Ant rankos tuščią krepšį užsikabinusi moterytė išgriebia būtent tą prašmatnių patiekalų nuotraukomis puoštą leidinį. Apžiūrėjusi viršelį įninka vartyti ir, aiškiai matyti, įsisvajoja, nes ima krutinti lūpas ir kalbėtis su savimi.
„Aa… tu pažiūrėk, koks gardumėlis! Vyniotinin sukišo slyvas ir kiaušinius, surūgs, greit suvartoti reikia. O kodėl vištos šlaunys styro? Gal kepant surišo? Sirupėlis išvarvėjęs, pats gerumas keptiems obuoliams dažyt ir burnon dėti. O jergau, bulvelės dailiausiai apskrudintos, mūsų orkaitėse taip neiškepdavo...“
Kiekviename lape mažai teksto ir didžiulė spalvota iliustracija, kurioje specialiai paryškintas patiekalų grožis. Juk tikrovėje tokių apskritai nėra.
Kuo močiutė ilgiau varto, tuo dažniau seilę ryja ir vis mažiau šneka.
Paskui pakelia ašarom aptrauktas akis, užverčia knygą ir ketina dėti atgal, tačiau paskutinę akimirką susilaiko.
„Nusipirksiu sau Kalėdoms dovanų. Juk nieko iš tų skanumų ant stalo pasidėti negalėsiu, tai vartysiu paveiksliukus“, – gailiai šypsodamasi aplinkiniams sako ji.