Ją vedė tikslas – atkurti tragiškų įvykių vaizdą, įvardyti tą, kuris išdavė partizanus globojusią šeimą. Mat anksčiau bendraudama su savo vyro artimaisiais vis išgirsdavo apgailestavimų, kad to taip ir nesužinos...
Straipsnis jau išspausdintas („Sovietų pragare – vienos šeimos likimas“, 2017 m. balandžio 11 d.), dabar jį išvys ir žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ skaitytojai. O mums kilo mintis pakalbinti pačią straipsnio autorę ir pabandyti suprasti, kas gi gali pastūmėti taip pasiaukojančiai pasidarbuoti dėl šventos atminties.
Štai ką mums papasakojo pati V.Vidugirienė.
Gal per išpažintį ir pasakė
Likimas taip išdėliojo, kad tikslios informacijos apie vyro tetos Elenos Vidugirytės sulaikymo, mirties aplinkybes, nors Elena buvo indentifikuota 1997 metais, taip ir neturėjom. Vyro tėvas Maksimilijonas nedaug kalbėjo apie tų laikų įvykius, o ir pats nežinojo apie tikrąsias aplinkybes. Kartais tik užsimindavo, kad galbūt mama per išpažintį papasakojo apie ryšius su partizanais...
Ir savo mamą, dėdę kai kalbinu – jie irgi tą patį sako, kad tų laikų tėvai mažai kalbėjo. Gal saugojo vaikus, kad kuo mažiau žinotų, nieko neišsitartų. Laikai tokie buvo.
Tik po tėvų mirties vyro brolis rado knygų spintoje paslėptus straipsnius apie brolius Tomą ir Juozą Vidugirius, brošiūrą, kad ir tarybinių laikų, kur jie tautos priešais išvadinti...
Jei labai atvirai – tai iš pradžių buvo didelis kaltės jausmas, kad vis niekaip neužteko to laiko pradėt viską anksčiau, nes kai anūkas padovanojo seneliui dienoraštį atsiminimams rašyti, liga to jam daryti nebeleido...
O atrodė, suradom Elenos palaikus Tuskulėnuose, pasakėm Maksimilijonui, o visa kita dar spėsim... Bet Maksimilijonui visą laiką nedavė ramybės mintis apie išdaviką, tai tiesiog supratau, jog turiu padaryti viską, kad atsakyčiau į tą klausimą, nors ir pavėluotai. Gal todėl ir pirmasis mano straipsnio pavadinimas buvo „Pavėluota tiesa“.
Dažnai suko į aklavietę
Nepajutau, kaip praėjo ketveri metai – tiesiog tas ieškojimas taip įtraukia, kad negali sustot – netyčia nuklysti į kitų bylose paminėtų partizanų likimus, vėl grįžti. Ieškodama duomenų apie suteikusius stribams informaciją, dažniausia atsidurdavau aklavietėje – tai liudytojas „žūsta vykdydamas užduotį“, tai byla tariamai atskiriama į kitą, toliau galai dingsta... Lyg ir randi operatyvinę bylą tuo pačiu pavadinimu, bet ne ta, kito Lietuvos krašto. Tada pradedi iš naujo.
Vyrui šis mano darbas buvo labai svarbus, deja, padėt nelabai kuo galėjo, nes jo tėvas nelabai daug pasakojo. Bet kiek įmanoma, po kruopą bandėm dėlioti bent iš to, ką prisiminė, lyginti su bylų duomenimis.
Dabar vyras labai džiaugiasi, kad anūkams bent jau liks viskas surinkta į vieną vietą... Ir didžiuojasi manim, kad užteko kantrybės. O Vidugirių namų Naujikų kaime nebėr, jau seniai. Vyras žino, kur ta vieta, vaikystėj su tėčiu ir vėliau ne kartą buvo... toje vietoje narcizų paprastų tuščiavidurių, kur labai kvepia, rado, tai parsivežė, sode augino – vadinom senelio narcizais.
Naujikų kapinaitėse ilsisi Morta – vyro baba (taip vadino) ir tėtis Maksimilijonas su mama. Pernai pastatėm atminimo lentelę Elenai ir Karagandos lageryje likusiam Juozui. Būdami Naujikuose užsukam pas Ireną, irgi Vidugirienę, kuri tą šeimos sulaikymo naktį su Elena, Maksimilijonu ir Janina klėtelėje nakvojo. Tebėra gyva ir teta Stasė – Velniakių babos (vyro senelio sesers Grasildos) dukra – labai skanų naminį ragaišį dar iškepa, kai svečiuos Vepų kaiman užsukam... Ypač dabar dažnai įnikom, nes tai apie vieną, tai apie kitą nuotrauką vis reikia paklausinėt...
