Darbštuolę rasdavo pelkėje
„Aldutė keldavosi su aušra ir dirbdavo iki vėlumos. Sakydavo: „Einu į savo liekną.“ Taip ji vadino pelkę. Atvykę ten ją ir rasdavome“, – apie Pabiržėje, Biržų rajone, gyvenusią ir pelkėtoje vietoje tvenkinius sukasusią bei juose gražuolių lelijų prisodinusią Aldoną Jaronytę pasakoja Vitalija Drevinskienė.
Jos vyras Kostas Drevinskas yra A.Jaronytės sūnėnas. Šeima darbštuole giminaite ypač rūpinosi paskutinį moters gyvenimo dešimtmetį ir pažadėjo neapleisti jos sukurto rojaus žemėje. Taip daugelis lankytojų vadina biržietės rankomis iš pelkės atkovotą žemės plotą.
A.Jaronytės gyvenimo istorija ir nuveikti darbai atrodo panašūs į legendą. Moteris mirė prieš 4 metus, bet jos lelijos – baltos, rožinės, raudonos – tebedžiugina akis. Jų čia prisodinta apie 10 skirtingų rūšių.
V.Drevinskienė prisimena, kad A.Jaronytė labai džiaugdavosi svečiais, su jais bendraudavo, pavaišindavo. Tą ne kartą patyrė ir mūsų laikraščio korespondentai.
Moteris teigė, kad negyvena užsidariusi pelkėje – vartai ir dabar visiems atviri.
„Tvenkinius prižiūrime galbūt neidealiai, bet rūpinamės, kiek tiktai spėjame ir galime. Jos vardo nesisaviname, todėl užrašas kieme ant akmens ir skelbia, kad tai – Jaronytės sodyba“, – pasakoja dabartinė sodybos šeimininkė.
Siūlo lipti ir pasirauti
V.Drevinskienei ypač smagu, kai į kiemą užsuka tie žmonės, kurie yra čia lankęsi per savo vestuves, gimtadienį ar šiaip atvykę ne tiktai iš šalies, bet ir iš užsienio. Kai kas vis dar teiraujasi, kaip laikosi močiutė. Sužinoję, kad jos nebėra, dalijasi prisiminimais, stebisi, kad A.Jaronytės supinti berželiai buvo visai liaunučiai, o štai kokiais tvirtuoliais išaugo!
Ypatingas svečias buvo prezidentas Valdas Adamkus. Julija ir Rimas Gruodžiai sukūrė dokumentinį filmą „Lieknas“, pasakojantį apie A.Jaronytę, jos kantrybę, vienatvę ir darbą.
Kieme kryžių pastatė ir užrašą ant akmens padovanojo su A.Jaronyte daug bendravęs, ją gerbęs bendramintis biržietis skulptorius Petras Kiseliūnas. Laukuose rastas didžiulis riedulys – lyg venom išvagotas, kaip ištvermės ir užsispyrimo simbolis. Iki tol ten buvo medis, bet supuvo.
V.Drevinskienė korespondentus veda prie tvenkinių – iki blizgesio nušienautame plote tvenkiniai su žydinčiomis lelijomis atrodo kaip meno kūrinys. Nuskintas žiedas greit nuvysta, bet kiekvienas norintis gali lelijų pasirauti ir savo namuose pasisodinti. Gali kiekvienas, jeigu tik drįsta lipti į tvenkinį.
Dugnas – taigi tos pačios durpės, todėl žmogus tvenkinyje ima smegti.
„Svarbiausia – neišsigąsti, nesmegsi iki begalybės... O lelijų – jau be proto, pasirauti visiems siūlome“, – ramina moteris.
Ją pačią rauti lelijas išmokė A.Jaronytė, nes tvenkinius reikėdavo tvarkyti, o lipti vandenin daugiau nebuvo kam. Be to, nelietingais metais ir vandens būna kur kas mažiau. Šiemet Pabiržėje saikingai lijo.
Klojo šakas, kasė durpes
Vaikštant palei tvenkinius pėdos maloniai smenga į minkštą žemę, drėgną žolę. Staiga po kojom atgyja ir tolyn nuvinguriuoja ramiai saulutėje kaitinęsis, iš pirmo žvilgsnio, juodas pagalys.
„Žaltelis, nieko blogo“, – į korespondentės aiktelėjimą reaguoja šeimininkė.
V.Drevinskienė paaiškina, kad žolė drėgmės niekad nepraranda, juk šioje vietoje ir buvo pelkė.
