Apsisprendė viena gyventi
Medinis namukas Žibartonių kaime, Panevėžio rajone, keli pačios sodinti medžiai su inkilėliais paukščiams, daržiukas prie Liaudės upės, šiltnamis, krūva malkų kieme – tokia Adelės Marozienės kasdienybė.
Moteris visai neseniai atšventė 92-ąjį gimtadienį ir tikina, kad dabar – pats geriausias laikas.
„Esu savo gyvenimo karalienė. Nieko netrūksta, visko turiu, aplink geri žmonės, ką noriu – tą veikiu, ar dirbu, ar ilsiuosi“, – vardija šeimininkė.
Prieš 3 dešimtmečius, tada dar šešiasdešimtmetė, ji gyveno tame pačiame kaime savo namuose su sūnaus šeima. Bet kartą, kai anūkai jau paaugo, apsisprendė – o kam jai painiotis jauniems po kojom, jei gali nusipirkti gryčiukę ir pati viena gyventi?
Dabartinis jos namukas buvo laisvas, ankstesni šeimininkai mirę.
Paklausta, kaip reagavo sūnus ir jo šeima, A.Marozienė atsako, kad jie naujieną priėmė ramiai, dėl to galvų nesuko. Tuo labiau kad ir apsigyveno netoliese, tada dar buvo sovietmetis, kolūkis kiekvienai šeimai davė žemės.
Taigi visi gavo žemės, sūnus padėjo naujakurei motinai apsitvarkyti, apkalti sienas ir lubas.
Patys irgi namus apsimūrijo, pasistatė priestatą.
Ir malkas susiskaldydavo
A.Marozienė prisimena, kad tvartas ir daržinė buvo begriūnantys. Tuomet pasiėmė iš kolūkio paskolą ir pasistatė naujus statinius.
„Vadinamųjų vagnorkių keitimas į rublius man labai nuskilo. Vietoj 35 tūkstančių vagnorkių turėjau atiduoti 3,5 tūkstančio rublių“, – prisimena pašnekovė.
Per 3 metus su kolūkiu ji ir atsiskaitė.
Laikė karvę, kiaulių, vištų. Į parduotuvę ir dabar važiuoja dviračiu.
Žibartonietė neturi dušo ir automatinės skalbyklės. Užtat kitapus gatvės turi gerokai jaunesnę ir paslaugią kaimynę – pas ją nueina išsiskalbti ir nusimaudyti.
Ūkio darbus namuose A.Marozienė visuomet stengėsi pati įveikti, tik jau kuris laikas žolės nenusipjauna, malkų nesusiskaldo.
„Anksčiau susiskaldydavau“, – šypsosi nustebusiai korespondentei.
Užtat vis dar mezga pirštines ir jas dovanoja aplinkiniams. Pina krepšius – šių irgi nepardavinėja. Jai smagu ką nors nudžiuginti ir šia savo rankų dovana.
Obuoliai pukši dvi valandas
Su dar viena kaimyne A.Marozienė verda obuolių sūrius.
„Kai sunoksta rudeniniai obuoliai, gaila supūdyti“, – paprastai paaiškina.
Moterys obuolių sūrius verda A.Marozienės namuose. Čia patogiau, nes žemesnė viryklė negu pas kaimynę. O tai svarbu, nes puodą maišyti reikia dvi valandas. Pakeltos rankos greit pavargtų ir visas darbas nueitų veltui.
A.Marozienė pasakoja, kad iš vakaro nulupa kibirą obuolių. Užpila kilogramu cukraus. Per naktį cukrus ištirpsta, susidaro skystimas. Rytą moterys jį nusunkia į puodą ir užvirina. Kai pradeda putoti, suverčia obuolius.
Ant silpnos ugnies obuoliai pukši maždaug dvi valandas. Pasikeisdamos abi nuo puodo dugno maišo po 10 minučių, kad neprisviltų.
