Kuris calūnas asketiškiausias?
„Skubančio laiko idėją padiktavo praėjusių šimtmečių leidinių – pravadninkų, arba mirties vadovų, – tekstai, ano meto žmonėms primindavę gyvenimo trapumą, ruošimąsi mirčiai, svarbą gyventi dorai, vengiant nuodėmių, žmogaus kūno irimą, virtimą griaučiais ir itin greitai prabėgantį žmogui skirtą žemiškąjį laiką“, – taip parodą pristatė jos sumanytoja ir kuratorė, muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė.
Vos įėjus į parodų salę iškart į akis krinta dideli juodi audeklai. Tai – calūnai, kuriuos per laidotuves tiesdavo prieš katafalką, ant karsto. Jie simbolizuoja kapą. Organizatorė prašė atspėti, kurį iš calūnų naudojo evangelikai reformatai. Pavyko ne iš karto. Evangelikų reformatų calūnai asketiškiausi, katalikų – kiek puošnesni, su išsiuvinėtais kryžiais.
Tarp calūnų tiksi seni laikrodžiai: skaičiuoja minutes, muša valandas. Tai – gyvenimo baigties neišvengiamybės vaizdinys. Tiek daug gražių ir veikiančių laikrodžių muziejus neturėjo, juos paskolino Renoldas Januševičius ir Leopoldas Liutikas.
Bene labiausiai salėje dėmesį traukiantis eksponatas – natūralaus dydžio arklys, papuoštas gūnia ir gobtuvu. Šiuos daiktus naudojo Aulių evangelikų reformatų bendruomenė XX a. pirmojoje pusėje. Kaimai laidotuvėms turėdavo aprangos komplektą arkliui, kitus būtinus daiktus.
Jei kuris kaimas neturėdavo, per laidotuves skolindavosi iš kito kaimo bendruomenės. Norėdami kuo tikroviškiau parodyti arklio laidotuvių aprėdus, muziejininkai gyvulio muliažą atsivežė iš bendrovės „Rokiškio sūris“.
Į karstą dėdavo ir kepurę
Labai iškalbinga parodoje eksponuojamų laidotuvių fotografijų kolekcija.
„Fotografavimasis prie mirusiojo buvo suvokiamas kaip pagarbus būdas išsaugoti atminimą. Šios nuotraukos liudija ne tik netektį, bet ir bendruomenės vienybę – laidotuvės suburdavo artimuosius, kaimynus, vaikus ir senolius, visus, kurie išlydėdavo mirusįjį į Amžinybę.
Nuotraukose labai daug simbolikos, elgsenos atspindžių. Kai mirdavo vyras, dažnai į karstą įdėdavo ir jo kepurę. Kepurė ir jos savininkas yra neatsiejami“, – pasakojo parodos kuratorė.
Tradicija nuotraukose įamžinti atsisveikinimą su mirusiais žmonėmis beveik visiškai išnyko iš mūsų kultūros ir gyvenimo jau po 2000-ųjų – taigi XXI amžiuje.
1925 metais darytoje fotografijoje per jaunos evangelikės reformatės laidotuves galvūgalyje stovi sakytojas, Dievo žodžio skelbėjas. Jis diriguoja apeigoms. Pasauliečiai, bendruomenės autoritetai, atlikdavo tai už dvasininką tuo atveju, jei į laidotuves negalėdavo atvykti kunigas.
Laidotuvių nuotraukos buvo siunčiamos giminėms, draugams. Pavyzdžiui, 1932 metais pašarvoto kūdikio Kubilių kaime nuotraukos užrašas giminaitei: „Mirė, nes dantukai pradėjo dygti vienu metu.“
Iš 1930 metais darytos fotografijos matyti, kad buvo laikomasi tradicijos karstą padėti prie namo lango. Langas per laidotuves simbolizuoja ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Kartais prieš šermenis langus namuose uždengdavo kilimais, austiniais audeklais, ypač tame kambaryje, kur buvo šarvojamas velionis. Taip buvo daroma ne visada. Ant užuolaidų buvo pakabinami ir juodi kaspinai. Pavyzdžiui, trijų skilčių langas – trys kaspinai. O kai trobos langai buvo maži, juos palikdavo nepridengtus.
