Dar ir vidurinę baigs
„Kam studijuoti universitete, jei aukštąjį išsilavinimą įgijusieji važiuoja lenkti nugarų į viščiukų ar žuvų fabrikus užsienyje? O mes darbo pasiūlymų sulaukiame dar net specialybės neįgiję“, – tvirtino Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje besimokantys Agnė Matulytė, Henrikas Kirkis, Vladas Pekoris, Gintarė Pupelytė ir Augustas Samušis.
Po studijų dalis jų žada likti Lietuvoje, o kiti – kelti sparnus į užsienį. Bet jie išvyks ne dirbti vergiškomis sąlygomis fabrikuose, o kaip kvalifikuoti specialistai.
Ir žodžio kišenėje neieškantys V.Pekoris, H.Kirkis, ir santūrusis A.Samušis, ir mielos, simpatingos G.Pupelytė, A.Matulytė tikina, kad nesibaido jokių darbų.
Visi jaunuoliai suvažiavę iš Kupiškio rajono ir kitų aplinkinių rajonų kaimų.
Mokykloje jie įgis ir vidurinio mokslo pažymėjimą, jei čia atėjo nebaigę gimnazijos. Jaunuoliai įsitikinę, kad nėra jokio skirtumo, jei nori stoti į aukštąją, gimnazija ar profesinė mokykla prieš tai baigta. Universitetai ir kolegijos priimdami studentus juk to netikrina.
Skirtingai – į ateitį
Įgyti specialybę buvo svajonė? O gal būtinybė, nes per menkai žinių gimnazijoms sukaupta?
Jaunuoliai tikino, kad tarp jų profesinėje mokykloje yra visokių mokinių – ir puikiai besimokančių, ir galvos dėl pažymio visiškai nesukančių.
Kiekvieno iš jų planai skirtingi. Būsimasis technikas H.Kirkis iš Kupiškio rajono beveik tikras, kad baigęs mokslus važiuos į užsienį.
A.Matulytės namai – vos keletas kilometrų nuo Kupiškio. Išlaikiusi brandos egzaminus, ji ketina stoti į kolegiją ir studijuoti teisę. Arba į policijos mokyklą. Mergina yra jaunoji policijos rėmėja.
A.Matulytė mokosi būti pardavėja, bet jaučia – šis darbas jai nebūtų mielas. Tad kam kankintis?
Virėju besimokantis A.Samušis iš Pasvalio rajono svajoja įkurti savo kavinukę, restoraną arba barą.
Statybininko apdailininko duoną pasirinkęs biržietis V.Pekoris po mokslų žada padirbėti Lietuvoje, Kaune. Su prisidėti jį pakvietusia statybininkų komanda vaikinas dirbo vasarą, važinėjo po visą šalį. Jis gavo ir dar du darbo pasiūlymus – į gimtuosius Biržus arba į užsienį.
Iš Obelių, Rokiškio rajono, atvykusi G.Pupelytė – dar tik pirmakursė, būsima virėja. Ji profesinėje mokykloje surado savo vietą.
Patiko ardyti mašinas
„Ketinau studijuoti kolegijoje arba universitete, bet persigalvojau. Nematau Lietuvoje jokių perspektyvų, atlyginimas nepatrauklus. Važiuosiu į užsienį“, – kalbėjo H.Kirkis.
Jis ir V.Pekoris jau išlaikė abitūros egzaminus. Už lietuvių kalbos egzaminą, balus prilyginus pažymiui, gavo po aštuonetą.
19-mečiai vaikinai jau dirbo užsienyje ir įsitikino, kad ten platesnės galimybės. H.Kirkiui patiko darbuotis Danijoje – aliuminį dažyti, o dar labiau – Vokietijoje keisti padangas ir ardyti mašinas.
„Reikia kokios detalės – eini nuo automobilio prie automobilio, randi, išlupi. Niekur neskubi. Visai įdomu. Net savo draugę išmokiau krapštytis prie automobilio, įrankiais naudotis. Važiuoklę ji lengvai susitvarkytų“, – pasakojo H.Kirkis. Jo draugė yra virėja.
Dar jam užsienyje teko pakuoti saldainių batonėlius, bet tas darbas nepatiko, nes fiziškai sunku ir nuobodu.
H.Kirkis armijoje tarnauja savanoriu.
Manekenės plovė mašinas
Technika prie širdies – ne tik vaikinams. A.Matulytė šypsojosi, kad taip pat svajojo apie panašų kaip H.Kirkio darbą.
„Mane traukia technika. Namuose ir plūgą, ir sėjamąją prikabinu, ir bulvių maišus nešioju, ir gardus tveriu. Neskirstau darbų į vyriškus ir moteriškus. Bet žemės ūkio ateitis neaiški, kasmet gyveni su klaustuku, todėl kaime nelikau“, – dalijosi mintimis liauna mergina.
Atėjusi į šią mokyklą, A.Matulytė vis dėlto pasirinko moterišką – pardavėjos specialybę. Deja, suklydo neklausydama širdies. Pardavėja dirbti ji neketina. Pliusas tas, kad nebrangiai išsilaikys vairuotojo teises.
„Galėjai mokytis pas mus, mechanikus. Mūsų grupėje yra dvi merginos. Be to, galėtum įsidarbinti plovykloje. Žinai, kiek lankytojų sulauktum?“ – prajuko H.Kirkis.
Vaikinas pasakojo, kaip Vokietijoje labdaros tikslais dailių formų merginos plovė mašinas. Automobiliai po to nebuvę švaresni, bet nė vienas vyras nesigailėjo užsukęs į plovyklą.
Statybininkas neprapuls
V.Pekoris skaičiavo, kad iš statybininkų apdailininkų grupės išėjo gal keturi vaikinai.
