Keliauti įdomu ir nesudėtinga
Iki tol esu aplankęs ne vieną nuostabų kampelį Sakartvele, tačiau Tušetijos regione nebuvau buvęs. Šįkart, paragintas draugų, pasikvietę į kompaniją jaunimo būrį, patraukėme nuotykių ieškoti į Tušetijos nacionalinį parką.
Nors koks ten parkas, kaip kad mes juos įsivaizduojame. Tai tiesiog kalnų masyvas su upėmis, perėjomis ir pavojingais mašina važiuoti keliais. O už gūbrio – Čečėnija.
Jau vien nuvažiuoti į Šatilio gyvenvietę iš Tbilisio prireikė gal 5 valandų. Buvo galima važiuoti iki Omalo ir ten pradėti keliauti, iš kitos pusės einant kalnais iki Šatili – čia kaip pasirinksi.
Bet iki Omalo važiuoti stačiais kalnais dar sudėtingiau, čia ir yra į 10 pavojingiausių pasaulio kelių kažkada įrašytas kalnų kelias.
Mūsų pasirinktas pėsčiųjų maršrutas nėra sudėtingas, specialios įrangos nereikia, tačiau neskubant kokias penkias dienas gali tekti nešti maždaug 18 kilogramų kuprinę su palapine, miegmaišiais ir maisto produktais.
Pakeliui teks įveikti ir 3600 metrų aukščio Atsuntos perėją. Jeigu kam sunku nešti kuprinę, kaime nesunkiai galima išsinuomoti arklius, tuomet ir visą maršrutą galima nueiti per kokias dvi ar tris dienas. Mūsų grupė mano, kad keliauti maloniau, kai ir sunkesnius darbus padarai pats.
Ėjo mirties pasitikti į nuošalią vietą
Netoli Šatilio kaimo, vos pradėję eiti keliuku, užklydome į kelis iš akmenų pastatytus namukus. Jie buvo be durų, tik maži langeliai.
Nesimatė greta ir ūkinių pastatų, kaip įprasta šiuose kraštuose. Pažvelgę pro langelį viduje pamatėme krūvas žmogaus skeleto kaulų. Skeletų ten būta tikriausiai kelios dešimtys. Vieni ant kitų sukritę.
Manoma, kad tai 18-ojo amžiaus statiniai. Juos pastatė aplinkinių kaimų gyventojai, ėję į tuos namukus numirti, kai užsikrėsdavo maru.
Tokiu būdu žmonės vengė kitus užkrėsti, tačiau vis tiek visi išmirė. Apie tokią istoriją esą papasakojo išgyvenęs jaunuolis, tuo metu išėjęs į kitą slėnį ir kurį laiką ten gyvenęs. Grįžęs į savo kaimą suprato, kas įvyko.
Tos vietovės dabar yra nuošalios, o tuo metu buvo labai sunkiai pasiekiamos. Tik praėjus nemažai laiko tie namukai buvo surasti. Durys buvo užmūrytos, tik nedideli langeliai likę.
Pasieniečiai buvo geranoriški
Dar po kelių valandų kopimo aukštyn pasiekėme pasieniečių postą, o greta jo – kavinė, tokia neįnoringa, labiau primenanti gyventojo namelį. Čia galima arbatos išgerti ir šio bei to užkasti.
Pasieniečiai visus registruoja, prašo pateikti draudimo liudijimus, jei kas atsitiktų, kad gelbėtojai būtų ramūs. Be to, kopimo metu dažnai priartėsime prie Čečėnijos, užtektų nusileisti ir upę perbristi.
Kadangi mano draudimas galioja su kreditine banko kortele, tą pasakau pasieniečiams. Tuomet susigriebiau, kad kortelę palikau Tbilisyje.
Prašo bent kortelės numerio, tačiau be interneto negaliu sužinoti. Sėdime visi ir svarstome, ką pasieniečiai darys, ar lieps atgal keliauti.
Pasitarę su viršininkais jie nutaria patikėti, kad mūsų draudimas galioja, ir palinkėjo gero kelio.
Ketinome nakvoti prie pasieniečių, tačiau žygį buvome suplanavę taip, kad privalėjome dar kokias keturias valandas keliauti aukštyn iki Atsuntos perėjos prieigų, o kitą rytą ją pereiti.