Mirus paskambindavo varpeliu
Labai svarbu buvo pagalvoti ir apie įkapes.
Mirusieji buvo rengiami jų pačių iš anksto pasiruoštomis įka-pėmis arba išsaugotais vestuviniais drabužiais. Vienoje iš parodoje eksponuojamų nuotraukų velionė aprengta šviesia suknele, ant galvos – pabriuvėlis – puošnus kepurėlės kraštas, matomas iš po skarelės.
Viena biržietė muziejui dovanojo mamos konfirmacijos suknelę. Ji papasakojo tokią istoriją.
Ruošdamasi gyvenimo pabaigai jos mama Ona Drevinskienė suplanavo savo laidotuves ir artimiesiems paliepė įdėti į karstą jos 1936 metų konfirmacijos suknelę. Prasidėjus laidotuvių rūpesčiams, šeima suknelės neberado.
„Mes neišpildėm Mamos valios – suknelės nepalaidojom. Dabar ji demonstruojama visuomenei – man regis, taip kur kas geriau“, – svarstė jos duktė.
Mirus artimajam, namuose buvo duodamas ženklas – paskambinama varpeliu. Toks varpelis irgi eksponuojamas parodoje.
„Tai – sčastlyvos smertės zvanelis. Šiuo varpeliu skambinta prie mirštančiojo, palydint sielą į amžinybę.
Yra toks nutikimas, kad gulėdama mirties patale ligoninėje viena biržietė prašė paskambinti varpeliu, bet artimieji nebesuspėjo jo atnešti“, – pasakojo Snieguolė Kubiliūtė.
„Ir vienų tik kartų sugriaudėja“
Artimieji muziejininkams yra papasakoję ne vieną istoriją, kaip artimasis iškeliavo Anapilin.
Apie brolio mirtį tokią istoriją tarmiškai yra papasakojusi Marija.
„Griausmas nutrenkė. Atsistoja virtuvėj prie langa ir vis žiūr pru langų, vis žiūr pru virtuvės tų langų. Mes su mama įėjam toliau kambariukan, dabar valgysim pusdienia. Į dabar mum tenai besėdžiant užėja toks mažs debesėlis ir trenke tat, sudrebėja, tėp smarkė grindys sudrebėja, sien, mes pamatem tiktė, kad broliuks atsiloše teip ir virst, virst, labė baisė nusigundam, pribėgam, pajėmem jį, paguldem ant grindų, ir jis nieka nepasake, tik vandene, vandene... Ir vienų tik kartų sugriaudėja…“
Apie laidotuvių apeigas kapinėse muziejininkai girdėjo irgi įdomią istoriją.
„Karstą padeda ant nulygintos žemių krūvos, prieš tai užkloję žemę kaldra (raštuota graži, atkočių austa, dekoratyvinė antklodė, o būna vilnonės, lininės, nepašiltintos). Per duobę permeta kapų rankšluosčius. Šeši vyrai leidžia karstą į duobę, o kaldrą užkloja ant karsto viršaus ir užkasa.
Duobkasiams duoda rankšluosčius. Mamai taip darėm, tėvui, jo broliams. Pirmą kartą mačiau, kai tetą Kaune laidojo, kad nėra apdangalo, būčiau žinojus, savo kaldrą būčiau nuvežus. Užmetė ant tų plikų žemių karstą. Nei ten tų rankšluosčių, kažkokios nevienodos virvės, ir įgrūdo į žemę.“
„Kaip bumbyzą nuvežė popiet“
Iki šių dienų yra išlikusi tradicija laidotuvių dalyvius kviesti gedulingų pietų, bet ji jau irgi nyksta.
