Sukrėtė iki širdies gelmių
Iš Indijos grįžusi panevėžietė 26 metų Monika Banelytė jau yra apkeliavusi kone pusę pasaulio.
Ji vieną semestrą mokėsi Malaizijoje, tuomet apkeliavo Tailandą, Laosą, Singapūrą, Kombodžą ir Filipinus. Pusmetį dirbo turizmo agentūroje Aliaskoje, kurį laiką gyveno Kalifornijoje, ten dirbo televizijos bei radijo medijų planuotoja. Keturis mėnesius panevėžietė gyveno Miunchene, pernai išmaišė Centrinę Ameriką, keliavo po Belizą, Nikaragvą, Salvadorą, Hondūrą, ten porą mėnesių savanoriavo.
Europa išmaišyta skersai išilgai.
Trijų mėnesių savanorystė Indijoje merginos jau niekuo lyg ir nebegalėjo nustebinti, bet vis dėlto apstulbino labiau nei visos ankstesnės kelionės kartu sudėjus. Grįžusi iš kitų kelionių, ji galėjo lengvai keliais sakiniais nupasakoti, kokia ta aplankytoji šalis, o štai apibūdinti Indijai trūksta žodžių.
„Daug visko iki tol mačiau, bet niekad nesijaučiau taip, kad nesuprasčiau, kas vyksta. Indiškoji patirtis buvo gerokai stipresnė nei kultūrinis šokas“, – prisipažino M.Banelytė.
Milžiniški kontrastai, visko labai daug – kvapų, spalvų, skonių, triukšmo, ir tai trenkia per galvą.
Misijai iš anksto parengė
Iš Indijos M.Banelytė grįžo prieš pusantrų metų, ten pragyvenusi pusmetį. Tris mėnesius ji savanoriavo, o dar tris savarankiškai keliavo po šalį.
M.Banelytė yra baigusi Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją, po to – kūrybinių industrijų studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Savanoriavimą Indijoje ji rinkosi, nes norėjo pamatyti ir pažinti egzotiškąją šalį.
Būsimi savanoriai pirmiausia privalėjo dalyvauti dviejų savaičių mokymuose. Savaitę jie vyko Čekijoje, kitą savaitę – Vokietijoje. Juose savanoriai nors bendrais bruožais turi susipažinti su šalimis, į kurias ruošiasi vykti, pasiaiškinti, su kokiais sunkumais gali tekti susidurti, bei pasimokyti, kaip neperimti visokių -izmų: seksizmo, rasizmo ir panašiai, neperduoti išankstinių nusistatymų.
„Tie, kurie įsivaizdavo per mėnesį pamaitinsią Afriką ar per savanorystės laiką pakeisią pasaulį, buvo atsijoti jau per pirmą pokalbį“, – prisiminė mergina.
Visos išvykos savanoriams finansuojamos, bet saikingai. Trims mėnesiams jie gavo 3 tūkst. eurų – dienpinigiams, bilietams, kitkam. Merginai pavyko gauti labai pigius bilietus – skrydis pirmyn kainavo 200 eurų, o atgal net šiek tiek mažiau.
Gyveno vyrų vienuolyne
M.Banelytė vyko į vieną piečiausių Indijos valstijų Keralą, Angadikadavu kaimą, šalia kurio įsikūręs koledžo miestelis. Informacinių technologijų koledže ji dirbo lektore, dėstė internetinę rinkodarą, netgi dėstytojams bei administracijai.
Į Angadikadavu panevėžietė nuvyko su kolege vokiete. Abi buvo apgyvendintos katalikų vyrų vienuolyne. Tai didelis pliusas, nes nereikėjo mokėti už būstą ir už maistą – valgė tai, kas buvo ruošiama vienuoliams.
„Tikėjomės linksmo ir triukšmingo gyvenimo, o susidūrėme su vienatve. Tušti koridoriai, tyla. Vienuolius retkarčiais sutinki nebent prie vakarienės stalo“, – pasakojo mergina.