Kaip tyčia prasidėjo lietus, pakilo vėjas, oras atvėso, nes buvome 3400 metrų aukštyje. Peršlapome kiaurai, mažai gelbėjo gaubtai nuo lietaus.
Tą dieną ir naktį kiekvienas išbandėme savo pasirengimą šaltai nakvynei, ypač miegmaišių kokybę.
Kitą rytą per kelias valandas įkopėme į perėją. Įdomiai atrodė vaizdas, kai virš slėnio, iš kurio tik ką atėjome, kybojo juodi debesys, lijo, o priešingoje pusėje švietė saulė ir debesų buvo nedaug.
Taip nutinka dėl skirtingo slėgio skirtingo aukščio kalnuose. Virš aukštesnių visuomet renkasi daugiau debesų.
Tušetijos kalnai turi savo veidą
Šiame regione kalnai kiek kitokie nei Svanetijoje, greta kurios driekiasi palyginti aukštų viršūnių (iki 5000 m) grandinė.
Svanetijoje širdis džiaugiasi tiesiai iš kavinės terasos žvelgiant į ledynais padengtas viršukalnes. Deja, bet ir jose yra žuvusių lietuvių, vieno iki šiol rasti nepavyksta, nes kopė vienas ir pradingo nežinia kurioje vietoje. Galima Svanetijoje rasti ir nesudėtingų maršrutų keliaujant alpinėmis pievomis iš vieno kaimo į kitą. Tokius maršrutus įveikia ir dešimties metų vaikai.
Tušetijos regione kalnai žemesni, slėniai nėra taip ryškiai išreikšti, leidiesi tiesiog vingiuodamas žemų kalnagūbrių šlaitais, atsiveriantys vaizdai irgi kitokie, džiugina akis neįprastais vaizdais.
Kelią pastojo tūkstantis avių
Leidžiantis žemyn pamatome toli apačioje daug judančių baltų taškelių. Kai prieiname arčiau suprantame, kad keli piemenys varo aukštyn į pievas ganytis viso slėnio gyventojų avis.
Takelis siauras, vienoje pusėje – skardis, kitoje – status šlaitas, avys baidosi, todėl susėdame ant šlaito ir laukiame, kol banda praeis.
Avių bandoje matome keletą arklių, nemažai ožkų, jos kalnuose atlieka avių bandos vedlio vaidmenį.
Klausiame piemens, kiek avių iš viso keliasi į aukštesnes ganyklas? Šis sako, kad, be kelių dešimčių, tūkstantis avių ir ožkų. Tai taip sėdėjome gal valandą, kol šios prasmuko pro mus ir bliaudamos nubėgo aukštyn.
Perbrendame upę ir netrukus atsiduriame stovykloje, kurios teritorijoje jau antrus metus statomas medinis viešbutis, čia savo palapinėse įsikūrė ir daugiau keliautojų, net grupė iš Indijos. Statybininkai atnešė vyno. Sako, kad jie gerbia lietuvius.
Archajiški papročiai – moterims įžengti nevalia
Leidžiantis žemyn pereiname kelis nedidelius kaimelius. Visuose yra likusių šimtmečių senumo gynybinių bokštų ar pilių – tvirtovių.
Vieną jų, stovinčią palei kelią, tačiau ant kalnelio, nutarėme aplankyti. Reikėjo kiek palypėti takeliu aukštyn. Prie tvoros vartų randame užrašą, kad moterims čia lankytis griežtai draudžiama.
Vėliau sutiktas vietos gyventojas paaiškino, kad moterims negalima eiti tik į maldos namus, vadinamus niši. Manoma, kad čia gyvenantys žmonės (tiksliau – vasarojantys) yra senųjų krikščionių ortodoksų palikuonys.
Į kalnus jie atsikraustė, kai prieš kelis šimtmečius, protestuodami prieš religinių apeigų reformas, nutarė laikytis senųjų papročių, nuošaliuose kalnuose rado tam tinkamą vietą puoselėti archajiškumą.
Gal todėl ir dabar jų religiniuose papročiuose yra likę tiek krikščionybės, tiek kitų religijų mišinio.
Pilies teritorijoje žmonės gyvena tik vasarą, yra čia ir senosios kapinės, maldos namai, anksčiau žmonių gyventų, o dabar apleistų patalpų.
