Atsisveikinti su gimtine sunku
Pasvalio rajono Kalno dvaro paveldėtojos 80 metų seserys dvynės Irena Burkauskienė ir Regina Bielskienė jau treti metai į tėvoniją nekelia kojos.
„Dvarą pardavėme, nebe mūsų jėgoms juo rūpintis. Nuo to momento ten nebevažiuojam. Nebenorim. Kai ten nesilankome, toks jausmas, kad dvaras tebėra mūsų, kad galime bet kada nuvažiuoti. Šitaip geriau“, – I.Burkauskienė prisipažino, kaip nelengva atsisveikinti su gimtine.
Gal vėliau, kai apmalš jausmai, jos vėl lankysis Kalne. Juolab kad tenykštė bendruomenė nuolat kviečia į visokius renginius, bendravimas su kalniečiais nenutrūkęs.
Neliko kam perduoti
Seserys su savo šeimomis dvare gyveno 20 metų. Atsikraustė į Kalną tuoj po to, kai prasidėjus Nepriklausomybei atgavo giminės žemes ir pastatus.
Kilmingo kraujo ponios ėmėsi visų ūkio darbų: augino gyvulius, naminius paukščius, sėjo javus.
„Pačios karves melždavome. Mes viską mokame“, – sakė I.Burkauskienė.
Šeimos įsigijo kombainą, vertėsi augalininkyste. Buvo nelengva, bet plušėjo iš visų jėgų.
„Ūkininkavome neilgai, pamatėme, kad niekas po mūsų neateis, neperims – sesers sūnus žuvo, mano dukra papuolė į avariją, o mes jau pensijoje. Nebebuvo prasmės tiek vargti. Paskui mirė abiejų vyrai“, – pasakojo moteris.
Po sutuoktinių mirties dvarininkės nebedirbo žemių, pasiliko tik gyvulius ir daržus. Ilgainiui ir jų atsisakė. Po truputį pradėjo kraustytis į Šiaulius, į dvarą atvažiuodavo tik žolės nupjauti.
Vadino dvaro poniomis
O kaipgi kaimas sutiko buvusias dvarininkaites? To pasiteiravome kalniečių.
„Kai jos atgautoje tėvonijoje apsigyveno, niekas kitaip ir nevadino, tik dvaro poniomis. Ne pašiepdami, o meiliai. Kitaip pasakyti ir neįmanoma, taip smarkiai išsiskyrė iš visų. Apsiskaičiusios, inteligentiškos, turinčios draugų visame pasaulyje, o su žmonėmis labai paprastos, šiltos ir draugiškos“, – taip apie dvarininkų palikuones atsiliepė gyventojai.
Bibliotekininkė Asta Salučkienė prisiminė, kad vienais metais bendruomenė buvo sugalvojusi rinkti madingiausią Kalno kaimo moterį. Kitokio balsavimo ir nebuvo, visi nurodė tik seseris. Tad šios nugalėjo be konkurencijos.
Pasak kalniečių, dvynėms nė nereikia sakyti, kad jos kilmingo kraujo. Aukšta kilmė tarsi įrašyta kiekviename jų judesyje ar žodyje.
Rusiškas kraujas negelbėjo
I.Burkauskienė ir R.Bielskienė, anksčiau buvusios kilmingos panelės Audzevičiūtės, yra Kalno dvarą valdžiusių dvarininkų Kaširinų penktos kartos palikuonės.
Abiejų moterų likimuose daug sudėtingų ir skaudžių etapų. Abi, nors buvo tik vaikai, su mama Ana Audzevičiene gyvuliniuose vagonuose dardėjo į Sibirą, gyveno perpildytuose barakuose, kentė alkį ir šaltį.
Dvarininkaičių negelbėjo ir tai, kad turėjo šlakelį rusiško kraujo. Mat Kaširinų palikuonys giminiavosi ir su baltagvardiečiais. Dvynių mama Ana, prieš sutikdama jų tėvą Povilą Audzevičių, irgi buvo ištekėjusi už baltagvardiečio, su juo susilaukusi sūnaus Tigrijaus. Karo pradžioje jis, J.Balčikonio gimnazijos auklėtinis, buvo suimtas už kontrrevoliucinę veiklą, mirė kalėjime. Tad dvarininkų palikuonims, kaip priešams, buvo „išrašyti“ kelialapiai į Sibiro lagerius.
„Mama su mumis, mažomis mergaitėmis, slapstėsi, nakvojome tai pas vienus, tai pas kitus žmones. Galiausiai nebeištvėrėme, grįžome į namus, o ten tuojau pat prisistatė vežėjai. Sąraše buvo mama ir jos sesuo su dukra, mūsų su sese nebuvo. Bet kadangi anų nerado, dėl skaičiaus paėmė ir mus, vaikus“, – pasakojo I.Burkauskienė.
Gabios ir smalsios mokslui, jos Sibire sugebėjo baigti technikumą. Grįžusios į Lietuvą dar baigė ir institutą, gavo inžinierių diplomus. Visą gyvenimą seserys dirbo Šiaulių precizinių staklių gamykloje. Į pensiją išėjo 1991 metais, ir gamykla netrukus buvo uždaryta.
„Gamykla dirbo Rusijai, leidome labai tikslias stakles laikrodžiams ir karinei pramonei“, – paaiškino, kodėl neliko įmonės.
Per stebuklą gavo darbo
Į Šiaulius I.Burkauskienė ir R.Bielskienė atkako tiesiai iš tremties, 1959 metais, per atsitiktinumą.