Iššūkis – vietiniai apdarai
Indijoje studentai į dėstytojus žiūri labai pagarbiai, auditorijoje tyla.
„Pristatėme seminarų principą, raginome pasisakyti, netylėti. Kai kam net bloga pasidarė, kad prieš visus teks kalbėti“, – prisiminė jaunoji dėstytoja.
Bet kai naujasis mokymo metodas įsivažiavo, M.Banelytė nuolat turėjo pliaukšėti rankomis ir tildyti įsismarkavusius studentus.
„Po tų paskaitų supratau, kad man tai labai nepatinka, nes didžioji darbo dalis – tildymas“, – juokėsi mergina.
Prieš auditoriją M.Banelytė galėjo stoti tik apsirengusi pagal vietinius papročius: kulkšnis ir rankas dengiančiu rūbu. Šitam nebuvo pasirengusi, neatsivežė jokių lininių ar medvilninių apdarų, teko vietoje pirkti sintetinius.
Karštis 40 laipsnių, drėgmė 80 procentų, o dar nežmoniškai tvanku, nes artinasi lietingasis sezonas! Po dešimties minučių būdavo visa šlapia.
Valė potvynio nusiaubtus namus
O kai pradėjo lyti, kelias nuo vienuolyno iki universiteto virto upe, buvo nutrauktos paskaitos.
Potvynis skandino ir gretimus kaimus, niekas nebeturėjo geriamojo vandens, ėmė plisti ligos. Nelaimę didino dar ir purvo nuošliaužos.
Savanorės buvo išsiųstos pagelbėti žmonėms – valyti namus po potvynio, dalinti maisto.
„Kerala – turtinga valstija, joje gyvena pasiturintys žmonės, daugelis dviaukščiuose namuose. Potvynis buvo toks, kad slėniau stovinčių namų antruose aukštuose vanduo sėmė kulkšnis. Taip nutiko per vieną naktį. Dėl netinkamo valdžios sprendimo teko uždaryti užtvankas. Kai jas atidarė, vanduo nuslūgo, bet namai jau buvo suniokoti, daug sužeistų ir žuvusių“, – pasakojo panevėžietė.
Valgė tik dešine ranka
Visi stereotipai apie indišką maistą tuojau pat išgaravo. Atrodė, mėgausis šiltame klimate vešinčiais vaisiais ir šviežiomis daržovėmis, o pasirodė, kad beveik nieko negalima valgyti nevirto. Tokio maisto kaip salotos Indijoje išvis nėra.
Žemėje daug bakterijų, todėl negalima nieko valgyti termiškai neapdoroto – taip atvykėlėms buvo paaiškinta.
Maistas aštrus, su gausybe kvapnių prieskonių. Indišku kariu vakariečiai vadina prieskonį, o Indijoje „karis“ reiškia daržovių troškinį su pupomis ar lęšiais.
Didmiesčiuose yra kitaip, o mažoje gyvenvietėje privalai valgyti rankomis, kitaip įžeisi šeimininkus. Maistas imamas tik dešine, kairė skirta tualeto reikalams. Valgymas rankomis turi pliusą: susitelki tik į maistą, jokių mobiliojo telefono maigymų ar televizoriaus žiūrėjimų.
Meldžiasi keliems dievams
Maistas pigus, bet užsieniečiams – kita kaina.
„Koledžas turėjo savo ūkį, laikė karvių, vištų, augino žoleles ir daržoves savo reikmėms“, – pasakojo M.Banelytė.
Karvei visoje Indijoje išties rodoma didžiulė pagarba.
Indijos kvapai nenusakomi. Tiesa, miestuose daug smarvės, bet ji maišosi su gausybe kvapių aromatų. Gatvėse žmonės vaikšto su gėlių girliandomis, kur kiekvienas žiedelis kvepia, rankose nešasi rūkstančius smilkalus.
