Obuoliais dalinasi su žvėreliais
Aiškinantis, kaip Debikonių kaime netoli Ramygalos rasti tautodailininko Alberto Valikonio sodybą, visi mums pataria dairytis ypatingo namo. Jis apsuptas medinės gyvūnijos. Ir dar ūkinio pastato stogas įgriuvęs.
Kaime trobų ant pirštų suskaičiuot, dvi pirmosios visai sutrešusios, su užrašu „Parduodama“. Kelios kitos sodybos tvarkingos, su gėlynais ir nupjauta žole, visų stogai savo vietoje. Tolėliau, kaimo gale, matyti dar vienas gražus, švieiomis lentelėmis apmuštas namas.
Pataikėme kur reikia: į kelią atsuktos verandos langus puošia mediniai drožiniai, palangėse kruopščiai prižiūrimi rožynai, greta stovi koplytstulpis su daug figūrų.
Šalia stogo nebeturinčio rąstinio pastato šeimininkė grėbia krituolius obuolius.
Senutėlė obelis gausiai privedė vaisių, nėra jų kur dėti, supils į maišus ir nuveš į čia pat esančią pamiškę gyvūnams.
„Kiek čia mums dviem tereikia, o vaikai ir anūkai tokių nevalgo, jiems gardesni pirktiniai, iš prekybcentrių“, – šypteli 68 metų šeimininkas.
Dangaus gyventojams – ir kipšas į kompaniją
Vyras paaiškina, jog senoj rąstų troboj, virš kurios dabar žioji dangaus mėlynė, ilgus metus buvo jo dirbtuvė. Šiemet pridrėbė šlapio sniego, stogas neatlaikė svorio ir įgriuvo.
Vasarą dirbtuvę atstojo sklypo gale ištempta palapinė. Ir dabar joje guli pradėtas skaptuoti masyvus dirbinys.
Iki žiemos, jei nesutrukdys gausūs lietūs, jis planuoja dirbtuvę pakišti po nauju stogu.
Į kiemą atsukta gyvenamojo namo dalis tarsi meno galerija, ant sienos sukabinti visokie drožiniai, daugiausia šventieji koplytėlėse.
Kur dangus, ten ir pragaras: ant metrinio šaukšto užtupdytas kipšas.
A.Valikonis pasakoja drožinio istoriją: ruošėsi parodai, organizatoriai klausė, kaip šią pavadins, ilgai negalvojęs mestelėjo, jog ekspozicija bus „Nuo metro iki centimetro“.
Pirma pasakė, paskui susizgribo, jog nei metrinio, o juo labiau centimetrinio drožinio neturi. Teko greitosiomis sumeistrauti.
Kaip tik atvažiavęs paštininkas tarstelėjo, jog netoliese yra išvirtęs kaštonas, gal reikia? Meistras nudardėjo su priekaba, kaip tik buvo likęs nesupjautas metro ilgio kamieno gabalas.
„Iš jo ir nudrožiau šaukštą smalai maišyti“, – juokiasi.
Tuo pačiu išdrožė ir centimetrinį šaukštelį. Po parodos eksponatus parsivežė namo.
„Nė vieno šaukšto neparduodu, juk ant kiekvieno skulptūrėlė išdrožta, negi už 5 ar 10 eurų atiduosi? Tegu valgo iš kitokių šaukštų“, – sako.
Ne vienas svečias, pamatęs šią namo sieną, prašo ir jų būstams sukurti kažką panašaus, langams išpjaustyti puošnų medinį ažūrą, bet A.Valikonis tokių užsakymų nelabai nori imtis.
„Vienam langui padaryt galėčiau, bet jei reikia drožti keturis vienodus, jau nuobodu“, – sako.
Paršo iltys, jaučio ragai, varnos plunksnos
Ant lauko stalo drožėjas dėlioja Užgavėnių kaukes. Kokių tik baisuoklių tarp jų nėra: su pakuliniais plaukais, tikro kailio garbanom ir ūsais, didžiuliu snapu vietoj nosies ir glotniom varnos plunksnom, vienadančių raudonlūpių raganų ir nelabųjų su tikrom paršo iltim, kitam pabaisai dar ir natūralūs jaučio ragai pritaisyti.
„Kaukes nuo mokyklos laikų dariau, namuos visi kailiniai buvo supjaustyti, iš kurgi barzdą gausi“, – krizena.
Prisimena vaikystės Užgavėnes Debikonyse ir rodo drožinį, vaizduojantį aną kaimišką užsiėmimą.
