Ruošiasi visus metus
Kačių prieglaudos „Puma“ Panevėžyje įkūrėja ir vadovė Vilma Jakštienė neslepia – žiemos ji su savanoriais laukia kaip išganymo.
Ne dėl savęs. Dėl gyvūnėlių. Būtent žiemą sulaukti žmonių dėmesio šansą gauna ir vyresnės katės. Jei tik pavyksta atiduoti keletą suaugusių murklių, prieglaudoje atsiranda laisvų vietų.
„O pavasarį visi nori gražių, linksmų jauniklių“, – nusišypso pašnekovė.
Bet ar nenutinka, kad šventinės euforijos paveikti žmonės ima gyvūną dovanoms? Praeina šventės, nutyla Kalėdų giesmės, o katinukas lieka niekam nereikalingas – juk girdime ir tokių istorijų.
Į šiuos nugąstavimus vadovė atsako, kad į tai žiūri rimtai. Katinėlius atiduoda tik pasikalbėję su žmonėmis, išsiaiškinę, kam jiems gyvūno reikia – kaip žaislo anūkėliams ar kaip naujo šeimos nario, kuriuo rūpinsis ir kurį mylės.
Būna gražių pavyzdžių, kai tėvai vaikams pažada paimti katę, o vaikai – visus metus sąžiningai atlikti namų darbus arba tvarkytis savo kambarį.
„Tuomet katytė šeimai tampa dideliu džiaugsmu. O mes matome, kad visi stengėsi, kad noras turėti gyvūnėlį niekur neišgaravo. Tokiems žmonėms nesibaiminame atiduoti ir per Kalėdas ar Velykas“, – patikina panevėžietė.
Smarkiai keičia požiūrį
V.Jakštienė lygino, kad požiūris į globojamus gyvūnus keičiasi, ypač didmiesčiuose ir ypač – jaunimo. Jie vis dažniau iš prieglaudų pasiima suaugusius, ligotus keturkojus.
O vyresniems žmonėms katino dažniausiai prireikia tik pelėms gaudyti.
Nelinksma prisiminti atvejį, kai iš pažiūros supratingi žmonės iš „Pumos“ paėmė katytę, bet po kurio laiko paskambino ir pranešė, kad ji susirgo.
„Tai ačiū Dievui, kad paskambino! Nuvažiavusi radau leisgyvį skeletą. Žmonės ją uždarytą laikė rūsyje be vandens ir maisto, kad graužikus išgaudytų“, – vadovė pripažino, kad ne visuomet pavyksta perprasti tikruosius kėslus.
O būna ir labai sėkmingų patirčių. Štai neseniai į prieglaudą atėjusi moteris pasidžiaugė, kad „Pumoje“ laikytas ir jos į namus pasiimtas visiškai kurčias katinukas – geriausia, kas pastaruoju metu yra nutikę jų šeimai.
O kad augintinis iš kiemo neišklystų, šeimininkai aptvėrė terasą.
Prieglaudoje yra kačių ir be vienos akies arba dėl ligos aptrauktomis akimis, o kiek tokių vargšų gatvėse – niekas neskaičiavo.
Klaida – imti laukinukes
Nuvykstame į prieglaudą Rožyno mikrorajone. Iš viso „Puma“ paprastai globoja maždaug 100 kačių.
Prieglaudos patalpose būna apie tris dešimtis miauklių, kitos – pas savanores, jų namuose, ir pas žmones, sutikusius laikinai pagloboti rastinuką.
Dabar kates gelbėja 12 savanorių.
Pro langą matome tris gulinėjančias katytes. Išgirsta istorija pašiurpina: jas, užrištas bulvių maiše, atgabeno senutė iš kaimo ir paklausė, ar priimsime.
„O ką dar galėjau daryti? Antraip būtų atsidūrusios prie konteinerio ar upėje“, – pasakoja V.Jakštienė.
Namą prieglaudai ji pirko iš savo pinigų, jis suskirstytas į kelias dalis. Atskirai nuo pulko laikomos tos katės, kurios nesugyvena su gentainėmis.
Moteris prisimena, kad vos įkūrus prieglaudą prieš 8 metus žmonės apipylė prašymais paimti kates – iš sodų, kiemų, gatvių... Išgirdę, kad nėra vietų ir kad benamiais gyvūnais žmonės turi patys pasirūpinti, šie pratrūkdavo pykčiu ir kaltinimais.
