdamas Sumuose. Mieste, kuris yra vos 40 kilometrų nuo Rusijos sienos, tuo metu padėtis buvo labai įtempta. Okupantams po penkis mėnesius užsitęsusių mūšių pavyko ukrainiečių karius išstumti iš Rusijos Kursko srities, o keršydami už šį kontrpuolimą jie negailestingai ėmė bombarduoti Sumus ir veržtis į šį miestą.

Padažnėjus bombardavimams Sumuose, kilo nemaža panika, sklido įvairūs gandai, dalis žmonių ėmė bėgti iš miesto. J.Litviną ėmiau apie tai kamantinėti, tačiau šis pasakė, kad dėl einamų atsakingų pareigų negali dabar nieko konkretaus pasakoti. Tačiau vyriškis pažadėjo išsamų pokalbį po pusmečio ir užsiminė, kad jo tėvas irgi turi įdomios karo patirties.

Po kelių dienų iš Jano tėvo Olego paėmiau interviu, o su sūnumi planavome susitikti šį rugsėjį. Bet susitikti nebeteks – rugpjūčio 28 dieną Janas žuvo. Šis pranešimas šokiravo ir todėl, nes apie Jano tėvą jau pradėjau rašyti straipsnį, jame trumpai ketinau užsiminti ir apie jo pėdomis einantį sūnų.

Kare patyrė daugybę sužeidimų

Niekada nepamiršiu susitikimo ir su Olegu. Paskambinus jis pasakė, kad žurnalistams interviu neduoda, bet atvykėliui iš Vilniaus padarys išimtį, mat jo pavardė liudija, kad protėviai turėjo sąsajų su Lietuva.

Ukrainoje pavardės Litvinenko, Litvin yra gan dažnos, o istorikai tvirtina, kad jos liudija kunigaikščių laikais kažkuriam iš protėvių atvykus iš LDK.

„Tik vakar grįžau iš savo dalinio Konstantynivkoje, Donecko srityje, tad Sumuose jaučiuosi keistai, matydamas gausybę žmonių gatvėse ir kavinėse, nes ten pertraukos tarp bombardavimų tęsiasi ne ilgiau kaip dešimt minučių, gyvenama visai kitomis nuotaikomis“, – taip susitikus kavinėje pasakė Olegas.

Vyriškis kalbėjo lėtai, prieš atsakydamas į klausimą kiek pamąstydavo. Lėti buvo ir jo judesiai, nes kare teko patirti daugybę sužeidimų: neteko vienos akies, o kita mato tik penkiasdešimt procentų, nutraukti dešinės rankos raumenys, o abi kojos tiek sužalotos, kad sunkiai paeina.

„Maštabiškame kare Dievas manęs pasigailėjo, rimtų sužeidimų nebepatyriau, vien kontūzijas. Jos nebuvo labai stiprios, tačiau viršininkai nusprendė, kad man per sunku tęsti tarnybą, o tą patvirtino ir karinio komisariato medikai, juolab kad už penkių mėnesių sueis šešiasdešimt metų ir vis vien privalės demobilizuoti“, – pasakojo veteranas.

Visus sužeidimus vyriškis patyrė 2015 metais Donecko aerodromo prieigose. Sumuose Olegas buvo pirmas asmuo, savo noru 2014 metais prisijungęs prie armijos kovos su Rusija, todėl dalinyje jam suteikė „Savanorio“ šaukinį.

Pripažino netinkamu tęsti tarnybą

„Rusijos įsiveržimas prasidėjo Kryme, po to okupantai ėmė skverbtis ir į Donecko, Luhansko regionus.

Iš pradžių pasirodė pranešimai apie karines mašinas be numerių ir „žalius žmogeliukus“ be antpečių Kryme. Kai 2014-ųjų kovo 3-ią dieną jie užgrobė Bachčisarajaus miestą, kitą dieną į kuprinę susimečiau daiktus ir atvykau į karinį komisariatą, nes supratau, kad jie kartoja Gruzijos scenarijų, o mano pareiga padėti armijai.