„Juozas Kirdeikis surinkdavo visus kaimo vaikus, susisodindavo į roges ir pavėžinęs būtinai į pusnį išversdavo. Jakubaičių Antanas grodavo armonika, ant rogių pakabintas baronkas veždavomės, ir kalavartas buvo“, – vardija kūrinio personažus ir šventės atributus.
Iš miesto atgal į kaimą
Šitą namą, kuriame gimė, pastatė tėvas, kai grįžo iš Sibiro. Ten 15 metų buvo ištremta senelių šeima.
„Tėtušis buvo prie medžio, mes, trys vaikai, tarp skiedrų ir tėvo varstoto voliodavomės. Jo plaučius suėdė Norilskas, mirė 50-ies, kai man buvo 10, o broliams 7 ir 13 metų“, – pasakoja.
Baigęs vidurinę išvažiavo mokytis į Panevėžio hidromelioracijos technikumą ir, atrodė, galutinai įsikūrė mieste, vedė ir su žmona augino du sūnus.
„Šeimoj darnos nebuvo, užauginom vaikus ir išsiskyrėm, tada grįžau į tėviškę“, – chronologiškai dėlioja pokyčius.
Tėvų namuose gyvena jau keliolika metų. Ne vienas, su drauge Nijole. Moteris taip pat tautodailininkė, tad dvi meniškos sielos puikiai sutaria.
Tiesa, jiedu turi butą mieste, bet jame būna mažai, kartais lieka nakvoti darbo dienomis.
„Tėvų namelis buvo mažas, mes jį praplėtėm, įsirengėm patogumus“, – sako, jog kaime nieko netrūksta.
Vaikystės įspūdį perkėlė į medį
Kieme pilna medinių grožybių. Prie anūkams pastatyto drožinėto namelio šliejasi lūšis su lūšiuku.
„Kai buvau mažas, šitas miškas vadinosi Amerikos, jis jungėsi su Lėno giria, tėvas dirbo girininku. Kartą žiemą grįžęs pasakoja, kad pajuto už apykaklės byrant sniegą, pažiūri aukštyn, o virš galvos tupi lūšis. Man tas pasakojimas labai įstrigo“, – aiškina, kodėl išdrožė retai kur besutinkamą žvėrį.
Labiausiai mėgstamas paukštis – pelėda, jų pridrožęs skrendančių, tupinčių, su pelėdžiukais ir vienų.
Darželyje įtupdyta lašišą nutvėrusi meška. Ji iš liepos, turėtų po stogu būti, skubom drožta, nes rankos darbo ieškojo, tai ir drožė iš pirmo po ranka pakliuvusio medžio.
Meistras rodo į nedidelį piemenėlį, už jo nugaros plyti ražienos. Tas medinukas –pirmas kūrinys, sumeistrautas savo kiemo puošybai.
Kunigo žodžiai apie spalvingus šventuosius
Žengiam namo vidun, vaizdas apstulbina, aplinkui vien šventieji, daugiausia spalvoti. Ne šiaip dažais nutepti, o nudažyti su išmanymu.
Pasirodo, A.Valikonis jaunystėje spalvų suvaldymo, kompozicijos ir kitokių tapybos bei piešimo technikos gudrybių mokėsi pas geriausius mūsų miesto profesionalus suaugusiųjų dailės mokykloje. Ji veikė dabartinėse vienuolyno patalpose Marijonų gatvėje. Dailės studija buvo mokama, 10 rublių kas mėnesį.
„Skulptūrą dėstė Algimantas Vytėnas, kompoziciją Irena Milaševičiūtė, tapybą Kazimieras Naruševičius“, – vardija.
Menininkas ne kartą girdėjo priekaištų, kam drožinius spalvina, esą natūralaus medžio jie būtų patrauklesni, atrodytų solidžiau.
Kūrėjo nuomone, kiekvienam arčiau kūno savas skonis, jis nenori nei prie ko nors derintis, nei įtaikauti, daro, kaip tuomet jam reikia.
„Kunigas Gediminas Jankūnas kartą pasakojo, dėl ko nuo seno bažnytines skulptūras dažydavo. Esą paprastas žmogus į bažnyčią ateina nuo žemės, aplink pilka, lyja, žmogelis suvargęs, o čia staiga atsiveria spalvų gausybė, švyti paauksavimai, šventųjų veidai geri ir šviesūs. Tas gražumas varguolio sielą iš karto pakylėja. Net skulptorius Juozas Zikaras, kol gyveno Paįstryje, savo skulptūras spalvino“, – remiasi autoritetais.