Sausuolių krosniai čia pasirinkti ateidavusi A.Jaronytė kartais įsmukdavo kone iki pažastų, kol vieną dieną apsisprendė savo rankomis pelkę paversti tvenkiniais. Pasiėmė kastuvą, kirvį. Krūmokšnius, medelius, viksvas iškirto. Šakas išklojo, ant jų pylė kasamas durpes. Į duobes rinkosi vanduo.
„Atrodė štai taip“, – kemsynus už kelių metrų rodo V.Drevinskienė.
Į tvenkinius A.Jaronytė prisodino lelijų, pasidarė labai gražu, ir netrukus pasklido gandas apie darbštuolę moterį. Svečiai ėmė vežti vis kitokių rūšių. Darbas užtruko pusę amžiaus.
V.Drevinskienė šypsosi, kad ir dabar atvykstančius galima padalinti į tuos, kurie žavisi nuveiktu darbu, ir tuos, kurie nepatiki, kad kadaise tai buvo pelkė.
Yra dar viena žmonių grupė – šie pasigenda trinkelių ir takų. Pastarieji ilgiau neužtrunka, pasidairo, apsisuka ant kulno ir namo išdunda – į asfaltuotus savo kiemus.
Teko persikelti gyventi
Nusistebėjus, kadgi toli gražu ne kiekvienas norėtų paveldėti ir tvarkyti tvenkinius – juk šitiek darbo! – V.Drevinskienė prisipažįsta, kad viskas vyko savaime ir ne per vieną dieną.
„Aldutei vienai jau buvo per sunku, atvykdavome pagelbėti. Viskas dėliojosi labai natūraliai“, – aiškina naujoji šeimininkė.
Biržuose šeima turi namą, iš pradžių į Pabiržę jie važinėjo. Bet teko apsispręsti ir čia persikelti, nes neprilakstysi.
Pašnekovė rodo tvenkinyje vyro suręstą plaustą. Juo plūduriuodami rovė nereikalingą augmeniją. Dalį žolių buvo ir išpjovę, bet tos tik dar smarkiau atželia.
Žinovai jiems patarė prileisti amūrų. Tie sugrauš žoles, gal apkramtys ir lelijų lapus, bet dar svarsto.
Turistinis maršrutas pakibęs
Apie A.Jaronytę sklido legendos. Paklausta, kokio būdo buvo garsioji vyro giminaitė, V.Drevinskienė patvirtina – labai užsispyrusi. Juk sugebėjo įveikti pelkę, tuo viskas pasakyta.
Bet vieną dieną kaip perkūnas iš dangaus trenkė žinia, kad dalis žemės A.Jaronytei nepriklauso, ji – valstybinė. Darbštuolei pakirto kojas, kai prie tvenkinių išvydo besidarbuojančius matininkus ir kai 29 arus perėmė valstybė. Bet taip ir paliko.
Giminaičiai bandė pagelbėti A.Jaronytei šį plotą išsipirkti, bet nepavyko, nes neleido įstatymai – moteris buvo netgi ne ūkininkė.
Dabar valdininkai yra užsimoję išbraukti sodybą iš turistinių maršrutų, esą ten privati teritorija, o lankytojai nebelaukiami. Naujųjų savininkų nuomonės niekas neklausė.
„Net mintis nekilo vartus užrakinti. Mes džiaugiamės žmonėmis, visuomet įleidžiame“, – patikino pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Lelijų karalystę užžėlusiame raiste A.Jaronytė kūrė pusę amžiaus, kai nebeišgalėjo – klūpomis ir net gulomis. Redakcijos archyvo nuotr.
2. V.Drevinskienė pasakojo, kad dalis smalsuolių žavisi lelijomis ir tvenkiniais, bet kai kas nepatiki čia buvus pelkę.
3. Kemsynai, menkaverčiai medeliai, krūmai, viksvos – A.Jaronytė juos kirto, pjovė, klojo šakas, o ant jų pylė durpes.
4. Plūduriuodami tvenkinyje ant plausto naujieji šeimininkai bando rauti žoles.
5. 6. Tvenkiniai su akis maloninančiomis įvairių spalvų lelijomis – visai netoli sodybų. Per daugelį metų jų čia prisodinta apie dešimt rūšių.
7. Akmuo su užrašu prie namo skelbia, kad tai legendinės A.Jaronytės sodyba.
8. Sunku net įsivaizduoti, kiek užsispyrimo ir pastangų reikėjo, kad klampi pelkė virstų grožio oaze.
9. Plačiai pasklidus gandui apie A.Jaronytę ir jos įrengtus tvenkinius, į Pabiržę smalsuoliai ėmė plūste plūsti.
A.Švelnos nuotraukos