Patekau į 91-ąjį Ochtyrkos išminuotojų pulką, o už drąsą gelbėjant Donecko regione, Debalceve, apsuptus mūsų karius buvau apdovanotas medaliu“, – pasakojo veteranas.

Medalį Olegas gavo už dalyvavimą rizikingoje operacijoje, kai sausio mėnesį specialia šarvuota technika naktimis gabeno iš apsupimo karius per Luhansko upelį.

Debalcevo apsupimas ukrainiečiams buvo labai skausmingas, spėjama, kad traukiantis iš miesto žuvo apie tūkstantį karių, o per bombardavimus gyvybės neteko apie pusę tūkstančio civilių.

Lemtingus sužeidimus Olegas patyrė Vodiane, kaimelyje netoli Donecko aerodromo.

Jo dalinys buvo pasiųstas užminuoti teritoriją prie kito kaimelio, kad rusų kariai negalėtų prasiveržti prie oro uosto. Jo gynėjai ukrainiečiai buvo praminti kiborgais.

Pusę pirmos nakties į nedidelį pastatą, kuriame Olegas su bendražygiais buvo dislokuoti, atskriejo trylika minosvaidžio sviedinių. Ligoninėse teko praleisti keturiolika mėnesių, tuomet buvo pripažintas netinkamu tęsti tarnybą.

Pamokas apie patriotizmą rengė mokyklose

„Esu darboholikas, gulėdamas po operacijų mąsčiau, kuo dar galiu būti naudingas tėvynei. Nors tuo metu vyko Minsko taikos derybos, pagalvojau, kad Maskva ateityje vis vien mus puls, o tam reikia ruoštis, patriotiškai auklėti jaunimą, kad kilus karui turėtų ryžto ginti šalį“, – pasakojo veteranas.

Išrašytas iš ligoninės Olegas ėmė kurti muziejų, į kurį paprašė bendražygių atvežti ekipuotės, ginklų, šaudmenų, minų. Be to, iš savo, bendražygių bei internete paskleistų karo nuotraukų ir vaizdo įrašų sukūrė 18 minučių trukmės filmą, kuriame kovą su okupantais įamžino chronologine tvarka, pradedant Maidano revoliucija.

Gavęs policijos leidimą kaupti ginkluotę muziejui bei Švietimo skyriaus pritarimą rodyti sukurtą filmą paaugliams, Olegas pasibeldė į mokyklas, siūlydamas surengti pamoką „Kelias į patriotizmą“ bei surengti jo muziejaus parodą. Sulaukus sėkmės pirmojoje mokykloje, kitos pačios ėmė prašyti atvykti, ir Olegas tokias pamokas bei parodas surengė aštuoniolikoje mokyklų.

„Atvykdavau į mokyklą penkiolikai dienų, nes tiek laiko užtrunka visoms klasėms pravesti po pamoką. Ne kartą pasitaikė, jog rodant filmą moksleiviai atpažindavo tėvus ar giminaičius, keletą kartų net apsiverkė, nes pamatė kare žuvusius artimuosius.

Pamokos pabaigoje leisdavau matuotis karinę aprangą, liesti ginklus, tad vaikai visą laiką išlikdavo susikaupę.“

Projektu susidomėjo Gynybos ministerijos tinklapis, straipsnyje „Interaktyvus muziejus keliauja po Sumus“ išgyręs šią idėją. Tai veteraną paskatino neakivaizdžiai studijuoti universitete pedagogiką. Diplominiam darbui parašė vadovėlį apie tai, kaip įsirengti stovyklavietę ir išgyventi gamtos prieglobstyje, patiems susirandant maisto. Vadovėlis pasklido po visą Ukrainą, o Olegas inicijavo 12–17 metų moksleiviams vasaros stovyklas pagal vadovėlio programą.

Kovojo net penkerius metus

2022 metų vasario 24 d. Maskvai pradėjus plataus masto karą, iš Sumų skubiai pasitraukė Ukrainos kariai, tačiau miesto ginti stojo savanoriai. Vienas iš jų buvo Olego sūnus Janas, su draugais išlaužęs karinio komisariato sandėlį ir išdalinęs ginklus gynėjams.

