Saugo iš Indijos parvežtą dovaną
Paskutinio Lietuvos tarpukario ministro pirmininko Antano Merkio atminimas – paprasti, gal ir visai nevertingi indiški karoliai.
Juos saugo Klaipėdoje dabar gyvenanti kupiškėnė – medikė ir poetė Gerda Petraitienė.
„Su Merkiais mes tolimi giminės“, – sako iš Bajorų kilusi, Bajoruose praleistą vaikystę ir jaunystę menanti moteris.
„A.Merkį visi pažinojo, kaime juk paslapčių nėra, kalbėjo apie jį su didžiule pagarba, savo vaikams statė pavyzdžiu, kaip reikia mokslų siekti“, – pasakoja G.Petraitienė.
Iš A.Merkio rankų gautą dovaną – dailų moterišką papuošalą su dramblio kaulu – karolius gavo jos motina. Garsus vyras šią vertybę jos motinai įteikė po kelionės į Indiją. Taip jai atsidėkojo už pagalbą šeimai, nes mama slaugė tada sirgusią A.Merkio seserį.
Vėliau tamsiai žalio akmens rutuliukų su raižyto dramblio kaulo figūrėlių intarpais papuošalą motina perdavė dukrai.
„Buvau nunešusi juvelyrams. Kad dramblio kaulas, pasakė, o koks akmuo, nežinojo“, – sako G.Petraitienė.
Atminimą įamžino koplytstulpiu
A.Merkio tėvų sodybos vietą Kupiškio rajone šiandien žymi koplytstulpis.
Jį kupiškėnai Skapiškio seniūnijos Bajorų kaime pastatė pirmaisiais nepriklausomybės atgavimo metais.
Drožinį sukūrė du tautodailininkai – tuo metu Kupiškyje itin produktyviai kūręs Henrikas Orakauskas su Leonu Perekšliu.
Tada atidengiant koplytstulpį į iškilmes susirinko didelė minia krašto istorijai neabejingų patriotų, suvažiavo ir nemažai buvusių Bajorų kaimo gyventojų.
„Daugiau nė vienas mūsų kaimo atstovas taip toli nenužengė, prie valstybės vairo nestovėjo“, – sako ūkininkė Germana Toleikienė.
Atminimo ženklas valstybės veikėjui stovi tiesiai prieš G.Toleikienės namus, tik gerokai toliau nuo kelio – vietoje, kur kadaise, kaip jau tik numanoma, stovėjo Merkių šeimos namai.
Nuo žvyrkelio į slėnesnę pievą veda kelios akmeninės pakopos. Aplinka graži ir prižiūrėta teritorija. Koplytstulpis aptvertas medine tvorele, nemažas plotas aplinkui jau nušienautas, vyrai iš seniūnijos šienauja toliau.
„Mama pasakojo, kad ne visai tikslioje vietoje drožinys stovi, esą Merkių namas buvo šiek tiek tolėliau, dar labiau į laukus, sodybvietėj buvo daug statinių“, – aiškina G.Toleikienė.
Jos mamai Marytei Jančienei dabar 94 metai, ji seniausia Bajorų gyventoja. Tiesiogiai pabendrauti su senole nėra kaip, ji jau labai ligota.
Merkių sodybvietės seniai neliko, pokariu viską nušlavė melioracija, tad atminimo ženklo pastatyti tikslioje vietoje ir nebuvę įmanoma.
Antanas buvo jauniausias Merkių šeimos vaikas, dar turėjo brolį ir seserį. Motina anksti mirė, tėvas antrą kartą nevedė, vaikus užaugino vienas.
Gėlių nepadeda, bet takai neužžėlę
G.Toleikienė apgailestauja, kad A.Merkiui atminti sukurtas drožinys stūkso visiškai vienišas ir tarsi visų pamirštas.
„Nei gėlių kas padeda, nei minėjimai kokie vyksta. Kai medinė tvorelė išgriūva, parišu viela“, – sako bibliotekininkės specialybę turinti ūkininkė.
Čia pat ji pasvarsto, kad gal gerai, jog mūsų valstybei nusipelnęs asmuo pagerbtas meno kūriniu, o ne dirbtine pompastika. Svarbu, kad A.Merkio tėvonijos vieta žolėmis neapėjusi, prižiūrėta.
Moteriai smagu, kad atokiame kaime augęs mažažemio ūkininko vaikas baigė aukštus mokslus, tapo kariškiu, teisininku ir politiku, vadovavo Krašto apsaugos ministerijai, buvo Klaipėdos gubernatoriumi, Kauno burmistru, galiausiai tapo ministru pirmininku, o prezidentui Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, ėjo ir prezidento pareigas. Tai vietiniai gyventojai laikė didele garbe.
Tik dabar Bajoruose likusios vos kelios gyvenamos trobos, o anksčiau, iki melioracijos, kaimas buvo plačiai išsidėstęs, kartu su vienkiemiais buvo 37 sodybos, gyveno 60 šeimų.
Mokė laikyti liežuvį už dantų
„Kas toks A.Merkys, žinojau nuo vaikystės, šeimoje apie jį vis sušnekdavo, o ir A.Merkio giminės šalia gyveno. Tačiau garsiai apie A.Merkį niekas nekalbėjo, juk sovietmečiu šnekėt apie smetoninei Lietuvai dirbusį asmenį buvo pavojinga. Bet su savais žmonės jį nuolat prisimindavo, pati pamenu bobutės kalbas“, – sako G.Toleikienė.
Kaimas pagarbiai atsiliepė ir apie A.Merkio amžininkus: dvarelį turėjusius brolius Petrą ir Stasį Pundzevičius. Stasys buvo Lietuvos kariuomenės divizijos generolas, o Petras – kultūros veikėjas.
Dvarvietėje likęs tos giminės sodintas trečią šimtmetį bebaigiąs ąžuolas.
„Prisimenu, mokykliniais metais viešumoj apie A.Merkį tylu, nė am, juk aplink sąžiningi komunistai ir komjaunuoliai. Universitete mokiausi kaip tik tuo laiku, kai Romas Kalanta susidegino, aplink buvo pilna „stukačių“, su niekuo negalėjau kalbėt apie Nepriklausomos Lietuvos istoriją“, – sako G.Toleikienė.
Laikyti liežuvį už dantų ją mokė močiutė.
„Pasakojo apie sudėtingą pokarį, kai vyko partizaninis karas. Visiems turėjai būti geras, o kad išvengtum Sibiro, turėjai mokėt liežuvį valdyt“, – gyvenimišką pamoką gerai įsidėmėjo bajoriškė.
