Senajame Panemunėlio klebonijos kieme, vadinamojoje miestelio kultūros salelėje, vėl šurmuliavo tradicinė parapijos šventė „Elžbietinė“.
Šventei pasirinktas pavadinimas „Dovana Panemunėlio kraštui“ tarsi simbolizavo didžiausią galimą dovaną – buvusių gyventojų sugrįžimą į gimtinę, nors ir trumpam. Susirinko tie, kam šis kraštas yra brangus ir nepamirštamas. Jų kasmet būna ne taip ir mažai.
Šv. Juozapo globos bažnyčioje dekanas Eimantas Novikas aukojo Mišias už visas šiame krašte gyvenusias žmonių kartas. Bažnyčioje skambėjo ir Rokiškio kultūros centro moterų choro „Medeina“ balsai.
Tarpukariu, dar ir pokariu po Šv. Elžbietos atlaidų beveik kiek-viename kieme vykdavo giminių suėjimai, jaunimas eidavo „spacero“ – pasivaikščioti aplink miestelio skverą, kartais iki Nemunėlio tilto. Tradicijos nunyko, bet bendras kraštiečių pasibuvimas su vaišėmis, tada vadintas agape, liko.
Kraštiečiams koncertavo ir iš arčiau, ir iš toliau atvykę meno kolektyvai, bet juos vienija viena ypatybė – jų nariais yra ir buvę panemunėliečiai.
Svetingai sutiktos Panevėžio rajono Dembavos šokių grupės „Svaja“ ir „Levandrėlė“ bei vietos naujokai – Panemunėlio daugiafunkcio centro vokalinis instrumentinis ansamblis „Marškonis“.
„Medeinoje“ dainuoja klasės draugės Rasa Pauliukaitė-Bimbienė, Edita Kubiliūtė-Šarkauskienė. „Svajoje“ jau per 20 metų trepsi Janina Rimšaitė-Lekamavičienė su vyru Algiu. Ši pora kiekvienais metais atvyksta į Panemunėlį ir visada viskuo džiaugiasi.
„Marškonio“ pavadinimas kilęs iš seno žodžio, reiškiančio audžiamą lino audeklą. Yra toks posakis – ,,Marškonį ausim“. Prieš dvejus metus susikūrusio kolektyvo repertuare skamba ir liaudiška muzika.
Klebonijos kieme vietos užteko ir prekybininkams. Kermošiniais saldainiais ypač džiaugėsi vaikai, o suaugusiuosius tas vaizdas sugrąžino į vaikystę.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Į Panemunėlio miestelio šventę, kaip visad, susirinko ištikimiausi kraštiečiai.
2. Šventės organizatoriai paieškojo įdomesnių akcentų.
Nuotraukos iš bendruomenės archyvo