„Paprasti rūbai labai pigūs, moteriškas kostiumas kainuoja vos du eurus. Tad apsirengia kartą ar porą ir meta lauk, perka naujus“, – toks netaupumas lietuvaitę šokiravo.
Kiekviena indė savo garderobe privalo turėti baltą sarį, jis skirtas laidotuvių apeigoms.
„Tikrą sarį teko dėvėti ir man. Kol jį apvynioja, užtrunka pusvalandį“, – gražiu, bet nepatogiu apdaru panevėžietė nesusižavėjo.
Indai keliasi 6 ryto ir meldžiasi skirtingiems dievams, o dažnai vienu metu net keliems iš karto. Hinduizmas laikomas ne religija, o gyvenimo būdu.
Ant šventyklos – skalbiniai
Lietuvė priėjo išvadą, kad Indijoje nėra vakarietiškai suprantamos turizmo kultūros.
„Nuvažiavome pažiūrėti labai senos šventyklos, o moterys ant jos išdžiausčiusios skalbinius! Vietiniai nė nesuprato, kodėl mes į tuos statinius norime žiūrėti“, – stebėjosi ji.
„Tadžmahalas man nepadarė jokio įspūdžio“, – apie pasaulinio garso architektūrinį šedevrą kalbėjo panevėžietė.
O juk Tadžmahalas garsus ne tik išore, bet ir vidaus mozaikomis, kur specialia graviravimo technika išskobtas akmuo ir į kiekvieną vingį įstatyti deimančiukai.
„Kai nežinai, kaip sunku tai buvo padaryti, matydamas vien vaizdą, jokio „ach“ neištarsi. Man Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vidus gražesnis“, – sakė daug visko mačiusi mergina.
Sakoma, kad Tadžmahale nakties tamsoje viduje švyti kristalai, bet žmonėms naktį ten užginta įeiti, tad kas iš to grožio?
Tik įstatymiškai kastų nėra
Indijos kontrastai ją pribloškė. Skirtumas tarp miesto ir kaimo didžiulis. Kuo mažesnė gyvenvietė, tuo gajesnė nuo seno nusistovėjusi tvarka.
„Miestai – ne tik modernių kvartalų, bet ir purvo bei nusikaltimų židiniai“, – pasakojo savanorė.
Lūšnynuose, kur nameliai iš kartono, nėra kanalizacijos, o vanduo geriausiu atveju būna vieną valandą per parą. Lūšnose gyvena iš kaimų suvažiavę žemiausios kastos atstovai. Jie dirba prasčiausius darbus, per mėnesį gauna apie 5 dolerius.
Kastų Indijoje oficialiai nebėra, bet paprotys neišraunamas.
Žemiausios kastos atstovai neturi teisės į išsilavinimą. Jie negali įžengti į mokyklą, negali net prisiliesti prie to, kas priklauso aukštesnei kastai. Anksčiau nelaikyta nusikaltimu nužudyti pažeidusį tas taisykles.
Žemiausios kastos atstovui išsiveržti iš čia neįmanoma. Šokia tokia prošvaistė – išvykti į didmiestį, kur niekas nepažįsta, ir naują gyvenimą gali bandyti pradėti nuo lūšnyno.
Pokalbiai apie kastas su vietiniais buvę minimalūs, jiems skaudu leistis į tokias diskusijas, nenori apie tai šnekėti.
Maudynes vis tiek matė
„Koledže jokių vakarėlių nėra, lūkesčiai neatitiko realybės. Net draugų neįsigijome, nes niekas nedrįso susidraugauti, tik nuolat mums lankstėsi. Negali būti draugas, jei esi pagarbos objektas“, – pasakojo M.Banelytė.
Santykiai pagrįsti labai aiškia hierarchija, ir visi jos skrupulingai laikosi.
