Ūkiui diriguoja senelis ar anūkas? (nuotraukos) (77)

Rado laiko ir per darbymetį

Vasaros pradžia taip ir vilioja į laukus. Pats laukų žalumas, gėlių ryškumas, akį glosto ūgtelėjęs vasarojus. Beveik kiekviename pasėlių lauke pūkši traktoriai, ant augalų liejas skystos trąšos.

Darbas ir tik darbas, kol nelyja, kol sausa. Todėl ne taip paprasta užkalbinti kai kuriuos ūkininkus. Gali išgirsti, kad neturi daug laiko, dirbti reikia, ką čia kalbas varinėti.

Tačiau ūkininkų Stankūnų šeima darbu nuo žurnalistų neatsimušinėja. Susitariame susitikti per patį vidudienį.

Pravažiavus Perekšlius Panevėžio rajone, pasukame į dešinę, dar kartą į dešinę ir privažiuojame Vileliškių kaimą. Jame trobų vos keletas, atokiau nuo kitų stovi gražus mūrinukas su didelėmis arkomis. Erdvus kiemas nušienautas, žydi gėlės, tolėliau matosi daržas.

Už namo ūkinis pastatas, taip pat arkinis mūrinukas. Prie jo išrikiuoti traktoriai, kita žemės ūkio technika. Sodyboje įsikūrę Palmyra ir Juozas Stankūnai.

Mus pasitinka 25 metų jų sūnus Gintaras Stankūnas. Su džinsais ir languotais marškiniais jis visai nepanašus į ūkininką. Netrukus iš laukų parlekia jo sūnus Mindaugas su seneliu Juozu.

„Metėme purškimą ir pas jus“, – sako jie.

Vyrai nė kiek nesijaudina, kad darbai nebaigti. Susėdame verandoje ir panyrame į pašnekovų malonius prisiminimus.

Dirbti žemę ar nuomoti?

75 metų Palmyra Stankūnienė moja ranka – kokie jie ūkininkai, juk savamoksliai. Nors abu su 77 metų vyru Juozu yra tikri kaimiečiai. Miesto, aišku, ragavę, bet juo nesusižavėję.

Žmona iš Anykščių rajono, Juozas iš čia pat – netoliese esančio Švaininkų kaimo.

Kaip ir dauguma aplinkinių rajonų gyventojų, taip ir jie 7-ajame dešimtmetyje veržėsi į Panevėžį. Miestas statėsi, kūrėsi pramonės įmonės. Buvo darbo. Abu dirbo „Ekrano“ gamykloje, gyveno darbininkišku ritmu.

Tačiau daug nevilties dėl gamyklos griūties nepatyrė, nes P.Stankūnienė jau dirbo Dembavos medelyne, o J.Stankūnas buvo pasinėręs į verslus.

Atgavus šaliai Nepriklausomybę, Stankūnų šeimoje taip pat prasidėjo permainų metas. Susigrąžinus J.Stankūno senelių žemę ir namą Švaininkų kaime, reikėjo apsispręsti – pradėti ūkininkauti ar žemę nuomoti.

Žemė buvo brangi tuo, kad J.Stankūno senelis pinigų žemei pirkti užsidirbo tolimojoje Amerikoje. Atsisakymas būtų tarsi atminimo išdavystė.

Pasilikti prie žemės, ko gero, Stankūnams padėjo ir tai, kad sūnus Gintaras neišlėkė ieškoti laimės svetur. Airija ar Didžioji Britanija vyriausiojo Stankūnų vaiko neviliojo. Tik duktė Kristina žeme nesusidomėjo, o Gintaras žemdirbio vardo nesikratė.

Senelių name iškart apsigyventi negalėjo

Iš pradžių Stankūnai augino česnakus ir bulves. Vėliau – cukrinius runkelius.

„Kol veikė cukraus fabrikas Panevėžyje, buvo labai gerai. Ūkis augo, tačiau uždarius fabriką cukrinių runkelių nebeapsimokėjo vežti į Kėdainius ar Marijampolę, per toli“, – prisimena J.Stankūnas.

Nebuvo taip linksma, kaip dabar, kai turi pakankamai žemės ūkio technikos. Dabar ūkis išsiplėtė iki 500 hektarų. Augina rapsus, kviečius, ankštines kultūras. Vienus žemės plotus jie pirko, kitus išsinuomojo.

Stankūnai sako, kad geriau turėti savos žemės, nes nuomojamos žemės savininkas bet kada gali sugalvoti nuomininką „patraukti“ į šalį.