Yra išlikęs pasakojimas apie gedulingus pietus po kanklininko Petro Lapienės mirties. Anot kanklininko žento, kviesdami gedulingų pietų, sakydavo: „Apsėdėt, palydėt ant pietų.“
Muziejininkė Jadvyga Kriščiūnienė sakė, jog Nemunėlio Radviliškio apylinkėse tiek katalikai, tiek reformatai per gedulingus pietus pirmiausia valgydavo mėsišką sriubą su rankų darbo miltiniais makaronais (auselėmis). Antras patiekalas – mėsiškas, trečias – šalti patiekalai.
Sėdėdavo užstalėje ilgai, iki pavakarių. Apsilankydavo ir persirengėliai (giltinė ir du jos padėjėjai). Ilgiau pasisėdėjus, prieidavo iki šposų, linksmybių, bet nešoko ir nedainavo, lauke fotografuodavosi. Susirinkdavo ir antrą dieną, paskolintus sudynus (indus), skotertes (staltieses) moterys parsinešdavo, vyrai dar alaus išgerdavo.
Visą savaitę velionis daržinėje gulėdavo, kol šeima laidotuvėms viską suruošdavo: kiaulę paskersdavo, alų padarydavo. Katalikai laidodavo pietų laiku (apie14 val.), o reformatai apie pusiaudienį (vasaros metu – apie 16 val.).
Kai katalikai laidoti susivėlindavo, sakydavo: „kaip bumbyzą nuvežė popiet“.
Metalinis vainikas – prabangos simbolis
Tik vyresnioji karta dar prisimena metalinius vainikus. Tokį galima pamatyti parodoje.
Anot Snieguolės Kubiliūtės, sovietmečiu rankų darbo metaliniai laidotuvių vainikai buvo brangūs, simbolizavo prabangą ir buvo laikomi ilgaamžiais. Tik kas iš to – greitai surūdydavo ir prarasdavo visą savo grožį. Kai ši tradicija išnyko, metalinius vainikus pakeitė parafine mirkytos dirbtinės popierinės gėlės.
Vienas iš įdomiausių eksponatų – dioramos. Tai miniatiūrinės erdvinės kompozicijos butelyje, padarytos politinių kalinių ir tremtinių. Jose vaizduojamas Nukryžiuotasis, kankinimo įrankiai, šventieji ir velnias. Tai – simbolinės scenos sunkių išbandymų, lydėjusių tremtyje.
Senąjį katafalką su karstu iš Dilių koplyčios ekspozicijoje saugo apeigoms tarpukariu Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje naudotų angelų skulptūros. Pagal tikėjimą, mirusiojo sielą, kai kunigas užgieda „Viešpaties angelą“, angelai palydi į jai skirtą buveinę.
Ir tai tik nedidelė dalis eksponatų, kuriuos galima pamatyti parodoje. Yra užuominų ir pasakojimų ir apie labai senus laikus: neolito laikotarpiu, prieš 4500 metų, palaidotą seniausią biržietį, pilkapių įkapes bei viduramžių laidojimo tradicijas.
Daug ką galima perskaityti iš parodoje eksponuojamų dailės kūrinių, liturgijoje naudojamų daiktų, laisvės kovotojų laidotuvių ženklų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ per parodos, skirtos laidotuvių papročiams, atidarymą laidotuvių giesmes giedojo folkloro ansamblis „Žemyna“. Giesmės itin derėjo prie santūrios ir pilnos apmąstymų vakaro nuotaikos.
2. S.Kubiliūtė pasakojo muziejaus lankytojams apie Biržų krašto senąsias laidotuvių tradicijas.
3. Į netipiškos parodos muziejuje atidarymą suėjo nemažai susidomėjusių jos tema, taip pat ir jaunų žmonių.
4. Katafalkas uždengtas juodu audeklu su išsiuvinėtu užrašu.
5. Laidotuvių gūnia ir gobtuvu aprėdytas arklio muliažas. XX a. I pusė.
6. Tremtinių sukurtos dioramos – kompozicijos buteliuose.
E.Mikelionienės nuotraukos