„Kartą po paskaitų su kolege vokiete nuėjome į atokią vietą prie upės ir gelbėdamosi nuo kaitros pūkštelėjome į vandenį su visais drabužiais. Prieš tai gerai apsidairėme, kad, gink Dieve, niekas nematytų. Atrodo, visur buvo tuščia, bet kitą dieną visas koledžas žinojo, kad mudvi maudėmės“, – mergina stebėjosi vietinių akylumu.
Arbatos užsakė iš kavinės
M.Banelytė turėjo draugą, vaikiną, kuris, vietinių požiūriu, buvo gan turtingas. Išsilavinęs jaunuolis turėjo savo būstą, gyveno atskirai nuo tėvų ir uždirbo apie 2 tūkstančius eurų per mėnesį. Koledžo miestelio mastais tai labai daug.
Pažintis su juo lietuvei parodė, kad europietiška sąvoka „turtingas“ visai ne tas pats, kas indiška.
Pasikvietęs M.Banelytę į svečius, vaikinas paklausė, ar ši nori arbatos ir kokios rūšies. Išgirdęs viešnios pageidavimus paskambino telefonu ir davė nurodymus. Iš kavinės atnešė užplikytos arbatos.
Į klausimą, kodėl pats negali išvirti arbatos, jaunuolis atsakė irgi su nuostaba: „Neturiu nei puodelių, nei virdulio. Darykim visi savo darbus.“
Net jei perdega lemputė, niekas nebėgs į parduotuvę jos ieškoti, tiesiog skambins elektrikui, jis atvažiuos ir pakeis.
Vos įžengi į parduotuvę, tuoj prisistato krepšio nešiotojas. Iš pradžių lietuvė dėl to labai nejaukiai jautėsi, atrodė, tarsi be reikalo išnaudoja žmogų, juk pati kuo puikiausiai gali krepšį neštis. Vėliau buvo įtikinta neatimti iš žmonių darbo.
Vaikus išpaišo kaip lėles
„Mano poreikiai nėra dideli, nenoriu prabangos, todėl už savanorės dienpinigius sau galėjau leisti viską. Svarbiausia man buvo pakeliauti ir pamatyti šalį“, – sakė M.Banelytė.
Tenykštės moterys labai mėgsta bižuteriją, prisiperka gausybę pigių apyrankių, dieną kitą padėvi, meta ir perka naujas.
M.Banelytę stebino ir niekur kitur nematyta vaikų dažymo kultūra. Mažiukai ir ūgtelėję išpaišyti lyg lėlės, parausvinti skruostai, lūpytės. Laimė, tai puošybai naudojami natūralūs dažai.
Kad ir kaip saugojosi valgyti tik virtą maistą, lietuvė vis dėlto buvo apsinuodijusi, gulėjo ligoninėje. Mano, kad išgėrė nešvaraus vandens. Ją gydė užsieniečiams skirtoje gydymo įstaigoje.
Vietovėje, kurioje savanoriaudama gyveno, tikros ligoninės nė nebuvo, tik gausybė ajurvedinių gydyklų. Indijoje jos labai populiarios. „Tų įstaigų darbuotojus europiečiai vadintų šarlatanais“, – nusakė situaciją.
Kambariokė vokietė skusdamasi kojų plaukus įsipjovė. Įprastomis sąlygomis to brėžio nė žaizda nepavadintum, būtų per dieną kitą užsitraukusi. Tačiau didžiuliame karštyje ir drėgmėje ne tik negijo, bet dar ir kasdien vis labiau „viepėsi“, purto ir gilėjo.
Teko kreiptis į ajurvedos kabinetą.
„Gydytojas“ atnešė buteliuke šviežutėlio karvės mėšlo ir užtepė ant žaizdos. Paaiškino, kad juo patepus susidarys šašas. Buteliuką su dvokiančiais „vaistais“ įdavė ir pacientei, liepė tepti namie.
„Nepatikėsit, bet per porą savaičių koja sugijo“, – šypsojosi M.Banelytė.