„Susigalvoja parduoti ir greitai duok atsakymą – perki ar ne? O jeigu mano planai visai kitokie, bet ką darysi, tenka juos keisti. Galėtumei atsisakyti, bet žemė patręšta – gaila“, – sako J.Stankūnas.

Atsiėmus žemę, pora negalėjo iškart apsigyventi name. Jis buvo labai apleistas.

„Ten gyveno žmonės, negi išmesi juos į lauką. Per keletą metų jiems buvo suteiktas kitas būstas, tad mes pradėjome remontą“, – prisimena P.Stankūnienė.

Šeima gyveno Panevėžyje ir važinėjo į ūkį. Žemės darbus dirbo primityviais padargais.

Tuo metu pradedantiesiems ūkininkams buvo suteikta Europos Tarybos parama pagal specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą „SAPARD“. Stankūnai surizikavo, paėmė paskolą ir nusipirko žemės ūkio technikos.

„Tiesiog savaime taip gavosi, kad pasirinkome augalininkystę. Auginti gyvulius, statyti fermas yra sudėtingiau. Savame ūkyje laikėme gyvulius, bet tai visai kitas darbas“, – sako P.Stankūnienė.

Ir antras anūkas žada būti ūkininku

Praėjus beveik 3 dešimtmečiams, Stankūnai gali lengviau atsikvėpti. Per tą laiką persikraustė į nemažą mūrinuką Vileliškių kaime, o ūkyje daugiau sukasi sūnus Gintaras ir ką tik po žemės ūkio mokslų iš Kauno grįžęs anūkas Mindaugas.

„Anksčiau su sūnumi pasiginčydavome, nuomonės ne visur sutapdavo. Visko buvo. Dabar pasiskirstėme darbus – sūnus prie technikos, anūkas vadovauja, o aš prižiūriu, kad jie nenukryptų, – senelis duoda suprasti, kad nusileidžia anūkui.

Jis sako, kad grįžus anūkui jaučia didelę paramą. Anūkui nesvetimos naujos technologijos, jis sustyguoja visus darbus.

„Man jau nebereikia sukti galvos. Pasitariame, pašnekame. Pasižiūriu pasėlius, bet darbininkų prižiūrėti nereikia. Mes jais nesiskundžiame, žmonės dirba. Komanda patikima“, – kalba J.Stankūnas.

Dabar jis daugiau turi laiko padėti žmonai darže.

„Plėstis reikia nuosaikiai. Nežmoniška plėtra kartais bėdų daugiau pridaro. Niekas nežino, kas laukia žemės ūkio, ką mums pasakys Europa“, – svarsto J.Stankūnas.

Kas žino, gal ir kitas anūkas, dukters sūnus Augustas, taps ūkininku. Jam tik 6 metai, tačiau jau dabar sako, kad bus ūkininkas, ir prašo pavairuoti traktorių.

Stankūnai džiaugiasi prasidėjusia vasara, šiek tiek atslūgstančia pandemija. Vaikai jau leidžia ir jiems patiems nuvažiuoti į parduotuves. Anksčiau saugojo, bijojo, kad vyresni žmonės gali greičiau užsikrėsti.

„Žiemą sėdėdavau ir žiūrėdavau pro langą. Vaikai atveždavo maisto, padėdavo ant tvorelės ir dar pirštu pagrūmodavo – jokių kontaktų“, – prisimena P.Stankūnienė.

Gyvena tarp miesto ir kaimo

51 metų G.Stankūnas suskaičiavo: jis – ketvirtoji ūkininkų karta, o jo sūnus Mindaugas – 5-oji karta nuo žagrės. Jo proseneliai jau ūkininkavo.

1989 metais baigęs tuometį Panevėžio politechnikumą, vyriškis nė dienos nedirbo pagal specialybę. Būtent tais metais miestą buvo apraizgęs plastiko verslas. Kas kur galėjo, spaudė plastmasės gaminius, tvarkė plastiko sagas ar karolius.

Kiti mezgė megztinius, o dar kiti, tarp jų ir G.Stankūnas su draugu, vežė prekes iš Maskvos, Lenkijos, Rumunijos ir pardavinėjo Lietuvoje. Kartą vyrai buvo užpulti Maskvoje, iš jų reikalavo išpirkų. Dabar džiaugiasi, kad gyvi grįžo.

Sūnus, ką turėjo pasitaupęs, prisidėjo prie ūkio. Žinoma, tiek neužteko. Tėvai pardavė butą, kolektyvinį sodą.

Dėl savo noro dirbti žemę G.Stankūnas „kaltina“ genus.

