Niekada nenuleidžia vėliavos
Noriūnuose gyvenančio Broniaus Navarsko namų kieme istorinė Lietuvos vėliava su Vyčiu plevėsuoja ne tik per valstybines šventes. 92 metų vyras jos nenuleidžia, nes ji jam labai brangi.
Pokariu B.Navarskas buvo partizanų ryšininkas. Aukštas, augalotas vyras turėjo Baritono slapyvardį, nes grojo saksofonu baritonu. Jis talkino partizano Vytauto Greičiūno grupei, veikusiai Siaurių kaime. Iš šio kaimo, esančio maždaug pusantro kilometro nuo Aukštaičių kaimo, yra kilęs ir pats B.Navarskas. Už tai sovietai jį šešeriems metams buvo ištrėmę į Vorkutą.
„Man dar pasisekė. Daug vyrų, pasipriešinusių okupantams, tada galvas padėjo“, – sakė B.Navarskas.
Vadovavo labai neilgai
Kupiškio krašte veikė nemažai partizanų grupių. Noriūnų apylinkėse 1944–1945 metais kovojo Antano Skupo-Bartulio suburtas 28 partizanų būrys.
A.Skupas-Bartulis buvo kilęs iš Skūpų kaimo, Subačiaus valsčiaus. 1941-aisiais jis dalyvavo sukilime prieš sovietus, 1944 metais, artėjant frontui, pasitraukė su vokiečiais. Tų pačių metų pabaigoje kartu su desantininkų grupe buvo nuleistas su parašiutu į fronto užnugarį diversinei veiklai. Tada jis ir subūrė antisovietiškai nusiteikusių vyrų grupę. Tačiau jai vadovavo neilgai. 1945 metų sausį žuvo Žaliojoje girioje.
Galbūt todėl B.Navarskas šio partizanų vado ir neprisiminė.
Niekada netrūko patriotų
Visuomenininkė, metraštininkė noriūnietė Aldona Ramanauskienė sako, kad šiame kupiškėnų krašte niekada netrūko patriotų.
Šiuo atžvilgiu išskirtinis buvo Aukštaičių kaimas. Jame gyveno net 18 Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanorių šeimų.
Vykdant žemės reformą 1920 metais iš Bogdano Komaro valdų buvo išskirta beveik 280 ha žemės dabartinėje Aukštaičių kaimo vietoje. Žemė buvo išdalinta į 18 sklypų Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams – Povilui Kecoriui, Tadui Jokubkai, Jonui Čerkauskui, Povilui Bukiui, Mykolui Krupeliui, Povilui Meškauskui, Povilui Kručui, Povilui Laurinavičiui, Viliui Elisonui, Petrui Stanikui, Aleksui Juknevičiui, Kaziui Slėniui, Jonui Skėriui, Ipolitui Silickui, Jonui Černiauskui, kuris vėliau tapo Černiumi, Adomui Kajalavičiui, Jonui Baranauskui, Juozui Jakštoniui. Aukštaičių kaime sklypus gavo ir bežemiai.
1923 metais Aukštaičių kaime buvo per 90 gyventojų.
Išliko generolo sodyba
Pasakodama apie Aukštaičių kaimo savanorius, A.Ramanauskienė atkreipė dėmesį ne tik į V.Elisono, bet ir kelias kitas pavardes. Pasak jos, tarp savanorių buvo ir daugiau išsilavinusių, daug Lietuvos labui nuveikusių asmenybių. Viena iš jų – priešpaskutinės tarpukario Lietuvos Vyriausybės vadovas brigados generolas Jonas Černiauskas-Černius.
Kupiškyje gimęs generolas šiame mieste baigė pradinę mokyklą, gimnaziją lankė Panevėžyje. 1919 metais baigęs Lietuvos karo mokyklą iki 1939-ųjų dirbo Lietuvos kariuomenės štabe. Kartu su kariuomenės vadu Stasiu Raštikiu vykdė kariuomenės reformą. Į istoriją jis įėjo ir kaip politikas, trumpai vadovavo XX Lietuvos ministrų kabinetui.
