Jei ne sukarinta stovykla, tai ką tada rinktis?
Panevėžietis 16 metų Jokūbas Dilys su mama Vilma Jakštone per Naujuosius Metus tradiciškai susidaro planą, ką įdomaus, naudingo, galbūt naujo nuveiks per ateinančius 12 mėnesių. Taip jiedu kone atsitiktinai susidomėjo povandeniniu nardymu ir be šito pomėgio jau neįsivaizduoja savo kasdienybės.
Kad Jokūbas neprasėdėtų visų vasaros atostogų namuose prie kompiuterio, kelis sykius mama jį siuntė į sukarintą „Geležinio vilko“ stovyklą.
Vaikinas iki šiol su šypsena prisimena, kaip toje stovykloje savaitę jam tekdavo miegoti palapinėje, vilkėti kareiviškus drabužius, o į dušą ir tualetą eiti per mišką.
Fiziškai nebuvo labai sunku, bet po trečios tokios stovyklos jis ištarė: „Daugiau nebenoriu…“
Tad prieš 3 metus mama liepė jam pačiam susirasti sau veiklos atostogoms ir dar pagrasino, kad antraip pati už jį nuspręs. Kol Jokūbas mąstė, ką norėtų veikti, ji buvo greitesnė – internete surado Nardymo akademiją ir jos kvietimą į „Burbuliuko“ stovyklą.
Turėtų būti įdomu! Moteris užregistravo sūnų mokymams Platelių ežere, Plungės rajone, o ir pati ketino išbandyti pažintinį nėrimą.
Nugalėjo baimę nerti
Jokūbas į mokymus pasikvietė draugą. Iš viso stovykloje buvo 6 mokiniai, kiekvienas turėjo po instruktorių, saugantį nuo netikėtumų vandenyje.
Vaikinas pasakojo, kad po instruktažo ir supažindinimo su įranga jie darė pratimus – pratinosi plaukti atsimerkę, išsiimti iš burnos ir vėl įsidėti reguliatorių.
Šis prietaisas skirtas tiekti narui orą reikiamu kiekiu ir slėgiu bei automatiniu režimu.
„Koks jausmas pirmąkart panėrus? Gera – tylu ramu, girdi tik savo kvėpavimą“, – šypsojosi Jokūbas.
Jis prisiminė, kad mama nerti ryžosi, kai jau atvyko į stovyklą jo pasiimti. Jokūbas matė, kad ji prisibijo, tad ragino baimei nepasiduoti. Juk buvo davusi jam pažadą, kad ir pati paners!
Jokūbas ramino, kad viskas bus gerai, liepė visiškai pasitikėti instruktoriumi. Mat tas pats instruktorius ir jį globojo per mokymus.
„Kai nersit – tik nepamirškite kvėpuoti“, – neriant svarbiausia prisiminti šiuos instruktoriaus žodžius.
Ir iš tiesų, pašnekovai aiškino, kad nerdami į vandenį mes sulaikome kvėpavimą, todėl vandenyje įkvėpti pirmą oro gurkšnį keistoka ir baugu.
Viskas atrodė nestabilu
Instruktorius prižiūri mokinį, jį prilaiko, veda po vandeniu nutiesta specialia trasa.
Panėrusi panevėžietė atsargiai įkvėpė oro, viskas atrodė lengva, paprasta ir aišku, bet instruktorius nuo jos nesitraukė.
„Tuomet galvojau: aš gi kvėpuoju, duokite man laisvę! Leiskite pačiai plaukti“, – juokėsi moteris.
Nėrimas trunka apie valandą, bet atrodė, kad per trumpai, nes vandenyje jautėsi labai gerai.
„Kasdienybėje mus supa triukšmas, ypač – įkyrios mintys galvose, bėdos, jų sprendimai, išeitys... O vandenyje tvyro visiška tyla, vienintelė mintis – kvėpuoti“, – šypsodamasi pasakojo pašnekovė.
Po šio pažintinio nėrimo akademijos darbuotojai pasiūlė jiems nelaukti kitos vasaros, toliau lavinti Jokūbo įgūdžius.
Tad po savaitės jiedu jau dardėjo nardyti į Uteną.
Jokūbas stovykloje jau buvo gavęs nardymo sertifikatą ir galėjo nerti be instruktoriaus, todėl instruktorius ir mamai patarė lankyti kursus bei įsigyti tokį sertifikatą.
Kursai truko keturias dienas, panevėžietė nerdavo po tris kartus į 12 ar 15 metrų gylį. Sertifikatą gavo, tik pati nebesuprato, kas darosi – jautėsi apsvaigusi, viskas atrodė nestabilu.