„Buvo kažkoks pagrindas. Nes jeigu neturi žemės, tai niekur neik iš miesto“, – priduria vyresnysis Stankūnas.

Panevėžietį nuo didesnių iššūkių ir veržimosi kur nors išvažiuoti sulaikė meilė. Mat krito į akį šokiuose sutikta mergina, taip pat panevėžietė Aida, netrukus jie susituokė.

Šeimos ūkyje A.Stankūnienė nedirba, ji darbuojasi skandinavų įmonėje Panevėžyje.

„Gyvenu tarp miesto ir kaimo, kasdien ant ratų, nes šeima Panevėžyje. Kai mieste dirbau, eidavau pėsčiomis iki darbo 24 minutes, o dabar važiuoju į kaimą 22 minutes. Čia ne atstumas“, – juokiasi G.Stankūnas.

Niekas nežino, kiek vargo įdėta

Būna, kad prasidėjus darbymečiui jis su sūnumi nakvoja kaime.

„Žemė man kvepia. Ypač gražu anksti ryte. Man patinka būti gamtoje. Matyti, kaip užauga augalai, patinka kulti grūdus. Patinka turėti kažką savo. Savo ūkį“, – sako G.Stankūnas.

Jis neslepia, kad iš pradžių žinių kažkiek trūko. Bet dalyvaudavo seminaruose, lauko dienose, skaitė specialią literatūrą.

Stankūnai save vadina vidutiniais ūkininkais. Jie neigia stereotipą, kad visi ūkininkai turtingi.

„Žmonės mato, kad ūkininkai turi gerus traktorius, mašinas, namus, bet niekas gi nežino, kiek turi paskolų banke. Neperki ir kažkokių brangių automobilių ar namų užsienyje –֪ pinigai, paimami iš ūkio, į ūkį ir sugrįžta“, – tikina G.Stankūnas ir dar priduria, kad konkurencija didelė, žemės nuomos kaina didėja.

Augalininkystės ūkis be žemės – nulis. Grūdines kultūras gali plėsti tik turėdamas pakankamai žemės ir taikydamas naujas technologijas, tad plečiasi mažais žingsniais.

Paklausti, kaip dalijasi pelną, visi juokiasi.

„Viskas į ūkį, jeigu lieka dividendų, tada išsidaliname. Ko daugiau reikia? Visiems būti sveikiems. Mes su tėčiu savamoksliai. Bet va, turime specialistą, tikrą agronomą. Dabar lengviau ir patikimiau“, – rodo į sūnų.

Vyriausiajam gaila, kad dukters privilioti į žemės ūkį nepavyko. Akvilė pasuko į politologijos mokslus, šiemet buvo pirmakursė. Bėda tik ta, kad taip norėjusi studijuoti Vilniuje, ji visus pirmus metus prasėdėjo Panevėžyje prie kompiuterio.

„Taip ruošėsi, kokius trejus metus kalbėjo, kad nori į Vilnių. Nori susipažinti su naujais draugais. Ir, va, sėdi Panevėžyje, mokosi nuotoliniu būdu“, – juokiasi tėvas.

Viena aistra – knygos

Žemės ūkyje vasaros parduotos, o žiemos laisvesnės. Tačiau G.Stankūnas ne iš tų, lakstančių po tolimiausius pasaulio kampelius. Jis nenori jokios egzotikos. Buvo keletą kartų žemės ūkio parodose Vokietijoje ir jam užtenka.

Dar būna, kad kelioms dienoms nulekia iki Jūrmalos.

„Žmona porina, kad bijau lėktuvų. Gal ir taip, neneigiu, bijau aukščio“, – juokiasi ūkininkas.

Tačiau atsipalaiduoti reikia. Taigi jis – knygų graužikas. Nepraleidžia nė vienos Vilniaus knygų mugės.

„Grįžtu prisikrovęs krepšius. Ypač ieškau istorinių knygų. Knygos – būtinai su rašytojų autografais“, – sako G.Stankūnas.

Ūkininkas pasakoja dar ieškantis knygų apie partizanus. Domisi, nes motinos tėvas Povilas Tunkevičius buvo partizanas, slapyvardis – Kastantas. Knygą apie Vyčio kryžiumi apdovanotą senelį irgi rado Knygų mugėje.

Paskutinę minutę apsisprendė

Jaunasis ūkininkas M.Stankūnas – buvęs Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinis. Dauguma šios gimnazijos mokinių renkasi studijuoti informacinių ar biotechnologijų specialybes. Tokiu pat keliu ruošėsi sukti ir Mindaugas.