Išvis nėra šiukšliadėžių
Pagyvenus Indijoje išliko tik vienintelis stereotipas – šalis purvina ir skęsta šiukšlėse.
Niekur nėra šiukšlių dėžių, viskas metama po kojomis. Šiukšles, kurių nespėja išnešioti vėjas, kartkartėmis susemia valytojai.
Tarša plastiku milžiniška.
„Kad neprisidėčiau prie teršimo, stengiausi nepirkti įpakuotų daiktų. Perkant turguje vynioja į laikraštį, popierių sumesdavau į vienuolyno krosnį, joje kepdavo batono gaminius. Kitą maistą ruošdavo ant elektrinių viryklių“, – pasakojo mergina.
Atsinaujinančių resursų panaudojimu Indija galėtų būti pavyzdžiu ir kitoms šalims, čia gausu saulės baterijų. Koledžas apsirūpina energija iš saulės baterijų.
Be meilės intrigų lengviau
Iš šimto M.Banelytės studenčių buvo tik kelios merginos, kurių tėvai iš anksto nebuvo suplanavę, už ko šioms teks tekėti. Didžiajai daliai seniai išrinkti jaunikiai ir vestuvių datos numatytos.
„Tame yra ir savotiško pozityvo, nelieka meilės intrigų ir flirto galimybių, nes žvalgymasis į kitus ar kitas niekur nenuves. Nėra šansų, tad tarp merginų ir vaikinų įsivyrautų nekalta draugystė“, – lietuvei taip atrodė.
M.Banelytei teko dalyvauti ir tikrose indiškose vestuvėse, tekėjo draugo klasiokė.
Jaunieji vienas kitą menkai pažinojo, nors tėvų vienas kitam pažadėti buvo nuo mažumės.
Vestuvės truko septynias dienas. Pirmos trys paros skirtos įvairioms apeigoms, nuotakos išpiešimui chna, apsivalymo ugnimi ceremonijai.
Lietuvė su draugu į vestuves nuvyko trečią dieną, buvo 500 svečių. Jaunieji nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro sėdėjo ant pakylos scenoje ir nuolat fotografavosi su norinčiais kartu įsiamžinti.
Mokė žaisti gyvenimą
Gyvendama Indijoje M.Banelytė dar baigė ir jogos mokyklą, gavo sertifikatą, kad gali dirbti jogos mokytoja. To kol kas nedaro dėl sveikatos bėdų.
Prieš išvykdama į Indiją ji buvo susilaužiusi koją, trūko raiščiai, tad jogos mokykloje negalėjo iki galo atlikti fizinių užduočių, daugiau mokėsi dvasinių dalykų.
M.Banelytė šiuo metu dirba komunikacijų specialiste Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
„Jogos mokyklos guru mokė: žaiskite gyvenimą. Jo dėka įsisąmoninau, kad nėra blogų jausmų, turi pasimėgauti ir liūdesiu“, – apie dvasines patirtis sakė panevėžietė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Per vietines šventes M.Banelytė irgi pasipuošdavo indiškais apdarais.
2. M.Banelytė (priekyje) su savo informacinių technologijų koledžo studentėmis.
3. M.Banelytė (kairėje) nusifotografavo kartu su jaunavedžiais, kuriuos vieną kitam parinko tėvai.
4. Gatvėse ruošiamo maisto ragauti lietuvė nesiryžo.
5. Saulėje džiovinamas aitriųjų paprikų derlius ceche bus sutrintas į miltelius.
6. M.Banelytė (dešinėje) po Indiją keliavo ir tokiu būdu.
7. Šia pinta valtimi vyras žmones perkelia iš vieno kranto į kitą.
8. Vienuolyno kambarys, kuriame buvo apgyvendintos iš Europos atvykusios savanorės. Nuotr. iš asmeninio albumo
2020 metų "Panevėžio krašto" projektui "Kartų tiltai" 8 000 eurų skyrė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
"Panevėžio kraštas", 2020 02 18