„Susirado lengvesnį variantą – darbą užsienyje ir išvažiavo, taip ir nebaigė mokslų. Dabar kažkiek užsidirbs, bet jų atlyginimas netobulėjant nekils“, – svarstė V.Pekoris.
O štai su statybininko specialybe niekur neprapulsi. Visi kažką stato.
Kiti kažką griauna, bet ir tuomet statybininkų prireikia. V.Pekoris sakė, kad griauti dar sunkiau negu statyti. O ir plytas iš statybvietės išnešti reikia.
Vaikinas jau viską moka – tinkuoti, mūryti ir betonuoti. Reikia daug kruopštumo darant apdailą ir jėgos statant arba griaunant. Bet jam šis darbas – prie širdies.
Galėtų būti aktore
Mokytis virėjos specialybės Kupiškyje G.Pupelytė įstojo paskatinta tetos. Pastaroji taip pat baigusi šią mokyklą. Sostinėje šeima turi draugą – italą virtuvės šefą. Vasarą jo restorane G.Pupelytė galės padirbėti barmene padavėja.
Merginą labai vilioja stažuotės užsienyje.
Paklausta, ar pirmieji mėnesiai jos nenuvylė, mergina sako, kad patinka dar labiau negu tikėjosi.
„Man patinka kitiems ruošti maistą, pati tik paragauju. Užtat mama vis prašo savaitgaliais grįžti į namus, kad skanumynų prigaminčiau“, – šypsojosi mergina.
Jai irgi rūpi namo grįžti. Ypač smagu padėti patėviui remontuoti motociklus.
Nustebus, kad tokios mergaitiškos, švelnios pašnekovės linkusios į techniką ir vyriškas veiklas, G.Pupelytė darkart nustebino. Ji – buvusi jaunoji šaulė. O tam reikia būti nepėsčiai: nemiegoti bėgant ir nesiskųsti darant atsispaudimus.
Ir dabar ji eina į sporto salę padirbėti treniruokliais. Ir ko jau čia taip stebėtis – juk 21-as amžius!
„Rokiškyje norėjau lankyti ir teatro studiją, bet netiko laikas. O močiutė sako, kad galėčiau būti aktore“, – vėl nusišypsojo G.Pupelytė.
Italijoje – kaip namuose
Apie aktorystę mergina prakalbo išgirdusi, kad A.Samušis jau dalyvauja teatro veikloje. Jis šoka kultūros namų spektakliuose.
Jau triskart A.Samušis tobulinosi užsienio virtuvėse – Ispanijoje ir Italijoje.
„Italijoje jaučiuosi kaip namuose. Jei nepavyks verslo idėja, galbūt išvyksiu“, – svarstė vaikinas.
Jo vizija – kepyklėlė, kavinė arba restoranas dieną, baras – vakare. Bet tėvams apie verslo planus jis kol kas nepasakojo.
Pastarąjį kartą Italijos grilio restorane jis kepė kepsnius. Laiko likdavo ir linksmybėms.
Paklaustas, ar nejautė bendramokslių pavydo dėl stažuočių, A.Samušis prisipažino, kad kalbų visokių būta, bet tiesiai į akis niekas nepriekaištavo.
Į užsienį siunčiami tie mokiniai, kurie geriausiai mokosi ir nepraleidinėja pamokų. Daug lemia ir mokytojų rekomendacijos.
Kurį laiką jis dirbo padavėju-barmenu Panevėžyje, bet dabar ieško darbo Kupiškyje.
Šeima – tik sukūrus savą verslą
Bet ar šviesiaplaukio mėlynakio vaikinuko nepavilios kokia italė?
„Dėl merginos užsienyje tikrai nepasilikčiau. Neieškau dabar draugysčių, nes turiu svarbesnių planų. Kai sukursiu verslą, tuomet pagalvosiu ir apie šeimą“, – tvirtai atsakė A.Samušis.
A.Matulytė antrino, kad ir merginos mąsto panašiai.
„Man taip pat svarbiausia karjera“, – užtikrino ji.
Tai girdėdami, H.Kirkis ir V.Pekoris net rankomis mojuoti ėmė. Klausė: kas vaikus gimdys?
„Man patinka, kai vaikus augina jaunos poros, o ne moterys, tinkančios į močiutes“, – išpyškino H.Kirkis.
V.Pekoris nenorėtų draugauti su tos pačios specialybės mergina. Mat merginos tik įsivaizduoja, kad geranoriškai patarinėja, o iš tikrųjų vyrus kritikuoja.
Moksleiviai juokėsi, kad net du virėjai į porą ne per labiausiai tiktų. Vienas į sriubą įbers druskos, kitas nepastebės ir taip pat šliūkštelės. Pirmasis užsimiršęs, žiūrėk, dar vieną šaukštą įkrės. Ir kas tokią sriubą valgys?
Vietoj autografo
„Studijuoti kolegijoje arba universitete neverta. Nematau čia perspektyvų, atlyginimas nepatrauklus.“
H.Kirkis
„Laimė mėgsta tylą. Kiekvienas lai rūpinasi savu, o ne kitų gyvenimu.“
A.Matulytė
Nesikalsiu sau į galvą
„Suaugusieji sako: „Geriau žinau.“ Bet ar tikrai?“
V.Pekoris
„Einu į sporto salę padirbėti treniruokliais. Ir ko jau čia taip stebėtis – juk 21-as amžius!“
G.Pupelytė
„Patylėk, ramiau gyvensi“, sako suaugusieji. Tai rodo jų abejingumą, tam niekad nepritarsiu.“
A.Samušis
„Panevėžio kraštas“, 2018 10 23