Jei prisviltų – būtų sugadinta visa košė, bet stropioms maišytojoms šitaip nenutinka.
Kad užtenka virti, moterys supranta, kai obuolių masė nebenukrenta nuo pakeltos mentelės. Tai reiškia, kad ji jau pakankamai tiršta. Ją supila į formas, o po to išėmusios džiovina pakabinusios prie krosnies sienelės.
„Krosnies sienelė būna visa nukabinta sūriais. Džiovinu po kokius 20 sūrių ar dar daugiau“, – aiškina šeimininkė.
Vienas dičkis sveria apie 3 kilogramus.
Atvyko į namus pirštis
Paprašyta prisiminti šviesiausius gyvenimo įvykius, A.Marozienė sako, kad visko būta – džiaugsmų ir skaudulių.
Išmoko savęs negrauždama priimti viską, ką likimas skyrė, kuo mažiau širdį aitrinti. Nes gyvenimas vis viena teka sava vaga.
Taip pat ramiai ji pasakoja apie pirmąjį susitikimą su tuomet dar būsimuoju vyru.
Su seserimi pašnekovė tada gyveno kitame – Pilionių kaime. Sesuo kaip tik rengėsi tekėti, tad būtų tekę glaustis prie jos šeimos, auginti ne savus vaikus. O norėjosi savų namų, savo gyvenimo.
Ir vieną gražią dieną į seserų namų duris pasibeldė du nepažįstami jauni vyriškiai. Tai buvo jos būsimasis vyras Pranas su savo pusbroliu. Pasakė, kad atvažiavo pirštis.
Iki to laiko nebuvo matęsi, bet pašnekovė visai neišsigando.
Vestuves atšventė labai kukliai, nes abu buvo neturtingi. Jai buvo 23 metai, vyras vyresnis 5 metais.
Laukia devinto proanūkio
Pašnekovei jaunystėje labai nepatiko jos vardas – Adelė. Tad per pirmąjį susitikimą su būsimuoju vyru ėmė ir pasakė, kad ji yra Aldona. Taip ir liko. Vyras visą gyvenimą taip ir vadino Aldona arba Aldute.
„Avarijoje jis žuvo neturėdamas nė 50 metų. Nuo to laiko neliko kam mane vadinti Aldute. Likau su 4 vaikais“, – pasakoja moteris.
Iki tol dirbusi laukininkystėje, ji dėl didesnio uždarbio perėjo į fermas melžti karvių. Iš pradžių padėjo anyta, bet po kelerių metų ir ji mirė.
Ant namų sienos – jųdviejų jaunų su vyru fotografija ir dar dviejų vyriškių nuotraukos. Tai du jos sūnūs, į anapilį išėję taip pat, kaip tėvas, nesulaukę savo 50-mečio.
Vieną nukankino vėžys, kitas po 10 metų mirė tragiškai. Apie tai kalbėti A.Marozienė nenori.
Abu buvo vedę, susilaukę vaikų.
Iš viso šeimininkė turi 7 anūkus – šių sūnų ir Žibartoniuose gyvenančio sūnaus bei dukros vaikus. Giminė laukia į pasaulį ateinančio devintojo A.Marozienės proanūkio. Visus vaikus, anūkus, proanūkius ji švelniai vadina mažybiniais vardais.
„Kai šventėme mano 90-metį, pasakiau, kad gali kviesti ką tik nori, svarbu, kad tilptų“, – pasakoja moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Marozienė į kaimo parduotuvę be vargo nurieda dviračiu.
2. Su vyru Pranu – jauni ir įsimylėję.
3. Ne taip seniai šeimininkė malkas ir susiskaldydavo.
4. Pirštinės – įvairių spalvų ir raštų.
5. Dažnas kaimo namų akcentas – šulinys kieme.
6. Kaipgi be inkilo paukštukams!
7. A.Marozienė pradžiugina aplinkinius dovanodama savo pintus krepšius.
A.Švelnos nuotraukos
