Saugojo panelytės su bijūnais
Panevėžio dailės galerijoje Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus menininkai tradiciškai kas antrus metus rodo savo naujausią kūrybą.
Dvi mažos mergytės su bijūnų puokštėmis akylai saugo, kad žiūrovai neperžengtų geltonos linijos ties stiklininko Remigijaus Kriuko darbu.
Bandau kūrinį iš arti nufotografuoti, bet mažės traukia mane už rankovės ir kuo rimčiausiai dėsto, kad pažeidžiu saugumo taisykles.
Saugoti tikrai yra ką: nuo pat lubų iki žemės „varva“ trapūs medaus spalvos lašai.
Jie veidrodiniu paviršiumi, atspindi aplinką ir priėjusįjį artyn.
Visi nori auksinio lietaus?
Žiūrovai grožisi ir stebisi, kaipgi autorius išpūtė tokio dydžio lašus?
„Su savo technologine komanda dariau studijoje Čekijoje, dėl ilgio teko stiklą pūsti iš balkono, prireikė net šešių vyrų: vieni šildė, kiti šaldė“, – paaiškina R.Kriukas.
Šis kūrinys, menininkas tvirtina, yra maksimalaus dydžio, ką žmogus fiziškai gali padaryti.
Idėją pakišo liūtis. Ne įkyriai krapnojantis lietus, o lyg iš kibiro žliaugiantis vanduo, kai lašai brėžia storas linijas ir virsta uždanga.
Parinkta aukso spalva simbolizuoja geresnio gyvenimo viziją.
„Visi nori auksinio lietaus ir prabangos“, – autorius tikina, kad būtent ta kryptimi suka dabartinė mada.
Kūrinys jau rodytas „Titaniko“ galerijoje Vilniuje, jis labai tiko parodai „Prabangos sinonimai“.
Tik nutapęs įžvelgė panašumą
Žiūrovus ilgiau užlaikė naujausios Sigito Laurinavičiaus drobės.
Jose gausybė poteksčių ir informacinių sluoksnių.
Stabtelėję ties pirmu blyškiu, su daugybe žmonių kūnų darbu moterys komentavo matančios šiurpius karo padarinius.
„Kas čia? Pūvantys lavonai? Ne, žiūrėk, kai kurie atrodo gyvi, gal vaduojasi iš po griuvėsių?“ – svarstė jos.
Ilgiau pažiūrėję į kūnų kakafoniją konstatavo, kad visgi čia ne karas, daugelio personažų veidai atrodo patenkinti.
Priėjusi jauna porelė net šūktelėjo iš nuostabos, nutapytų žmonių sankaupoje atpažinusi panevėžietį fotomenininką Saulių Saladūną, kuris netoliese apžiūrinėjo kitus kūrinius.
Autorius patikino, kad žinomo fotografo tikrai specialiai netapė, juk personažas drobėje raudonplaukis, bet kai darbą baigė, ir pačiam nupieštas vyras pasirodė panašus į S.Saladūną.
„Kai jį „atpažino“, tai žiūrovai ėmė ieškoti ir kitų pažįstamų“, – juokėsi jis.
Pasak autoriaus, siužetui mintį pakišo pramoginiai purvo festivaliai, kai skystoje pliurzėje vyksta imtynės, dalyviai stengiasi vienas kitą paguldyti ant menčių, nutempti drabužius.
„Minią apima azartas, panašiai kaip Italijoje ir Ispanijoje rengiamose Tomatinos, lietuviškai pomidorienės, šventėse. O va čia yra purvienė tokia“, – juokėsi jis.
Tapytojas specialiai siekė, kad paveikslas būtų dviprasmiškas, pilnas užuominų, keltų visiškai skirtingas asociacijas.
Vienas gali įžvelgti karo ar gamtos kataklizmų atspindžius, kitas sugretinti su politine arena.
„Mes visi murkdomės tame pačiame purvyne: aistrose, apkalbose, pavyde ir kitokiose nuodėmėse, vieni iš to pasidaro pramogą, kiti sukuria karą“, – reziumavo menininkas.
