Dr. N. Černiauskas, gyvendamas Vilniuje, liko Lietuvos šaulių sąjungos plk. Prano Saladžiaus šaulių (Utenos apskrt.) 9-osios rinktinės, Anykščių Dariaus ir Girėno 901-osios šaulių kuopos nariu. „Aš žinau šitą kraštą, žinau žmones ir apylinkes ir man norisi sietis su savo kraštu“, – kodėl neperėjo į kitą šaulių rinktinę, aiškino dr. N. Černiauskas.
- Kodėl tapote Lietuvos šaulių sąjungos nariu?
- Mokyklos laikais domėjausi karo istorija, Anykščiuose dalyvaudavau konkursuose „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę?“. Net svarsčiau, gal studijoms rinktis karo akademiją.
Per vieną pamoką dar Kurkliuose kažkas pasibeldė, įėjo du vyresni šauliai, sako, mes atėjome tiesiog papasakoti apie Šaulių sąjungą, galite įstoti. Po to mes keliese ir nuvažiavome į Anykščius. Aš taip ir likau šaulys, o kitas kolega – iki šiol karys profesionalas.
- Ar būdamas šauliu įgavote naujų įgūdžių, gebėjimų? Ką išmokote?
- Tikrai žinau, kas yra šautuvas, kaip jis veikia, kaip jį naudoti. Žinau, kas yra sukarinta struktūra, kad tai nėra būrelis, kur visi turi reikšti savo nuomonę. Žinau, kas yra tau priskirta atsakomybė už kitus. Šitie pagrindai labai geri. Žinau, kad nereikia panikuoti, nedaryti bereikalingų veiksmų, kad reikia aiškiai išdėlioti kas ką daro, kas kur eina.
- Esate daug pasiekęs mokslininkas, dėstytojas, docentas, prodekanas, o tarp šaulių – eilinis. Nesunku būti eiliniu?
- Niekada dėl savo akademinių pasiekimų nesusireikšminu. Man patinka. Atvažiuoju į pratybas, susitinku su Anykščių vyrais. Man dar geriau – užmiršti universitetą, pakalbi apie realius žemiškus dalykus.
- Nesat medžiotojas?
- Ne. Bet tarp šaulių daug medžiotojų. Ir jie turi neblogus įgūdžius. Dabartiniai medžiotojai ir dronų turi.
- Skiemonyse atkurtas Šaulių namų pastatas. Panašūs Šaulių namai tarpukariu, matyt, buvo ir kituose, net ir nedideliuose, miesteliuose?
- Kurkliuose buvo ir statėsi, Anykščiuose buvo, kur dabar yra Muzikos mokykla, Kavarske tiksliai nežinau, kur buvo. Visur statėsi, nuo didesnių kaip Utenoje, iki mažesnių. Tie Šaulių namai, didesni ar mažesni, turėjo atitikti tai, ką mes dabar įsivaizduojame kaip kultūros namus. Tuose namuose – salė, kinas, radijo kambariai, arbatinė ar kavinė. Toks centriukas. Šaulių struktūra buvo galinga, gal net pati galingiausia. Nežinau, ar dar kas kitas buvo Lietuvą padengęs tankesniu tinklu.
- Šaulių namai realiai buvo skirti šauliams ar tik taip vadinosi?
- Taip. Pirmoji funkcija – įsikurti šauliams, bet tuo pačiu prijungiama kultūrinė funkcija. Daug kur šauliai turėjo teatrą, orkestrą, chorus. Buvo valsčiaus ar platesnės teritorijos kultūros namai. Nes kitokių kultūros namų nebuvo. Kai kurie projektai buvo atliekami planuojant, kad ateityje visas gyvenimas bus būtent čia. Utenos atveju, net ir sovietmečiu, kol pastatė naujuosius Kultūros rūmus Dauniškyje, viskas vyko buvusiuose Šaulių namuose. Ten buvo viskas, ko reikėjo, net orkestro duobė. Iki 1987 metų Utenos miesto kultūros namai veikė senuosiuose Šaulių namuose.
- Kaip Smetonos laikais buvo tampama šauliu? Buvo konkursai, kažkokie reikalavimai?