„Ir tuomet padarėm klaidą – ėmėme visas kates iš eilės, taip pat ir visiškai laukines. Bet joms, nemačiusioms namų, gyventi ankštoje patalpoje ir dar su kitais gyvūnais tikra kančia“, – aiškino vadovė.
Šios katytės neišmoksta tupėti žmogui ant kelių, meilintis ir murkti, o tokių paprastai nenorima.
Todėl geriausia išeitis – laukinukes sugauti, sterilizuoti ir po kelių dienų paleisti į tą pačią pažįstamą teritoriją. Jeigu geri žmonės jas pašeria, ypač žiemą, ir jeigu randa pašiūrę prisiglausti nuo lietaus ir šalčio, jos savo amžių nugyvena laisvai, kaip jau ir buvo įpratusios.
Nė trumpam neįsileido
Kitoje namo dalyje įrengta virtuvė, koridorius. Čia palei kojas ima glaustytis ypatingo rašto rainė, tolėliau tupi juodai baltas katinukas. Vadovė beveik tikra, kad šiedu gražuoliai į nuolatinius namus keliaus pasišokinėdami – žmonėms jie tikrai patiks.
O pagrindinėje patalpoje katytės išsiskirsčiusios į namelius, atskirus gultus. Kai kurios iš karto slepiasi, kai kurios į žmones nereaguoja, toliau miega.
Viena drąsuolių – raina katytė, policijos atvežta iš buto. Ji turėjo šeimininkus, bet žmonės gyvūno sveikata nesirūpino. Ligą išduoda ir plėvele apvilktos akys.
„Tokio gražumo ir meilumo mažulytė, bet labai silpnutė, niekaip nesveiksta. Per švirkštą šeriu, nes kai katė suserga sloga ir praranda uoslę, nebeėda“, – apie kasdienius rūpesčius pasakoja vadovė.
Kitos – pilkos ir labai meilios gražuolės pavyzdys rodo žmonių beširdiškumą. Ji priklydo į vieną iš degalinių. Darbuotojai nesutiko įleisti jos į šiltas patalpas net trumpam laikui, gyvūnų gelbėtojams liepė patiems važiuoti ir paimti.
Savanorė rado ją visiškai išsekusią, nupuvusia uodega, žaizdotom kojom.
Gydė, bet liko didelė bėda – dėl pažeisto šlapimo pūslės nervo pilkutė pati nesišlapina. V.Jakštienė du tris kartus per dieną spaudžia jai pilvelį, kad šlapimas pasišalintų.
„Vadinu ją Pūsliuke... Ji tol gyvens, kol aš būsiu sveika arba kol į šlapimo pūslę neįsimes infekcija“, – paaiškina vadovė.
Vien dėl Pūsliukės ji prieglaudoje lankosi kiekvieną dieną. Juk nepasakysi sau, kad šiandien neateisiu, pavargau ar noriu išvažiuoti, nes katytė tiesiog neišgyventų.
Iš kitų gentainių ji išsiskiria neįprastai skersa akių linija.
Pamatė identišką katiną
Ypatinga ir mimikų meistre vadinama katytė. Tokį snukutį iš karto atpažintum, net jei ji kaip nors stebuklingai pakeistų spalvą. Ištiesus ranką, ji ausytes nuleidžia kaip nulėpausė ir ima šnypšti, gąsdinti. Bet niekam nėra įdrėskusi ar įkandusi.
Ji panaši į laukinę miško katę – europinį vilpišį.
Nors ji išskirtinė išvaizda bei elgesiu, jos niekas neima. Mat nežinia, kiek reikės kantrybės, kol gyvūnėlis ims pasitikėti žmogumi ir pasijus saugus.
„Kiekviename urvelyje – po katę. Žmonės nustemba, kodėl jų taip mažai, nes tiesiog nepastebi išsislapsčiusių visuose kampuose. Būna, kad ir pati kurios nors nesurandu, kone supanikuoju: Jėzus Marija, kur katė? Išsigąstu, ar tik savanorė netyčia neišleido“, – juokiasi vadovė.
Paklausta, ar žmonės prašo konkrečiai: tam tikros spalvos, tam tikro amžiaus gyvūnėlio, vadovė patvirtina, kad taip. Bet tai jos visiškai netrikdo. Ypač jei žmonės laikė katinuką, jo neteko – dažniausiai nori tokio pat.