Irkutske buvo ką tik baigusios technikumą, ėjo gatve ir jas užkalbino lietuvis tremtinys. Pasidžiaugė, kad gavo siuntimą dirbti į Lietuvą. Žinia atrodė neįmanoma, nes tremtiniams tėvynėje būdavo sunku rasti darbą, jie negalėdavo apsigyventi didmiesčiuose, o ir gimtuose namuose gyvendavo svetimi.
O čia sutiktas vaikinas papasakojo neįtikėtiną dalyką, kad reikia rašyti prašymą neseniai suburtai liaudies ūkio tarybai. Šioji sprendė įdarbinimo klausimus, siuntinėjo specialistus po visą Sovietų Sąjungą, kur buvo įsteigtos sąjunginės reikšmės gamyklos. Kaip tik tokią atidarinėjo Šiauliuose.
„Sovietmečio laikais liaudies ūkio tarybos gyvavimas Lietuvai buvo geriausias laikotarpis, bet ji gyvavo neilgai. Kai atskirose respublikose pradėjo skirtingai vystytis pramonė, tą tarybą panaikino“, – pasakojo I.Burkauskienė.
Jos su seserimi skubiai išsiuntė prašymus ir gavo siuntimus dirbti Šiauliuose.
Jokio daikto iš praeities
Grįžus iš tremties I.Burkauskienės ir R.Bielskienės motina porą kartų buvo nuvykusi į Kalno kaimą, bet daugiau ten rodytis nebedrįso. Mat į dvaro paveldėtojos pasirodymą tėvonijoje sureagavo sovietinė spauda. Išėjo pašiepiantis straipsnis, kad štai ponia atvažiavo apsižiūrėti savo valdų.
I.Burkauskienė ir R.Bielskienė dvare pasirodė tik tuomet, kai jau buvo jį atgavusios.
Gyvenamasis namas nė iš tolo nebepriminė vaikystės namų.
„Sienos išardytos, padaryta salė, nelikę jokio daikto iš praeities“, – prisiminė I.Burkauskienė.
Tiesa, kai jos atsikraustė, žmonės minėjo, kad pas tuos ar kitus yra dvaro daiktų. Kiti net patys prisipažino, kad turi dvarui priklausiusio turto.
„Sakom, tiek to, turėkit. Nieko neieškojom ir nerinkom, gal todėl žmonės ant mūsų nepyko“, – dvynės džiaugėsi, kad lengvai pritapo kaime.
Patirti išgyvenimai nepaliko
Kai I.Burkauskienė ir R.Bielskienė su šeimomis persikraustė į dvarą, dar gyva buvo ir jų mama. Tik tuomet 88 metų senolė nebelabai suprato, kad grįžo į gimtus namus.
Iki gyvenimo galo jos nepaliko patirti išgyvenimai.
„Sėdi ir sako: čia visai kaip mūsų arklidėj. Sakau, mama, čia ir yra mūsų arklidė. Ji negalėjo patikėti“, – prisimena I.Burkauskienė.
Jau nepriklausomybės laikais, kai dukros grįžo iš tremtinių susibūrimo, senoji buvo baisiai išsigandusi, vis kartojo joms: „Niekur neikim, būkim kartu, vėl veš.“
„Jai aiškinam, kad jau ant buvusio vykdomojo komiteto Trispalvė plevėsuoja, o mama atkerta: už vėliavas ir vežė“, – pasakojo moterys.
Metų taku
Kaimo pradžia – mažas dvarelis
Kalno kaimo istorija prasidėjo nuo čia buvusios Kalnu vadintos fermos, t. y. mažo dvarelio.
Pavadinimą ferma gavusi dėl to, kad buvo pastatyta ant aukštumėlės prie Įstro upelio.
Pati ferma atsirado, kai carinės priespaudos laikais, po baudžiavos panaikinimo, buvo smulkinami valstybiniai Rusijos imperijos dvarai.
Nurėžus valdą nuo didelės Talkonių dvarvietės įkurta mažesnės apimties valda, joje pastatytas medinis gyvenamasis rūmas ir ūkiniai pastatai.
Fermos nuomotos, pirmenybę teikiant mūsų šalyje įsikūrusiems rusų kilmės didikams, o tokių neatsiradus leista nuomotis ir vietiniams dvarininkams. Vienu metu Kalno dvarelyje šeimininkavo Pasvalio rajone plačiai paplitę bajorai Chodakauskai, prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos ainiai.
Vėliau už nuopelnus rusinant Lietuvą caras Kalno dvarą padovanojo mokytojauti į mūsų šalį atsiųstam Dmitrijui Kaširinui. Išprusęs rusas, vadovavęs ne vienai Lietuvos gimnazijai, įėjo į istoriją tuo, kad lietuviškos spaudos draudimo metu rusiškais rašmenimis išleido lietuvių kalbos gramatiką ir algebrą.
Gavęs dovaną nekilnojamuoju turtu D.Kaširinas pasiprašė atleidžiamas iš einamų pareigų ir persikėlė į Kalno dvarą, tvarkė ūkį.
Jo palikuonys buvo išsimokslinę ir apsišvietę, vieni išvyko į Rusiją, kiti čia tekėjo ar vedė tautietes, treti šeimas kūrė su lietuviais.
I.Burkauskienės ir R.Bielskienės senelis Fiodoras Kašyrinas buvo diplomuotas agronomas, jis suplanavo dvarvietės apželdinimą, vaismedžių sodą aptvėrė tankia lazdynų siena, kad medžius saugotų nuo vėjo. Teta Lidija Kaširinaitė dirbo matematikos mokytoja Biržuose. Jos vyras Juozas Lujanas buvo statybos inžinierius, visoje Lietuvoje statė tiltus. Tebėra Biržuose jo statytas bankas.