- Nepasakyčiau, kad labai didelis konkursas. Rašydavai prašymą, gaudavai rekomendaciją ir tapdavai šauliu. Nebuvo atrankos. Vėliau atsisijodavo, kas dalyvauja, nedalyvauja. Panašiai kaip dabar. Esu žiūrėjęs Kurklių šaulių sąrašus. Ten – registracija: dalyvavo šaudymo pratybose, nedalyvavo, mokėjo nario mokestį, nemokėjo. Ir žiūri – jau kažkas, kas vis nedalyvauja, išbrauktas. Dažnai šauliais būdavo visas valsčiaus elitas – viršaitis, mokytojai, ūkininkai.
- Jeigu esi viršaitis, buvo net nepadoru nebūti šauliu?
- Buvo mados reikalas. Pagalvokim, jeigu tuo metu visoje Lietuvoje 60–70–80 tūkst. šaulių. Realiai visi valdininkai, mokytojai turėjo priklausyti. Dabar šaulių skaičius artėja prie 20 tūkstančių ir tai jau turime daug pažįstamų šaulių... Pagalvokime, jeigu dabar keturis kartus daugiau šaulių būtų, visi pažįstami būtų šauliais.
- Ar po Rusijos invazijos į Ukrainą šaulių populiarumas, prestižas išaugo?
- Save galiu vadinti senuoju, „oldskuliniu“ šauliu. Tapau, kai tai nebuvo jokia mada. Paskui tikrai buvo dvi bangos. Viena – po 2014 metų, bet ši banga daugiau didžiuosiuose miestuose. Kita – po 2022 metų.
Ir kiekybiškai, ir kokybiškai organizacija labai smarkiai paaugo. Ateina daug motyvuotų žmonių, turi jiems daugiau dėmesio skirti, daugiau personalo.
Vilniuje šaulių gretos 4–5 kartus paaugo, Utenos apskrities irgi porą kartų, Anykščių šauliai atsinaujino. Daug naujų, veiklių žmonių.
- Galima palyginti tarpukario ir šiuolaikinių šaulių mentalitetą. Smetonos laikais šauliai save pozicionavo kaip realią jėgą, o po 1990-ųjų Lietuvos šaulių sąjunga buvo greičiau tokia deklaratyvi organizacija?
- Smetonos laikais Šauliai buvo pagrindinė paramilitarinė organizacija. Tarp kariuomenės ir visuomenės.
Ir ją vis labiau militarino, vis labiau ji buvo mažiau visuomeninė. Ypač link pabaigos. O pas mus atsitiko keistas dalykas, dar kažkas ištirs. 1989 metais, kaip ir daugelis kitų tarpukario organizacijų, buvo atkurta Šaulių sąjunga. Bet greitai po to, šalia atsirado ir SKAT-as, savanorių pajėgos, kurios realiai atitinka tarpukarinių šaulių idėją. Ir ilgą laiką tos organizacijos dubliavo viena kitą. Dabar jau lyg ir viskas aišku, jie tapo kariuomenės dalimi teritoriniu principu, o šauliai – jungtis tarp kariuomenės ir visuomenės. Nenoriu sakyti, kad šios organizacijos konkuravo, bet žmonės svarstė, kur eiti – ar ten, ar ten. Ir iki kokių 2000-ųjų, kol prasidėjo jaunųjų šaulių banga, kai mano karta ėjo, sakydavo, kad Šaulių sąjunga pensininkų ir tų septyniolikmečių organizacija. Kurį laiką tokia ji bent jau iš dalies ir buvo. Bet paskutinis dešimtmetis, paskutiniai dvylika metų, pakeitė organizaciją į teigiamą pusę.
- Tarpukario spaudoje Lietuvos šaulių sąjungos veikla buvo plačiai nušviečiama. Bent jau iki šiol dabartinio laikmečio šauliai buvo mažai „piarinami“.
- Tarpukaryje priklausyti Lietuvos šaulių sąjungai buvo prestižo reikalas. Tu ateini į organizaciją ir dalyvaudamas jos veikloje šiek tiek susipažįsti su pasauliu. Ypač, jeigu yra Šaulių namai. Ten kiną rodo, radijo klauso, laikraščius skaito, biblioteka yra, knygynėlis. Dabar jau žinome, koks tas pasaulis yra ir per kitus dalykus. Bet pastaruosius dešimt metų, ką matau socialinėje erdvėje, yra kardinalūs pasikeitimai. Jeigu tu esi šaulys, dabar tikrai gerbtinas dalykas, žmogus randa laiko, yra atsakingas.