Dar mintis kartais sukirba į kitus archyvus įsisukt – pabaigt Vidugirių, dar su Maksimilijonu dėliotą, genealoginį medį, gal ir vieną kitą tuščią langelį pavyktų užpildyt.
Nuo chemijos – į teisę
Kaip ir vyro šeima, taip ir aš esu nuo Panevėžio krašto. Mano gimtinė Panevėžys, baigiau 8-ąją vidurinę mokyklą. Išvykus studijuoti taip ir nebesugrįžau. Įgijau dvi specialybes Vilniaus universitete – chemiko ir teisininko. Šiuo metu dirbu teisininko darbą ir gyvenu šalia Vilniaus.
Mane visą laiką traukė senos nuotraukos – galbūt savo paslaptimi, rūpėjo žinoti, ką tie nuotraukose besantys mąstė, kuo gyveno.
Labai dabar laukiu Anykščių krašto mokytojo Gintaro Ražansko naujausios knygos apie savo mamos gimtąjį kaimą. Mat kai pati ketverius metus KGB archyvuose užtrukau ieškodama duomenų apie vienintelę šeimą, suvokiau, koks nelengvas ir kiek laiko bei kantrybės pareikalauja šis pomėgis.
Elenos bylą vartė tik vienas
Taigi tik po M.Vidugirio mirties užsispyriau pabandyti surasti viską, ką pavyks apie tų laikų įvykius. Pradėjau nuo „visagalio interneto“.
Labiausiai tuo metu mano dėmesį patraukė internete esanti Elenos nuotrauka – tuomet man pasirodė, kad panašios šeimos archyve nėra, todėl labai rūpėjo surasti originalą... Dabar gerai įsižiūrėjusi manau, kad ji fotografuota per tėvo sesers – tetos Grasildos vestuves. Įstrigo ir Ingridos Jonušienės straipsnio „Gedimino prospekto Raudų siena“ eilutės, kad niekas be istoriko Antano Tylos Elenos bylos nebuvo vartęs...
Ieškodama dažnai klioviausi nuojauta, kuri nėkart manęs neapgavo, ir profesine patirtimi, kuri skaitant bylas leido pastebėti, kad kažkas yra ne visai taip, kaip parašyta. Pavyzdžiui, skaitydama Elenos bylą 1946 m. teismo posėdžio protokole radau įrašą, kad Pranas Aleksiūnas žuvo vykdydamas užduotį, tačiau paskutiniuose bylos lapuose mano dėmesį patraukė 1947 m. šaukime esantis parašas, kuris pasirodė labai jau panašus į „žuvusiojo liudytojo“.
Pirmos pažymos apie išdaviką
Jau tuomet supratau, kad čia kažkas ne taip (net savo užrašuose buvau pasižymėjusi šią aplinkybę), tik vėliau, skaitydama Janinos bylą, radau 1950 m. pažymas apie agentą Praną Aleksiūną. Išdaviką, kurio ieškojau.
Paskambinau vienu Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso darbuotojų numeriu – atsiliepė tuo metu komplekse dirbęs Remigijus Černius, dabar jis dirba Genocido ir rezistencijos tyrimo departamente. Šis žmogus pirmą kartą mus su vyru nuvedė prie Tuskulėnų memoriale saugomo Elenos karsto, šio žmogaus akyse spindėjo džiaugsmas, kad atsirado Elenos giminaičiai.
Jis perdavė mums Tuskulėnų memoriale saugomos Elenos indentifikavimo ekspertizės akto kopijos kopiją. Kaip teisininkė iš ekspertizės akto supratau, kad mano ieškoma Elenos nuotrauka gali būti baudžiamojoje byloje – ekspertizės akte buvo nurodytas bylos numeris. Likimo ironija – Tuskulėnų aukų byla saugoma per keletą kabinetų nuo mano darbo vietos... Tačiau Elenos nuotraukos ten nebuvo.
Akis dūmė pavardės klaida
O paskui prasidėjo „gyvenimas“ KGB dokumentų skaitykloje. Sunku buvo dirbančiam žmogui prisitaikyti prie skaityklos darbo grafiko – teko eiti per pietų pertraukas, atostogas.