Ji prisimena, kaip žmonės į „Pumos“ prieglaudą važiavo tris valandas, kad pasiimtų nuotraukose matytą murklį.
Vadovei net buvo sukirbėjęs nerimas, ar viskas čia gerai, kam gi važiuoti tokį ilgą kelią?
„Atvykę parodė savo katinuko nuotrauką ir apsiverkė į ją žiūrėdami. Išties katinai buvo identiški. Išbučiavo ir išsivežė“, – prisiminė ir tokį nutikimą.
Vyresniems žmonėms ji pataria imti jau suaugusią katę. Ir ne dėl to, kad norėtų ją „iškišti“, o dėl to, kad bus ramesnė, lėtesnė, nelaipios užuolaidomis ir nežais naktimis.
Ne kraujo, bet irgi vaikai
Ar savanorės neprisiriša prie namuose laikomų katyčių? Ar neskauda širdies jas atiduodant?
Jos priglaudžia ir po 8 gyvūnus, laiko, kur tik turi vietos.
Sužinojusios, kad būtina paimti vargšelius, iškart ima bruzdėti, gal kurios balkonas laisvas, o gal koridorius neužimtas.
„Bet prieglauda neturi tapti senelių namais. Savanorės žino, kad čia gyvūnai yra globojami, gydomi, o radus gerus namus su džiaugsmu į juos atiduodami“, – aiškino V.Jakštienė.
Bet gyvenime ne viskas taip paprasta. Vadovė atviravo, kad į namus parsineša sunkiausiai sergančius ligonius, abejodama, ar išgyvens. Ji yra medikė, todėl per naktis juos slaugo, stato lašines, vaistus leidžia – ir šaltą protą nugali jausmai. Taip ir pas ją užsiliko penkios katės.
„Išslaugai kaip savo vaiką ir nebegali jo atsisakyti, tiesiog nebepajėgi išplėšti iš širdies“, – prisipažįsta pašnekovė.
Nustebus, argi dera lyginti gyvūną su vaiku, atsako, kad jos vaikai jau užauginti, turi savas šeimas, o prieglaudos katytės – ne kraujo, kitokie, bet irgi vaikai.
Sužeistoji pakėlė galvą
Viena jos duktė laiko katę, kurią V.Jakštienė išgelbėjo prieš daug metų, neskaičiuodama nei laiko, nei pinigų.
Ji važiavo autostrada ir pastebėjo susisukusį kamuoliuką. Suprato, kad tai mašinos partrenktas gyvūnas. Dažniausiai jie būna sužaloti mirtinai, bet šįkart vidinis balsas liepė apsisukti ir patikrinti. Buvo labai šalta.
Apsisuko, grįžo viaduku, ėmė ieškoti anksčiau pravažiuotos vietos, kur matė partrenktą gyvūną. Kone stebuklas, kad vėl surado.
„Išlipau iš mašinos, ir katytė pakėlė galvą... Persuktas žandikaulis. Viena akis kabojo iškritusi iš akiduobės. Buvo sušalusi į varveklį – to vaizdo niekad nepamiršiu“, – kalbėjo pašnekovė.
Katytę nuvežė į sostinės veterinarijos kliniką. Ten tiesiai jai pasakė, kad vilčių išgelbėti mažai.
Kai jau nuvyko jos po operacijų ir gydymo paimti, gydytojai net akis išpūtė ir prisipažino manę, kad ji klinikoje daugiau nepasirodys.
Pasakius sumą už operacijas ir gydymą, sustingo jau V.Jakštienė – 845 litai. Tai buvo tikrai labai didelė suma. Bet kitos išeities nebuvo, tik sumokėti pinigus.
Tuomet gydytoja pasakė, kad tokio beprotiško pasiryžimo gelbėti benamį gyvūną jie dar nebuvo matę, todėl paprašė apmokėti ne visą, o pusę sumos.
Neslepia savo veiklos
Veterinarų paslaugos, operacijos atsieina labai brangiai. Per gyventojų pajamų mokestį prieglauda šiais metais gavo 21,5 tūkst. eurų – ši suma keliavo gyvūnams gydyti.
Be to, kad pati pirko gyvūnams laikyti namą, V.Jakštienė iš savo atlygio padengia kasdienes prieglaudos išlaidas.