Kiekvienam pagal supratimą
Rožiniu chalatu vilkinti ir lauro šakelę laikanti beždžionė gali būti išprusimo testu. Kas giliau išmano Rytų šalių istoriją, lengvai perskaitys užkoduotus simbolius, chalate įžvelgs statuso ženklą. Azijos tautose prabangų chalatą dovanodavo kaip pagarbos ženklą.
Istorijoje nepasikausčiusieji gal matys tik tai, ką chalatas reiškia mūsų kultūroje: vonios drabužį, virtuvės drabužėlį.
„Ir aš, ir bet kas kitas galim būti ta rožine beždžione“, – juokėsi menininkas.
Lauro šaka antikiniais laikais reiškė čempiono, nugalėtojo statusą. Čia gi nupaišyta aptriušusi, gal tinka tik musėms nubaidyti.
„Ant tos ašies vertinam ir pasaulio galinguosius, kurie, turėdami statusą ir lauro šakelę, kai kada elgiasi kaip beždžionės, šokdina pasaulį kaip sugalvodami“, – autorius paaiškinimuose padėjo tašką.
Pasipildė ir naujokais
Panevėžio krašto menininkai profesionalai parodas rengia kas dvejus metus.
Eksponatai atspindi jų kūrybinį pulsą bei visuomenės ar asmeninio gyvenimo aktualijas. Šioji paroda skirta Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečiui.
Šiemet menininkams nebuvo siūlyta konkrečios temos, žiūrovams pristatė tai, kas, jų nuomone, verta dėmesio.
Pasveikinti trys nauji šios sąjungos nariai panevėžiečiai: Ričardas Peleckas, Fausta Diržytė Duona ir Marija Kazlauskė.
Eina įprasta kryptimi
Pasak menotyrininkės bei dailės galerijos direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai Aurelijos Seilienės, kūrėjai esminių naujovių nepateikė, jų išraiškos priemonės nepasikeitė, visi tęsia nusistovėjusias kūrybos linijas, parodoje vyrauja tapyba.
Ekspozicijos išskirtinumas – daug didelio formato darbų ir kūrinių, sudarytų iš kelių dalių. Tokie yra Dariaus Misiūno instaliacijos, Edvino Klimo, Ramūno Grikevičiaus, Raimondo Gailiūno, Marijos Rudokaitės-Kazlauskės tapyba.
„Jų prašoma atnešti po kelis darbus. Kai kompoziciją sudaro keli elementai, tada nė vieno neatmesi. Gal šiemet autoriai taip gudravo“, – juokėsi A.Seilienė.
Pasak jos, visiškai išblėso tekstilė, jai beatstovauja tik Viera Olšauskienė, daugiau kuriančių tekstilininkų mūsų krašte nebeliko.
Parodai darbus pateikė tik trys keramikai: Vilija Balčiūnienė, Nerutė Čiukšienė ir Egidijus Radvenskas. Kiti parodoje dalyvauti nepanoro.
„Dailininkų prašoma atnešti po kelis darbus. Kai kompoziciją sudaro keli elementai, tada nė vieno neatmesi. Gal šiemet autoriai taip gudravo.“
A.Seilienė
Prierašai po nuotraukomis:
1. Auksinę liūtį sukūręs R.Kriukas tvirtino, jog šiandieninė dekoro mada suka link prabangos.
2. Irina Nosova. „Vaizdas pro mokytojų kambario langą“.
3. Rimvydas Pupelis. „Vakaro pokalbiai apie saulėlydį“.
4. Ramūno Grikevičiaus kūrinį „Veidrodžio pusė“ sudaro net septynios dalys.
5. Raimondo Gailiūno kūryboje žiūrovai nesunkiai įžvelgė aktualijų atspindžius.
6. Balys Tuskėnas. „Pasipuošęs“.
7. Girmantas Rudokas. „Bėgimas ratu“.
G.Kudirkienės nuotraukos