Patyręs instruktorius ją nuramino, kad taip ir būna, kai žeme nuolat vaikštantis žmogus tiek daug laiko praleidžia vandenyje.
Ir iš tiesų, abudu su Jokūbu nuvyko valyti Trakų Galvės ežero dugno, o išnėrus viskas grįžo į savas vietas.
Nuskendę laivai liūdina
Jokūbas prisiminė, kad narai Galvės ežere pririnko daugybę šiukšlių – pilną sunkvežimio priekabą. Daugiausia tai padangos, stiklai, metalai. Įdomiausias jo radinys buvo meškerė.
Po to jiedu dalyvavo narams valant jau kitą – Trakų rajono Totoriškių ežerą.
V.Jakštonė dirba kirpėja grožio salone „Edda“, tad kaipgi šiam pomėgiui suranda tiek laiko?
„Viską susidėlioju taip, kad laiko atsirastų“, – patikino pašnekovė.
Tad vėl mąstydami, ką veiks, jiedu su Jokūbu sutarė, kad reikia pasiekti Raudonąją jūrą. Taip ir padarė išvykę į Egiptą.
Čia jiedu išbandė naktinį nardymą ir liko sužavėti gyvūnija, kurią gali išvysti tik tamsoje. Ši patirtis ypač sužavėjo Jokūbą.
Bet jam patinka ir dieniniai nardymai, laivai, smagu ir pasivaikščioti po miestus.
„Panėrus dieną galima įplaukti į nuskendusius laivus, pamatyti, ką jie gabeno, pavyzdžiui, automobilius, motociklus“, – pasakojo Jokūbas.
Šių laivų likimas narus liūdina, nes savo akimis pamato, kokia tragiška lemtis ištiko žmones. Tai rodo apdumblėję daiktai, pavyzdžiui, vaikiški vežimukai.
Laivuose yra užvirintų kajučių. Kas už tų durų – nežinia.
Jokūbas kalbėjo, kad jam smalsu apiplaukti ir aplink laivą, net jeigu šis tūno 30 metrų gylyje. Bet reikia būti labai atsargiam, kad neištiktų azotinė narkozė.
Tai būsena, kai sutrinka mąstymas, žmogus gali pajusti euforiją, matyti haliucinacijas ir netgi prarasti sąmonę.
Ant dugno žaidė šaškėmis
Panevėžiečiai išpildė dar vieną savo planą – panardyti Estijoje, Rumu karjere. Tai – vandeniu apsemta sena kasyklos teritorija, kurioje veikė kalėjimas.
Atgavus nepriklausomybę, niekas nebeišpumpavo iš karjero vandens, ir susidarė ežeras. Dalis apleisto kalėjimo statinių panirę po vandeniu, o dalis gremėzdiškai kyšo virš jo.
Narai, ypač ekstremalai, labai pamėgę šią vietą.
Itin didelį įspūdį panevėžiečiams padarė vaizdas, kai žaliame vandenyje ima plaukti į rūką panašūs kalkakmeniai.
Jokūbas šypsodamasis prisiminė, kaip plaukiodamas po patalpas išvydo kitų narų sumeistrautus kalėjimo prižiūrėtojo ir šuns skeletus, iš dugno kyšančią medinę žmogaus ranką.
„Jei kas primeluotų, kad ežere neseniai nutiko nelaimė, šitie vaizdai gal net pašiurpintų. Bet narai šitais bauginimais pasidaro pramogą, ir plaukioti įdomiau“, – iš povandeninių baisybių juokėsi mama ir sūnus.
O ir Lietuvos ežeruose narai vis ko nors prisigalvoja, pavyzdžiui, tyčia nuskandina seną valtį, pasodina išdrožtą kiaulę ir prikabina paveikslų.
Štai Alaušo ežere, Utenos rajone, ant dugno yra šaškių lenta. Mama su sūnumi ten sužaidė partiją, laimėjo Jokūbas.
Virš galvų praplaukė raja
Paklausti apie įdomiausius matytus vandens gyvūnus, abu iškart prisiminė Raudonojoje jūroje matytą didžiulę rają ilga uodega. Ji praplaukė aukštai jiems tiesiai virš galvų. Atrodė, net dangus užtemo, nes dydžiu ji siekė daugiau nei porą metrų.
Bet ir žmogui pavojingos žuvies vaizdas neišgąsdino. Jokūbas paaiškino, kad vandenyje susitapatinti su gyvūnija yra nebaisu, nes ten kitokia realybė nei ant žemės.