Pavojingame kelyje nuolat žūsta žmonės
Prieš pat Omalo miestelį, visai šalikelėje, akį patraukė tvorele aptverta kapavietė. Kodėl už jos – didelis laukas šiaip jau niekur čia neauginamų saulėgrąžų?
Prieiname, netrukus stovime prie kario kapo. Tai vietos kartvelas, žuvęs Ukrainoje kovose su rusofašistais. Nemažai kartvelų, kuriuos 2008 metais irgi buvo užpuolusi Rusija, atplėšė dalį teritorijos, dabar kariauja gindami Ukrainą. Tai štai kodėl čia saulėgrąžos žydi.
Automobilių kelias iš Omalo į Tbilisį ilgas ir pavojingas. Prieš kokį 10-metį jis buvo įrašytas į dešimt pavojingiausių pasaulio kelių sąrašą. Mūsų jaunimui šiurpuliukai kilo juo važiuojant, ypač išgirdus, kad nuo stataus skardžio yra nulėkęs ir darbininkus vežęs sunkvežimis. Visi žuvo. Yra ir pavienių žūčių, kai nevaldomas automobilis krenta keliasdešimt metrų į sraunią kalnų upę.
Žiemą šiuo keliu niekas nesinaudoja, o Omale lieka gyventi gal tik vienas žmogus. Į šį kalnų kaimą žiemą skraidina sraigtasparnis. Galima nuskridus pagyventi viešbutyje.
Jau ne vienus metus šis pavojingas kelias yra tvarkomas. Ir mums juo važiuojant teko valandėlei stabtelti, kol ekskavatorius nuvers bei nugramdys dalį uolos ir praplatins toje vietoje važiuojamąją dalį. Ekskavatorininkas atrodė bebaimis.
Omalas garsus ir tuo, kad šiame kaime 1977-aisiais buvo filmuojami puikios gruzinų komedijos „Mimino“ epizodai.
Tbilisis mus vėl pasitiko jam įprastu karščiu. Rusų kalba čia skamba ant kiekvieno kampo, tačiau maloniai nuteikia užrašas kavinėse: „Kadangi Rusija yra okupavusi 20 proc. mūsų teritorijos, todėl rusiškai kalbančių klientų neaptarnaujame.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Keliauti kalnuose visada įdomu, nes nežinai, koks vaizdas atsivers už dar vieno tavo pasiekto posūkio.
2. Poilsio minutė – ir tam, kad aplink apsižiūrėtum, pasidžiaugtum.
3. Pietūs kalnuose – geras dalykas.
4. Tik iš pirmo žvilgsnio tiltukas atrodo baugiai – netvirtas ir pavojingas.
5. Ant kalno – senovinė Tušetijos pilis su bokštu, o pakalnėj – žydinčių bulvių laukas. Vienintelis mūsų matytas.
6. Ožkų ir avių banda tarsi ir nedidelė, bet tas baltas siūlas, nusidriekęs takeliu – tai vis šie gyvuliukai.
7. Pro akmeninio namelio langą matai vien trūnijančius kaulus – čia mirė maru užsikrėtę atsiskyrėliai.
8. Senoviniame kaimelyje tebegalioja paprotys į maldos namus neįleisti moterų.
9. Senoviniame kaime visiems įdomu sužinoti, kas čia ir kaip gyveno, kodėl tokius mūrus iš vietinio plokščio akmens sustatė.
10. Srautu besiveržiančiai gyvulių bandai turistai turi trauktis iš gana siauro kelio, o atsisėdę nuošaliau ant akmens gali ir avis skaičiuoti, o kartu ir kojas pailsinti, pasidžiaugti įspūdingais vaizdais.
11. Šioje vietoje buvome sustabdyti gana netrumpai valandžiukei – tol, kol darbavosi ekskavatorius. Jis buvo užkilęs smarkiai aukščiau ir mums vis atrodė, kad nuvirs, nugarmės į žemai tekančios upės prarają.
12. Gruzijoje daug turistų rusų, jiems tenka perskaityti ir tokių užrašų.
13. Netoli vieno nuošalaus kaimo nusilenkėme čia palaidotam jaunam tušetui – Ukrainos gynėjui. Jo kapas – žydinčių saulėgrąžų fone.
14. Tokių gynybinių bokštų Tušetijoje gali pamatyti ant daugelio kalnų.
B.Matelio nuotraukos