1941 metais generolas J.Černius pasitraukė iš kariuomenės vado pareigų ir išvyko į Zarasų rajoną pas pažįstamus. Kaime gyvendamas išgirsta per radiją, kad Kaune sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, ketinama atkurti Lietuvos valstybingumą.
J.Černius nedelsdamas prisistatė Lietuvos laikinajai vyriausybei, bet buvo sutiktas labai šaltai. Kariškis suprato, kad yra nepageidaujamas naujai valdžiai.
Pasak A.Ramanauskienės, generolas nevengė jokio darbo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Jis įsidarbino inžinieriumi Malūnų centre Kaune, vėliau tapo Kupiškio malūno direktoriumi. Šiame mieste yra išlikęs namas, kuriame gyveno J.Černiaus šeima, pažymėtas paminkline lenta.
Generolui teko slapstytis
Karui einant į pabaigą generolui Kupiškyje pasidarė nesaugu gyventi. Kelis mėnesius jis su šeima slapstėsi Aukštadvario kaime (tada taip vadinosi Aukštaičių kaimas) pas tėvus.
Vėliau Černiai pasitraukė į Vokietiją, paskui išvyko į Angliją, galiausiai apsigyveno JAV. J.Černius dirbo gamyklose, vėliau, išmokęs anglų kalbos, įsidarbino gamykloje inžinieriumi. Generolas mirė JAV, bet jo ir jo žmonos palaikai buvo parvežti į Lietuvą.
J.Černiaus vardas suteiktas Noriūnų pagrindinei mokyklai, Kupiškio mieste pastatytas paminklas šalia buvusių jo įkurtų kareivinių. Aukštaičių kaime išlikęs J.Černiaus tėvams priklausęs namas.
A.Ramanauskienė skaičiuoja, kad iš 18 savanorių sodybų iki mūsų dienų išliko 8. Kitų jau nebėra.
„Va, ir čia stovėjo savanorių sodybos“, – rodo ji ranka į Stirniškių, gyventojų vadinamos Pauliankos, žvyro karjerus, kuriuos žiemą pamėgę žvejai.
Mokėjo net 11 kalbų
Aukštaičių kaime nebeliko ir savanorio J.Baranausko tėvams priklausiusios sodybos. J.Baranauskas buvo labai išsilavinęs žmogus. Lietuvoje baigęs gimnaziją jis tęsė mokslą Olandijoje, Herenbergo vokiečių jėzuitų kolegijoje gavo brandos atestatą. Lietuvis Švedijoje ir Italijoje studijavo filosofiją.
Pasakojama, kad J.Baranauskas mokėjo 11 kalbų, geriausiai – prancūzų ir vokiečių. Iki okupacijos buvo aktyvus visuomenininkas, dalyvavo Panevėžio vyskupijos, Palėvenės parapijos bažnytinių organizacijų veikloje, dirbo mokytoju Panevėžio rajono mokyklose. Nepriklausomos Lietuvos metais aplankė daugelį Europos šalių. Jis ypač domėjosi švietimu, kultūrinėmis organizacijomis.
„Sunku patikėti, kad tiek pasiekė žmogus, kilęs iš neturtingos bežemių valstiečių šeimos“, – stebėjosi A.Ramanauskienė.
Pirmosios sovietinės okupacijos metais J.Baranauskas su šeima pasitraukė iš Panevėžio ir gyveno Aukštaičių kaime, paskui Bygailiuose Panevėžio rajone.
Pašnekovė pasakojo, kad J.Baranauskas 1944 metais su šeima bandė pasitraukti į Vakarus, bet pavėlavo į laivą ir liko Lietuvoje.
Grįžęs pas tėvus į Aukštadvario kaimą, dvejus metus slapstėsi, o žmona mokytojavo Anykščių rajone. Vėliau ir jis įsidarbino mokytoju, tapo pirmuoju Anykščių rajono Gečionių septynmetės mokyklos direktoriumi. Paskui išėjęs į pensiją su žmona iki mirties gyveno Anykščiuose.