Tiems, ką domina šiuose archyvuose esanti išslaptinta medžiaga apie represuotą šeimą, pokario dokumentai apie partizanus – KGB dokumentuose ne tik jų pačių dokumentai, bet ir gausybė partizanų dokumentų originalų (aišku, su vertimais į rusų kalbą) – rekomenduoju drąsiai eiti skaityti, domėtis, nes tam sudarytos puikios sąlygos, dalis dokumentų fotografuoti, suskaitmeninti, tačiau yra galimybė prisiliesti ir prie „gyvų“ baudžiamųjų bylų.
Pirmąją perskaičiau Elenos bylą, paskui, supratusi, kad kažkur turi būti ir Janinos byla, ieškojau toliau ir radau, kad po išteisinimo buvo užvesta nauja byla. Sunkiausia buvo rasti duomenis apie vyro senelį – Elenos tėvą Juozą Vidugirį. Asmens tokia pavarde nomenklatūroje nebuvo – radau tik kitą Juozą Vidugirį – pulkininką. Taigi smalsumas nuvedė truputį į šoną – kaip rašiau – tai tolimas giminaitis – ten buvo paieškos byla... Tik dar kartą pasiskaičiusi Elenos bylą supratau, kad reikia ieškoti asmens Vedugirio pavarde, nes nutarime atskirti bylą tėvas Juozas įvardintas Vedugiriu.
Skaitant bylas sunkiausia buvo įgusti skaityti ranka rusų kalba rašytus apklausos protokolus, kitus dokumentus, taigi labai džiaugdavausi, kad bent jau dalis procesinių dokumentų buvo spausdinta rašomąja mašinėle. Paskui jau įpratau prie rašto, skaitykloje pastebėjau žmonių, atsinešusių lupas (didinamuosius stiklus) – paskubėjau pasinaudoti jų patirtimi – tai labai padėjo šifruojant kartais beveik neįskaitomus „kringelius“, juk „ne kožnas“ stribas dailyraščiu rašo.
Dar viena išdavikė
Žinodama KGB dokumentų specifiką, negalėjau pasitikėti vienos bylos duomenimis – susirasdavau partizanų, kurių parodymais buvo remiamasi teisiant Vidugirių šeimą bylas – ieškojau patvirtinimo kiekvienam faktui, ne tik dėl pačių artimųjų, bet ir tam, kad be reikalo nepasmerkčiau kitų, kuriais KGB galėjo tik pasinaudoti.
Tariausi su skaityklos darbuotojais, kur dar galima rasti papildomos medžiagos, ir perverčiau visą KGB dokumentų K–41 fondo bylų archyvą nuo 1945 m. iki pat Janinos nuteisimo 1950-aisiais.
Dalies dokumentų (kai kurių operatyvinių bylų), minimų šeimos narių bylose, neradau – galbūt jos buvo išvežtos į TSRS archyvus, galbūt sunaikintos traukiantis iš Lietuvos, kad nebūtų iššifruoti agentai, tokie kaip Pranas Aleksiūnas ar Janina Januškaitė, pareiškimu MVD pranešusi apie Janinos Vidugirytės slapstymosi vietą ir tai, kad ši nori gauti naują asmens dokumentą...
Duomenų, patvirtinančių, kad ji ir buvo tą agentė Marytė, kuri paskui Janinos vardu bandė susisiekti su partizanais, neradau...
Klausimų kėlė ne tik kai kurie beveik dailyraščiu rašyti protokolai, bet „parašai“ kryžiukais, ne tik partizanų pavardės, bet ir gimimo metai, kažin kiek realiai pasakė į galvą sužeistas ir per kelias iki mirties paras bent kelis kartus apklausiamas partizanas Bronius Birbilas, kiek į tas apklausas surašyta to, ką jau žinojo KGB, ir priverstas pasirašyt...
Archyvai vėl traukia
Sakoma, kad vienas iš baisiausių kankinimų – kai neleidžiama žmogui užmigti. Skaitydama ne tik Elenos, Maksimilijono bylas, pastebėjau, kad apklausos trukdavo ilgas valandas, kartais baigdavosi vėlai naktį ir po pertraukos vėl buvo tęsiamos.
Gal todėl ir tie ieškojimai taip ilgai užtruko, kad norėjau viską kiek įmanoma patikrinti... bet ir dabar žinau, surinkau tik mažytį trupinėlį apie Panevėžio krašte kovojusius partizanus. Taip norisi dar bandyt pagal susidarytą Broniaus Likerausko, Kazio Lupeikio-Hitlerio, Kelmelio partizanų būrių sąrašą susirast bent jau jų paieškos bylas. Kažin, ar ilgai iškentėsiu vėl nepravėrusi archyvo durų...
"Panevėžio kraštas", 2017 06 03