Florijonas grynas Jonas
Pasak A.Valikonio, šventųjų negali bet kaip drožti ar spalvinti, reikia laikytis biblinių kanonų. Spalvos ir atributai turi savo reikšmę, paprastai šventiesiems į rankas įduodamas ginklas, kuriuo šiems buvo atimta gyvastis.
Jei šv. Jonas – apsisiautęs raudonu audeklu, turįs kalaviją, nes juo buvo sukapotas.
Anot meistro, keli klebonai yra nupirkę jo šventuosius, tik nežino, į kokias parapijas išsivežė.
„Bažnyčios retai mano drožinius perka, gal per prastas stilius? Dažniau įsigyja privatūs žmonės ir deda į koplytėles“, – sako.
Nėra temų, kurių liaudies meistras negalėtų perkelti į medį, bet visgi dažniausiai drožia gyvūnus, vaizdelius iš kaimiško gyvenimo ir šventuosius.
Ima į rankas šv. Florijoną ir pasakoja su sava gimine susietą istoriją.
Senelis iš mamos pusės buvo išplaukęs į Ameriką, užsidirbo pinigų, grįžęs nusipirko žemės ir čia ūkininkavo.
Užėjus rusams du vyresnieji senelio sūnūs buvo šaukiamojo amžiaus, kad prievarta nebūtų išvaryti į raudonąją armiją, išėjo į mišką pas partizanus. Namie liko du jaunyliai.
Prisistatę skrebai senelį mušė ir reikalavo pasakyti, kur vyresnieji vaikai. Surinko visas nuotraukas ir išsivežė, o namus paleido pelenais.
Senelį tiek sudaužė, kad tas pasimirė, vyresniuosius sūnus vėliau miške nušovė.
„Aš neturėjau nė vienos senelio nuotraukos, nė neįsivaizdavau, kaip tas atrodė. Netikėtai paskambino tolima giminaitė, kuri su seneliu tuo pačiu metu buvo Amerikoje, ir liepė atvažiuoti, parodys ano laiko senelio nuotraukas“, – prisiminė pašnekovas.
Tuo metu jis kaip tik buvo baigęs drožti šv. Florijoną. Nuvažiavęs žiūri į jauno senelio Jono nuotraukas ir negali patikėti: vyro su ūsais atvaizdas grynas, lyg iš akies trauktas jo drožinys.
„Šv. Florijoną jau dešimt kartų norėjo nupirkti, bet savų neparduodu“, – dabar jį saugo lyg senelio portretą.
Ir berniokai sviestą mušė
Lygiai taip, kaip vaizduojama ikonografijoje, A.Valikonio arkangelas Mykolas kovoja su šėtonu. Iškėlęs kalaviją ir koja primynęs blogį, kitoje rankoje jis laikė svarstykles žmonių nuodėmėms sverti. Deja, per vieną parodą svarstykles kažkas nukniaukė.
Ką tik iš parodos parkeliavę šventieji Veronika, Jonas ir Povilas nenuspalvinti, o štai Petras iš jų kompanijos jau spalvotas. Šv. Ambraziejaus, bičių globėjo, teptuku dar irgi nepalietė.
Kanklininkas – ne iš biblinių personažų, jį meistras sukūrė perskaitęs garsaus ukrainiečių rašytojo Vladimiro Korolenkos knygą „Aklasis muzikantas“.
Drožinys su krentančiu lėktuvu skirtas mūsų lakūnams S.Dariui ir S.Girėnui atminti. Lygiai tokį išdidintą variantą jis išdrožė privataus Paįstrio aerodromo šeimininko užsakymu.
Meistras nuo palangės pakelia drožinį.
„Čia mano mama muša sviestą“, – paaiškina sceną iš gyvenimo.
Medinė mama aprengta lygiai taip, ką dėvėjo tikrovėje: pačios austu languotu sijonu, šviesių spalvų palaidine ir siuvinėta balta prijuoste. Ant peties tupintis katinas ne sugalvotas, šeima lygiai tokį pustauodegį turėjo, šaukė Sibiriaku. Mamai grįžus iš karto šokdavo jai ant kelių, mušant sviestą akylai sekė procesą, nes gaudavo dubenėlį „maslionkų“.
