Lankytojus prašo nusiauti
„Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“ – taip vadinasi Panevėžyje, „Stasys Museum“, atidaryta vieno ryškiausių lietuvių modernistų Lino Leono Katino paroda. Ji skatina pažvelgti kitapus, ten, kur ilsisi miegantieji.
L.Katinas irgi jau anapus. Garsus dailininkas mirė prieš šešerius metus, beveik sulaukęs 80 metų.
Tamsiose muziejaus salėse eksponuojami 48 dailininko kūriniai, bet parodos lankytojai dar kviečiami išklausyti jaunosios kartos kompozitorės Agnės Matulevičiūtės ir aktoriaus Gedimino Rimeikos garso instaliaciją. Ji paremta L.Katino širdies dūžių garso įrašu ir pirmą kartą viešai skambančiais jo poetiniais tekstais.
Kitoje erdvėje – Gintaro Šepučio kartu su parodos kuratore, menotyrininke, meno kritike Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene kurtas dokumentinis pasakojimas apie autorių ir jo kūrybos ryšį su budizmu.
O žiūrovams skirta sofa užtiesta lovatiese, mat L.Katinas lovatieses laikė ypatingais meno kūriniais. Pas dailininką, jo dirbtuvėse Vilniuje, besilankiusi menotyrininkė sakė, kad tokių pat raštų ir spalvų lovatiesė buvo ir jo dirbtuvėse.
O dėl to, kad būtent budizmas buvo L.Katinui didžiuoju įkvėpimo šaltiniu, parodos lankytojai prašomi nusiauti batus.
„Tai – kaip ritualinis perėjimas į kitokias būsenas. Nusiaudamas batus kažko labai asmeniško atsisakai, užtat mainais gauni naujų patirčių“, – sumanymą paaiškino J.Marcišauskytė-Jurašienė.
Ėmė pagarbiai šnabždėtis
Menotyrininkė džiaugėsi galinti save laikyti laimės kūdikiu. Mat gyvenimo aplinkybės vis susiklosto taip, kad jai tenka rengti parodas tik tokios kūrybos, kurią pati vertina, o jų autoriai – įdomūs žmonės.
Pašnekovė prisiminė pirmąjį susitikimą su L.Katinu, kai šis tiesiai iš Labanoro, iš savo trobelės, atvyko į svečius pas jos kolegę.
„Tuomet buvau jauna muziejininkė, nežinojau, kas jis toks ir kuo jis išskirtinis. Tiesiog atėjo vyras ilgais žilais plaukais, aplipusiais šiaudais ar eglišakėmis“, – dėl pirmojo savo įspūdžio dabar šypsojosi meno kritikė.
Jau tuomet jai į akis krito, kaip laisvai ir paprastai šis žmogus bendrauja su aplinkiniais. Dar labiau ją suintrigavo, kai kolegos ėmė su nuostaba ir pagarbiai šnabždėtis, kad čia gi – Katinas.
Iki tol, kol pati susipažino su dailininku, J.Marcišauskytė-Jurašienė pirmiausia išvydo keletą jo paveikslų. Tiesiog mėgavosi ir niekaip nesuprato, kodėl jie šitaip stipriai traukia dėmesį, kad norisi tiesiog sėdėti ir į juos žiūrėti.
O tuomet jau vyko pas L.Katiną šnekėtis apie kūrybiškumą.
„Iš karto supratau, kad norėsiu surengti jo darbų parodą, tik tuomet nedrįsau to jam pasakyti“, – šypsojosi pašnekovė.
Traukė net iš sandėliukų
Po poros metų J.Marcišauskytė-Jurašienė iš tiesų grįžo pas L.Katiną, šįkart su konkrečiu pasiūlymu – surengti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje.
„Jau sunkiai vaikščiojo, o klausiamas, kas turi jo paveikslų, tik ranka mojo, sakė, kad nežino. Jis vis kartojo, kad jo darbas – paveikslą nutapyti, o kam jų reikia, tegu patys ieško“, – prisiminė parodos kuratorė.
Tuomet prasidėjo paveikslų paieškos. Klausinėjo su daile susijusių pažįstamų, privačių žmonių, kur galėtų gauti parodai L.Katino darbų. Vieni nieko nežinojo, bet kiti užvesdavo ant kelio, nurodydavo, į ką toliau kreiptis. Buvo ir tokių atvejų, kai paveikslus traukė iš sandėliukų. Taip ji suieškojo tris dešimtis paveikslų.
Tad jai dabar bepigu rengti šitą parodą, palyginti su pirmu kartu. Net 60 dailininko darbų patekę į vienas rankas – panevėžiečio Virgilijaus Norvaišos kolekciją.
Prašomas paskolinti parodai L.Katino paveikslus, kolekcininkas be kalbų sutiko.
Buvo pasinėręs į budizmą
Meno kritikė paaiškino, kad vis dėlto ji nesiekia rodyti sukauptą privačią kolekciją, o nori ir pati nauju žvilgsniu pažvelgti į L.Katino kūrybą, ir kitus pakviesti.