Vaikinas prisiminė matęs ir akmenžuvę – nuodingiausią žuvį paslėptais dygliais. O prožektoriumi palietęs aštuonkojį nustebo, kad dyglius ir šis turi.
Vis dėlto narai nelinkę liesti jokių žuvų, jokių gyvūnų, juos tik iš tolo stebi. Štai kartą raja, murena ir milžiniška lydeka, tarpusavyje kovodamos, po smėlį vėlėsi kaip antgamtiniai drakonai. Teko matyti ir daugiau murenų plačiomis žiaunomis, su stipriais atgal lenktais dantimis. Plėšrūnės sugriebta auka ištrūkti nepajėgia.
Įdomu stebėti invazines žuvis – keistos išvaizdos plėšrias liūtažuves. Per naktinį nardymą jos kaip šuniukai seka narus, plaukia pagal jų prožektorių skleidžiamą šviesą ir medžioja.
Aštuonkojį ne visuomet ir pastebėsi, jis idealiai prisitaiko prie aplinkos, pavyzdžiui, koralų rifų.
Lietuvos vandenyse to nepamatysi. Bet ir mūsų ežeruose smagu bei įdomu, kai žuvų pulkas purpteli į šalį kaip pabaidyti žvirbliai.
Labai pasitiki sūnumi
Pašnekovai aiškino, kad dėl saugumo narai visuomet plaukioja poromis arba keliese, vienas nerti negali. Prieš panerdami patikrina vienas kito įrangą, saugo partnerį vandenyje.
Būna situacijų, kai kito žmogaus pagalba gyvybiškai būtina, pavyzdžiui, susipynusio reguliatoriaus pats nesutvarkysi. Arba gali pritrūkti oro – vienas pražūtum.
„Dažniausiai nardo tėvas su dukra arba su sūnumi, dar – vyras su žmona. Bet tokių kaip mes – mama su sūnumi – daugiau nematėme“, – šypsojosi pašnekovai.
V.Jakštonė labai pasitiki Jokūbu, nes jis greičiau priima sprendimus, ja rūpinasi.
„Įranga labai sunki, o ir kostiumą nusirengti nėra paprasta. Jokūbas visuomet prieina, padeda, liepia nesitąsyti su deguonies balionu, pats užkelia ir nuima“, – tokiu sūnaus dėmesingumu džiaugėsi mama.
Būna, kad rytą atsikėlę jiedu spontaniškai susitaria, kad važiuos nardyti.
Jiedu prisiminė, kaip plaukdami laivu stebėjo su delfinais žaidusius žmones. Galbūt šią pramogą išbandys jau šiais metais.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Išėję pasivaikščioti su šunimis po parką, V.Jakštonė su Jokūbu prisimena, ką įdomiausio matė nardydami, kokių nuotykių ir išbandymų patyrė, ir kuria naujus planus. A.Švelnos nuotr.
2. Valyti Trakų Galvės ežero dugną – ir pramoga, ir naudingas darbas. Panevėžiečiai prisiminė, kad su kitais narais surinko pilną sunkvežimio priekabą šiukšlių. Nuotr. iš asmeninio albumo
3. V.Jakštonė su sūnumi Jokūbu randa pramogų ir žiemą, bet vis tiek nekantriai laukia meto, kai atšils ir vėl bus galima nardyti. L.Rušėnienės nuotr.
4. Panevėžiečiai panardyti plaukė didžiule viešbutį primenančia jachta.
5. Besikaudamos raja, murena ir milžiniška lydeka smėlyje vėlėsi lyg antgamtiniai drakonai.
6. Matant tokius unikalius gyvius, belieka tik stebėtis.
7. Aštuonkojis – prie koralo, tik akys kyšo.
8. Povandenio pasaulio gyvūnija – įstabi.
9. ir 10. Plokščio kūno mantos ir įspūdingos dygliuotosios liūtažuvės minta mažomis žuvytėmis.
11. Mama ir sūnus nepraleidžia progų paplaukioti ir baidarėmis.
12. Jokūbas šiuo ženklu rodo, kad viskas yra puiku. Šįkart jis į jūros dugną nėrė su keliais bendraminčiais.
13. ir 14. Raudonojoje jūroje gyvena ir plėšrūnės, ir tokios žaismingos žuvys, plaukiojančios tik poromis.
15. Panevėžietei nardymas tapo gyvenimo aistra.
Asmeninio albumo nuotraukos