„Prieglaudą įsteigti ir išlaikyti nėra džiaugsmas. Pirmiausia tai tavo pinigų siurbikas. Reikia pačiam daug uždirbti, turėti vadybos įgūdžių, būti ūkiškam, skaičiuoti, kam yra pinigų, kam ne“, – aiškina panevėžietė.
Paklausta, o ką šeima sako, ji tik trukteli pečiais, kad nieko nesako, nes žino, kad kitaip nebus.
Ji nesistebi, kad yra prieglaudų, balansuojančių ant bankroto slenksčio. Tik tiksliai nepaskaičiuok – ir atsidursi ant ribos. Be gyvūnų mylėtojų pagalbos ir aukų neišsilaikytų nė viena prieglauda.
„Piktavaliai skleidžia gandus, kad mes nepriimame gyvūnų, o lobstame jų sąskaita. Neva aš net namą pasistačiau“, – liūdnokai šypteli.
Dėl nemalonių gandų, nepagrįstų kaltinimų, pamokymų, esą verčiau rūpintųsi žmonėmis, kai kurių prieglaudų savininkai nesiviešina. Tiesiog nori ramiai gyventi.
„Aš nematau nieko gėdingo, kad savo gyvenimą skiriu gyvūnams, beprotiškai juos myliu. Žinau, kad visų nepriglausiu, o kai tenka taip ir pasakyti, kiekvieną kartą dėl to išgyvenu“, – atvirauja panevėžietė.
Šioje veikloje – daug baimės, skausmo dėl kenčiančių gyvūnų. Laiko asmeniniam gyvenimui nelieka – tik darbui ir prieglaudai.
Aptarti su vaikais reikia ir kas bus po mirties
V.Jakštienė paaiškina, kad negali į prieglaudą priimti daugiau gyvūnų, nes tiesiog neturi didelių patalpų. Savivaldybė turi nenaudojamų pastatų, bet prieglauda jų negauna.
„Anksčiau naiviai tikėjausi, kad padės savivaldybė, juk katės – miesto, jomis rūpintis privaloma“, – apgailestauja dėl valdžios požiūrio.
Rėmimo iš miesto biudžeto „Puma“ nėra gavusi, net dėl šėryklų nepavyksta susitarti. Atsakymas, esą nuosavo verslo neremia, ją pribloškė.
Šiaip taip pavyko pasiekti, kad Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono savivaldybės skirtų lėšų benamių kačių sterilizacijos programai.
„Mes iš to lėšų prieglaudai negauname, bet viską organizuojame, tariamės su gyventojais, veterinarais, o tai užima begalę laiko. Nesupratingi žmonės ant mūsų pyksta, kai neatsiliepiame telefonu ar kai neatsakome į komentarus mūsų feisbuko paskyroje, tarsi būtume visą parą budintys dispečeriai“, – šypteli pašnekovė.
Bambėti ir piktintis bepigu, o pabandytų užsiimti savanoryste, tai pamatytų, kiek laiko ir jėgų tam prireikia.
„Puma“ globoja ir porą senų šunų. Vienas iš jų – aklas ir kurčias – „dirbdavo“ su išmaldos prašydavusiu vyriškiu prie turgaus. Kitas šuo – irgi senjoras, vilkšunis, likęs vienas po močiutės mirties. Jis buvo pririštas prie būdos ir šeriamas kaimynų.
Pašnekovę skaudina, kad daug nereikalingų kačių lieka po šeimininkų mirties. Gyvi būdami tėvai neaptaria su vaikais, koks bus augintinio likimas. Tėvų namus pasiima, o gyvūno – ne.
„Apie visa tai, taip pat ir mirtį, būtina šnekėti. Net savanorės pasikalba, koks būtų likimas jų globojamų gyvūnų, jeigu kas baisaus nutiktų“, – kalbėjo pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Jakštienės įkurtoje kačių prieglaudoje „Puma“ senatvę leidžia ir du šunys.
2. Pilkutė ypatingo grožio, bet pati negali šlapintis, tam reikia žmogaus pagalbos.
3. Prieglaudoje yra murklių ligos pažeistomis akytėmis.
A.Švelnos nuotraukos
4. Širdis džiaugiasi matant vaikų meilę gyvūnams. Asmeninio albumo nuotr.