„Ir mus pasodindavo sviesto mušti, kad būtų greičiau, įpildavom šilto vandens, tada sviestas greit susimuša, bet būna ne geltonas, o baltas, didsviesčiu vadinamas, prastesnės kokybės“, – prisimena, kaip berniokai pagudraudavo.
Pasakius kainą noras praeina
„Jei turi didelį ąžuolą, pradedi drožti ką nors didelio, liko gabalas, droži mažą, ant galo dar pypkė ar šaukštas išeina. Žiemą, kai šalta, imi teptuką“, – kalba, kaip susidėlioja kūrybą.
Prakartėlę tikriausiai derėtų priskirti prie mažųjų kūrinių, nes joje gausybė mažų detalių. Kartkartėm prieš Kalėdas ji iškeliauja į bažnyčią, po švenčių vėl grįžta namo.
Į sekciją įspraustas kaimiškas vaizdelis.
„Čia pagal Donelaičio „Metus“: vagia ąžuolus ir veža į Karaliaučių parduot. Lygiai taip, kaip buvo aprašyta“, – paaiškina.
Dažniausiai pas svetimus iškeliauja tie kūriniai, kurie buvo iš anksto užsakyti: koplytstulpiai ir kitokie laukui skirti dalykai. Dabar A.Valikonis ką tik baigė drožti muzikologei Zitai Kelmickaitei pagerbti skirtą suolą, jis stovės prie vieno miestelio mokyklos.
Drožiniai, kuriems skirta gyventi po stogu, dažniausiai keliauja namo, į kompaniją čia jau esantiesiems.
„Ar parduodu? Būna, kad kurį užsigeidžia pirkti, gaila parduoti. Valgyt turiu, nėra tikslo pinigus kaupti. Kartais pasakai kainą, ir nebenori, nes prašau nemažai, netoli tūkstančio“, – pasakoja, kiek įvertina šventuosius.
Jei atsiranda turtingas pirkėjas, tai ir keturis šventuosius nuperka, deda į visas koplytstulpio puses.
Teko apginti Ievą
A.Valikonis rodyti savo kūrybą veža visur, kur tik kviečia, dalyvauja bendrose parodose, rengia ir personalines. Žiūrovų bei kolegų įvertinimai jam labai svarbūs.
„Neseniai Anykščiuose, Angelų muziejuje, vyko konkursas, dalyvavo 51 autorius. Mano angelas laimėjo 3-iąją vietą. Iš tokio kiekio profesionalų skulptorių būti trečiam man prilygo lyg į Ameriką nuskristi“, – džiaugėsi jis.
Nacionalinėje konkursinėje liaudies dailės parodoje „Aukso vainikas“, skirtoje pristatyti ir apdovanoti geriausius metų tautodailininkus, pašnekovas net tris kartus pelnė prizines vietas.
A.Valikonis parodų atidarymuose dažniausiai girdi pagyrimus, bet yra nutikę ir taip, kad dėl vieno biblinio siužeto nuo žiūrovų gavo pylos.
Diskusijos užvirė prie drožinio, vaizduojančio Adomą ir Ievą po medžiu.
„Aštrialiežuviai aiškino, jog Ievai išdrožiau per dideles krūtis, o aš atsikirtau, kad šiai gi visą žmoniją pamaitinti reikėjo, negalėjo gi būti žirnių dydžio krūtine“, – juokėsi pašnekovas.

Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Valikonis savo drožiniais ir tapyba visada pradžiugina gyvenimo draugę, taip pat tautodailininkę Nijolę Stankevičienę.
2. Liaudies meistrui labai patinka pelėdos, šių paukščių yra pridrožęs galybę.
3. Išdrožtas vaizdelis, sukurtas pagal K.Donelaičio „Metus“, iliustruoja anuometinio kaimo gyvenimą.
4. Stichija suniokojo A.Valikonio dirbtuvių stogą, meistras planuoja pastatą rekonstruoti.
5. Svečiai, pamatę drožėjo kiemelį ir namo sieną, dažnai prašo ir jų namus panašiai išpuošti.
6. Kaukės meistrą lydi visą gyvenimą, jas pradėjo drožti dar mokykloje.
7. Prakartėles prieš Kalėdas pasiskolina bažnyčios, po švenčių grįžta namo.
8. 9. 10. 11. A.Valikonis šalia spalvotų ir nespalvintų biblinių šventųjų skulptūrų pastatė ir savo mamą, ją išdrožė tokiais apdarais, kuo ši vilkėdavo namie.
A.Švelnos nuotraukos