Jis jau buvo priimtas į biotechnologijų specialybę Vytauto Didžiojo universitete.

„Tuo pačiu metu gavau kvietimą mokytis agronomijos Žemės ūkio akademijoje. Pagalvojau, kad akademijoje man labiau patiks. Suprantu, kad technologijas mokytis perspektyvu, tačiau maisto irgi visuomet reikės“, – sako agronomas.

Jis buvo vienintelis visoje laidoje, pasirinkęs agronomo specialybę.

Baigęs bakalauro ir magistro studijas, jaunasis žemdirbys galėjo sėdėti laboratorijoje prie mikroskopo arba pasukti mokslininko keliu. Tačiau jį traukė veiksmas. O praktiką jis visuomet atlikdavo tik savo ūkyje.

Išvaizdus vaikinas nė kiek nekompleksuoja, kad dirba kaime. Jau išsilaikė traktorininko teises.

Jau nebe daug žemės aria

Baigęs akademiją, vaikinas gavo valstybės paramą kaip jaunasis ūkininkas. Jam nereikėjo sukti galvos, kur panaudoti paramą.

Prieš metus prisidėjęs prie senelio ir tėvo ūkio, kvalifikuotas specialistas jau tada turėjo, ką patarti artimiesiems.

„Per daug trąšų naudoja. Daugiau lyg ir nieko blogai nedaro. Tačiau vis atsiranda, ką reikia patobulinti. Atsiranda naujų medžiagų, arimo atsisakome, pastaraisiais metais ariame žemę tik žieminiam rapsui“, – pasakoja agronomas.

Nesupratus dar paaiškina: bearimis žemės dirbimas labiau išsaugo dirvos drėgmę, mažėja piktžolių, paspartėja žemės dirbimas. Ypač ši technologija pasiteisino pastarosiomis sausomis vasaromis. Po 4–5 metų gal pereis prie tiesioginės sėjos, kai sėjama tiesiai į ražienas.

„Technologijų pakeitimas reikalauja didelių investicijų. Pati dirva turi prisitaikyti. Patys matome, kad po arimų dirva keičiasi. Yra, kur geriau, bet yra ir kur blogiau“, – kalba M.Stankūnas.

Labiausiai jam patinka purkšti pasėlius, patinka, kai žino, kad gali augimą reguliuoti ir matyti, kaip gali paskatinti augalą greičiau bręsti.

Nemėgo skinti ramunėlių

Stankūnų anūkas nuo mažens vasaras leido kaime, matė, kaip seneliai ūkininkauja. Taip nejučia žemės ir gamtos meilė įsiliejo į jo sielą.

Save jis vadina pusiau kaimo ir miesto vaiku. Ilgiau būti mieste, ypač vasarą, jaunajam ūkininkui nepatinka.

„Sunkiausias darbas vaikystėje buvo rinkti ramunėles arbatai. Renki, renki, tas krepšys kaip tuščias, taip tuščias“, – prisimena M.Stankūnas.

Dabar kaskart grįždamas iš laukų seneliui parveža ne ramunėlių, o kviečio varpą. Nori parodyti, ar augalas subrendo. Stankūnai pasitaria, ar kviečio varpa atitinka augimo fazę.

„Nemanykite, kad viską moku. Pamažu mokausi žemės ūkio darbų. Sėjome pupas sėjamąja, paprašiau, kad man leistų. Ne viską suspėju, nes keletą kartų per savaitę reikia laukus aplėkti“, – pasakoja M.Stankūnas.

Paklaustas, kas jam moka atlyginimą, ūkininkas nusijuokia, kad atlyginimą moka tėtis.

Dėl laisvalaikio jaunas žmogus nesuka galvos.

„Iki Vilniaus tik valanda, kokios problemos“, – juokiasi agronomas.

Tačiau prie jo šono jau yra kaunietė Eglė. Pora gyvena Panevėžyje nuomojamame bute. Paklaustas, ar mergina neišsiveš jo į Kauną, M.Stankūnas purto galvą.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Jauniausias Stankūnų šeimos narys Mindaugas, baigęs Žemės ūkio akademijoje agronomo specialybę, neieškojo darbo svetur, nes senelio ūkyje jam geriausia.

2. Palmyra Stankūnienė visuomet laukia iš ūkio laukų grįžtančių savo vyrų ir kviečia prie stalo.

3. Mindaugas, Gintaras ir Juozas Stankūnai tvirtai ir užtikrintai žengia savo žeme. A.Švelnos nuotr.

"Panevėžio kraštas", 2021 07 03