- Ar Lietuvos šaulių sąjunga buvo unikalus dalykas, ar panašios organizacijos veikė ir kaimyninėse valstybėse?
- Tikrai nėra unikalus. Po Pirmojo pasaulinio karo tokios organizacijos išplito mūsų regione: Estijoje, Latvijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Mindaugas Nefas sako, kad mūsiškiai šauliai lyg ir į suomius žvalgėsi ir šiek tiek į čekoslovakus žiūrėjo. Organizacijos ne šimtu procentų vienodos, bet visos panašios, tarpininkai tarp kariuomenės ir visuomenės.
- Ar yra paskaičiavimai, kiek šaulių dalyvavo pokario pasipriešinime?
- Yra imtis. Istorikas Dainius Noreika tiesiog paėmė 1000-tį partizanų iš skirtingų Lietuvos vietų ir ištyrė, kas jie buvo. Šaulių tarp jų buvo 20 procentų.
- Nedaug...
- Nemažai. Yra starto laikas. Jeigu ateini partizanauti kokiais 1946 metais, o tau dvidešimt metų. Tu galėjai nespėti tapti šauliu iki 1940-ųjų. Turint galvoje, kad jaunesniųjų karininkų pasipriešinime labai mažai dalyvavo, tai šauliai, kurie turėjo bent kokį karinį pagrindą, tapdavo lyderiais.
- Kodėl 1940 metais šauliai nesipriešino okupacijai? Kariuomenei buvo liepta nesipriešinti, o šauliams?
- Šaulių sąjungos vadas taip pat pareiškė, kad visur laikotės rimties, nieko nedarote, jokių sprendimų savavališkai nepriimate, laukiam, kas bus. Ir kol laukė, visus po truputį surinko. Prasidėjo represijos. Pati sąjunga buvo labai militarizuota, aiški valdymo piramidė ir įsakymas buvo aiškus. Taip viskas ir baigėsi... Viską panaikino. Paskui sovietai susidarė aktyviausių sąrašus, pirmieji suėmimai po mėnesio ir labai daug šaulių jau pirmu vežimu į Sibirą išvežta. Bet nepaisant to, struktūros liko.
- Šauliai dabar būtų reali jėga, galinti pasipriešinti okupacijai?
- Matau, kokie žmonės, koks nusiteikimas, kiek kai kurie investuoja – tikrai gera, stipri jėga. Kaip man vienas medžiotojas sakė – jie mano miškuose, mano žvėrių nešaudys. Žiūrint visiškai teoriją – kas žmones verčia ginti savo šalį? Dažniausiai ne tai, kas yra Vilniuje, o tai, kas tau svarbu čia – šeima, namai, miškas, žemė, žvėrys. Gini tai, ką labiausiai pažįsti, kur išaugai, kas tau yra svarbiausia.
- Šauliams valstybės dėmesio jau užtenka ar dar trūksta?
- Kai palyginu savo laikus, tai to dėmesio jau yra nepalyginamai daugiau, bet dalis šaulių vis dar jaučiasi kaip... bajorai – pats nusiperki batus, kardą, žirgą ir eini. Negalima skųstis, bet visada gali būti geriau.
Projektas „Pasirinkę“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Norbertas neša rinktinės kovinę vėliavą. Netrukus įvyks šaulio priesaikos ceremonija. Orintos Simonelytės nuotr.
2. Norbertas Knygų mugėje Šaulių sąjungos stende su šauliu Viliumi pasakoja Viliui Alesiui (centre), grupės SKAMP nariui, apie šaulystę.
3. Norbertas Knygų mugėje Šaulių sąjungos stende skaito Trimitą – LŠS leidžiamą žurnalą. Pirmasis žurnalo numeris pasirodė 1920 m. birželio mėnesį Kaune.
4. Norbertas su savo kuopos šauliais sutvarkė tris partizanų žūties vietas Kurklių šile.
Lietuvos šaulių sąjungos plk. Prano Saladžiaus šaulių 9-osios rinktinės nuotr.
