Pundzių ūkio namas atrodė labai poniškai, buvo didelis, erdvus, dviejų galų. Kuklesnėje pusėje gyveno samdiniai, o šeimininkų gale buvę ir dailūs baldai, ir koklinės krosnys.
Sovietmečiu name buvo apgyvendintos kolūkiečių šeimos.
„Čia augo daug vaikų, ateidavom žaisti“, – pasakoja G.Toleikienė.
Geriausia žaidimų vieta – po 300 metų senumo plačiašakiu ąžuolu. Į jį buvo trenkęs žaibas, bet sužaloti plyšiai pamažu užsitraukė.
Atėjus nepriklausomybei gyventojai buvo iškraustyti, bet Pundzių palikuonių taip ir neatsirado.
Kai didžiajame name neliko žmonių, jį akimirksniu nusiaubė vandalai.
„Kaip alkani šunys per savaitę viską išdraskė, ištempė, išvogė rakandus, baldus, išlupo koklius, duris ir viską, ką tik galėjo atplėšti, tada namas ir suzmeko“, – liūdnai kalbėjo G.Toleikienė.