Ji atviravo, kad didžiulį įspūdį padarė dailininko asmenybė. Jis buvo ne tik charizmatiškas maištininkas, originalus, įdomus pašnekovas, bet ir labai tiesmukas, prie nieko nesitaikstantis.
Sovietmečiu, kai buvo propaguojamas ateizmas, L.Katinas visa galva pasinėrė į budizmą, vyko į Sibirą, Buriatiją. Su žmona kelis sykius važiavo tantrinių įšventinimų.
Namuose jis turėjo ritualinį altorėlį, bet netgi J.Marcišauskytei-Jurašienei jo neparodė.
Kai kuriuose paveiksluose labai ryškūs budizmo įvaizdžiai. Pirmiausia – kiaušinis, simbolizuojantis visatą kaip makrokosmosą ir žmogų – kaip mikrokosmosą bei simbolizuojantis vienovę.
Panašiai ir su trikampiais. Nukreiptas į viršų – tai vyriškumo pradas, o į apačią – moteriškumo. Jie yra ir sąsaja su Egipto piramidėmis, senųjų civilizacijų ir kultūrų pėdsakas.
Yra keli L.Katino paveikslai tuo pačiu pavadinimu – „Atspindys“. Šioje parodoje eksponuojamas tik vienas iš jų, bet jie visi labai panašūs, kone visiškai juodi. O ši spalva reiškia tuštumą.
„Mane žavi, kad visa kūryba – apie būtį ir jos paslaptį, apie tai, ko šiame gyvenime nesužinosime – kas aš esu, iš kur atėjau ir kur eisiu?“ – aiškino pašnekovė.
Telinktelėjo vienas kitam
Visi parodoje eksponuojami dailininko darbai priklauso privačiai V.Norvaišos kolekcijai ir saugomi Panevėžyje. Savininkas ją surinko maždaug per 9 metus.
Dalis jų jau buvo rodomi Nacionalinėje dailės galerijoje jungtinėje parodoje.
V.Norvaiša atviravo iš pradžių neketinęs kolekcionuoti L.Katino darbų ir nesitikėjęs daug jų surinkti. Mat meno žinovai juos gaudyte gaudo.
Bet atsitiko taip, kad net ir jau rengiantis šiai parodai tarsi iš netyčių sužinojo apie dar 4 paveikslus ir juos įsigijo.
Jam L.Katino kūryba patinka sunkumu ir filosofine mintimi. Juk nutapytos gėlės ar bangos jūroje džiugina trumpai, greitai pabosta.
Bet pašnekovas pabrėžė, kad budizmas jo nedomina. Neneigia jokios religijos, bet jį labiau domina dailininko asmenybė.
Jiedu nebuvo pažįstami, nors kartą buvo susitikę. Bet tik linktelėjo vienas kitam. Tuomet V.Norvaiša jau turėjo apie dvi dešimtis L.Katino paveikslų, bet jis šito nežinojo.
Kolekcininkas gyrė muziejininkus už tai, kad jo pateikti paveikslai įdomiai išdėstyti ir neįprastai apšviesti.
Šviesa blaškytų paveikslus
Parodos architektūrą kurti nėra taip paprasta. Šias pareigas atliekanti Ieva Cicėnaitė patikino, kad nepakanka ant sienų tiesiog sukabinti paveikslus.
Ji sugalvojo sukurti lopšio įvaizdį. Parodos lankytojai gali atsisėsti čia pat ant žemės, ant pagalvėlių, patogiai atsiremti ir neskubėdami apžiūrinėti paveikslus. Tad kiliminė juoda danga – ir dėl grožio, ir dėl patogumo.
„Šioje salėje su pakreiptomis ar pasuktomis sienomis susidaro kokono įspūdis. Atrodo, tarsi būtum patekęs tarp suglaustų delnų“, – aiškino ji.
Tamsioje salėje žiūrovai gali pasinerti į meditaciją, pasijusti esantys tarp sapno ir realybės.
Ji įsitikinusi, kad šviesa blaškytų dėmesį ir paveikslai atrodytų visiškai kitaip, ne tokie paslaptingi, ne tokie mistiški, ne tokie ryškūs.
Per salę einantys žiūrovai turėtų pastebėti ir tai, kad grindys vis dar juodos, o sienos jau kontrastingai baltos.
„Tai reiškia, kad bundame. O prieš pabudimą sapnas pats ryškiausias, todėl čia pakabinome sodriausius kūrinius. Tuščiame koridoriuje turėtų susidaryti įspūdis, kad nešamės prisiminimus, jų nuotrupas“, – kalbėjo pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Vienas ryškiausių modernistų dailininkų L.Katinas aplinkinius traukė ne tik kūryba, bet ir pažiūromis bei asmenybe. „Stasys museum“ (Jevgenijos Levin) nuotr.
2. V.Norvaiša be kalbų sutiko paskolinti parodai savo surinktą kolekciją.
A.Švelnos nuotraukos