Nuošalyje neliko ir Olegas, kuris kilus karui gulėjo Sumų ligoninėje. Vyriškis prikalbino kelis palatos draugus ir suorganizavo ligoninės gynybą bei kitų veteranų padedamas prikalbino vieną kepyklą atnaujinti darbą, kad tiektų duoną badaujantiems ligoniams. Dalį duonos pasiimdavo sūnus Janas ir išvežiodavo į kontrolės postus gynėjams.

„Po mėnesio, kai nuo Sumų priešas buvo nustumtas, paprašiau, kad sūnus priimtų į savo dalinį. Kadangi visi mane vadino Janeko tėvu, tai prilipo šaukinys „Tėvas“. Kurį laiką tarnavome kartu, aš buvau minosvaidininkas, o jis užsi-ėmė svarbesniais reikalais. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, man teko kariauti netoli Charkivo, Slovianske, Torecke, Konstantynivkoje. Iš viso kariauti teko penkerius metus ir vieną mėnesį“, – sakė Olegas.

Apie sūnų Janą plačiau tada nekalbėjome, bet Olego paklausiau, ar nesigaili pasielgęs taip, kaip dauguma vyrų Sumuose, kurie nėjo savanoriais kariauti, o sėdėjo namuose ar bėgo į saugesnius regionus, kad nereikėtų kariauti ir netapo neįgaliais, kaip kad jisai.

„Dėl nieko nesigailiu nė truputį. Tai buvo mano pareiga. Krymo ginti išėjau, nes tai vienas gražiausių mūsų šalies kampelių, o 2022 metais jaučiau, kad privalau kovoti dėl saugios savo anūko, Jano pirmagimio, ateities. Jei priešas įsiveržtų į Sumus, nesėdėsiu rankų sudėjęs, prisijungsiu prie gynėjų, talkinsiu kiek galėsiu“, – kalbėjo Olegas.

Pabaigoje pasiteiravus, ką patartų Rusijos įsiveržimo prisibijančiai Lietuvai, Olegas patarė daug dėmesio skirti patriotiniam jaunimo auklėjimui.

„Turėdamos tokį agresyvų kaimyną savo pašonėje, nei Ukraina, nei Lietuva niekada nebus visiškai saugios, tad privalom šalies gynybai ruoštis visi. Aš įsitikinau, kad jei koks asmuo neturi savyje patrio-

tizmo pradmens, jam yra beviltiška kalbėti apie pareigą ginti tėvynę, toks ieškos visokių būdų, kaip to išvengti“, – kalbėjo veteranas.

Pietaujant kavinėje tada Olegas prasitarė, kad Sumuose kurs naują muziejų, skirtą įamžinti tautiečių didvyriškumą šiame kare bei pagerbti visus jame žuvusius miesto gyventojus.

Gatvėje atsisveikinus po akimirkos atsisukau į Olegą ir ilgai stebėjau, kaip šis sunkiai krypuoja pusiau vilkdamas vieną koją, prie šono prispaudęs mažai veiksmingą dešinę ranką bei neregėdamas viena akimi. Kilo mintis pasivyti ir pasiūlyti pavėžėti kelis šimtus metrų iki jo mašinos, bet jaučiau, kad atsisakys, kaip atsisakė, kad lipant stačiais laiptais žemyn prilaikyčiau.

Kare tenka sutikti įvairių ukrainiečių, ir tik dalį jų įsimenu kaip kovingumo simbolius. Olegas yra vienas iš jų. Spėju, kad toks buvo ir Janas, su kuriuo, deja, atidėto ateičiai interviu nebeteks padaryti.

Ilsėkis ramybėje, didvyri, tokių kaip tu dėka Ukraina atsilaiko šiame kare prieš gerokai gausesnį priešą. Ir nepralaimės, kol bus tokių sūnų ir tokių tėvų.