1991-ųjų sausio 13-oji taip stipriai įsirėžė į sąmonę, kad, atrodytų, kardinaliai pakeitė gyvenimą, mąstymą ir ateities pasirinkimą, nes atsirado prasmė dėl laisvės pakovoti ir net viltis švęsti pergalę.
Po 35 metų dar kartą perskaitęs tuomet rašytą savo laišką panevėžiečiams, pagalvojau: nieko nekeisčiau, jame atsispindi jaudulys, permišęs su pasiryžimu nebesitraukti. Tai – lūžio taškas, kurį išgyvena kiekvienas, patekęs į panašią situaciją.
Pamenu, kad išvakarėse, po paros budėjimo, viena panevėžiečių grupė išvyko namo atsipūsti, turėjau su jais ir aš važiuoti, tačiau jaučiau, kad bręsta svarbūs įvykiai, tad pasilikau.
Viskas vystėsi labai greitai: pirmosios aukos prie Televizijos bokšto, nuolatiniai pranešimai per vietos radiją, kad link Parlamento važiuoja tankų ir šarvuotosios pėstininkų mašinos, ruošiamės kažkaip gintis, per radiją į gynėjus kreipėsi kunigas Robertas Grigas, pakalbėjo kažką apie gyvenimo prasmę, atleido mums padarytas mūsų nuodėmes.
Tada pajuokavau: o iš kur kunigas žino, ką esu per savo gyvenimą iškrėtęs, kad taip lengvai per radijo imtuvą ima ir atleidžia man už mano blogus darbus?
Iš kitos pusės, toji kunigo kalba priminė realybę – sielos išvalytos, kūnai gal dar šiaip sau, už visas iškrėstas šunybes atleido, tai iš esmės esame jau parengti kitam etapui – mirčiai, aukai, nes puolimo atveju išgyventi daug šansų nebuvo.
Telefonas veikė, todėl paskambinau šeimai, tuo metu su pamaina į Panevėžį išvykusiam Ryčiui Račkauskui. Povilas Urbšys su kitais gynėjais irgi buvo trumpam parvykęs namo. Prieš pat kruvinus įvykius per savo posto langą į vidų įsitempiau brolį Kazimierą – jis buvo tarnavęs desantininku ir norėjo būti kartu su gynėjais.
Tuo metu dirbau Panevėžio laikraštyje „Laisvas žodis“, buvau ir Aukščiausiosios Tarybos nario Egidijaus Jarašiūno padėjėjas. Tuo pasinaudojęs ir įsmukau į Parlamento rūmus dar gerokai iki tos nakties.
Tą neramią naktį svarsčiau, kad reikėtų ką nors laikraščiui parašyti, bet ką rašyti, kai įvykiai keičiasi kiekvieną valandą, ką dabar parašysiu, rytoj viskas bus pasikeitę.
Net nepamenu, ar tai buvo mano mintis, ar taip nusprendėme pasitarę su laikraščio redaktoriumi Arnoldu Simėnu, tačiau radome galimybę kuo greičiau pasiekti panevėžiečių ausis.
Bendradarbiavau su tik miesto gyventojams transliuojamu laidiniu radiju. Tai toks radijas, kurį girdėti galėjo tik turintys specialų radijo aparatą, jungiamą į tinklą per specialų kištukinį lizdą. Toks laidinis radijas jau buvo pradėjęs nykti, bet mes, sąjūdininkai, išnaudodavome kiekvieną galimybę apie save pranešti.
Sutarėme, kad tas mano tekstas kiek įmanoma greičiau bus skelbiamas per tą radijo laidą, o vėliau bus atspausdintas ir „Laisvame žodyje“. Skubėjome, nes buvome visiškoje nežinioje, kas bus rytoj ar už kelių dienų, norėjosi palikti bent kokį liudijimą.
Kiek pamenu, sėdau prie stalo savo poste Aukščiausiojoje Taryboje, parašiau tekstą, paskambinau į Panevėžį ir jį perskaičiau, o kitame laido gale jį įrašė, laikraštyje dar išvertė į rusų kalbą, kad kuo daugiau žmonių perskaitytų.
Taip jis ir iškeliavo į pasaulį.
Tame tekste nesiekiau informuoti visuomenės apie konkrečius įvykius, norėjau tik atspindėti gynėjų nuotaiką Parlamente, paliudyti, kad nesame atsitiktiniai praeiviai, kad esame sąmoningai laisvos ir demokratinės Lietuvos valstybės gynėjo statusą pasirinkę žmonės. Buvo svarbu, kad pasaulis tai žinotų.
Prieš keletą metų paskambino viena studentė, domėjosi tais įvykiais, nes ta tema rašė diplominį darbą. Jai daug kas buvo nauja, daug aiškinau apie to meto žmonių pasirinkimą, ji klausėsi atidžiai. Tik vėliau pagalvojau, taigi ji tuo metu net gimusi nebuvo.
Dabar karas ir smurtas vėl ritasi per Europą, jauni žmonės patys išgyvena savo pasirinkimų jausmą, lietuviai – taip pat.
Prieš daugiau nei metus parašiau prašymą įsitraukti į Panevėžio teritorinės karo komendantūros veiklą. Visų mūsų pastangų dar gali prireikti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. B.Matelis savo reportažą sausio 13-osios naktį įvertino jau net iš tolimos 35 metų perspektyvos.
2. Iš kairės: P.Urbšys, B.Matelis, R.Račkauskas buvo tarp savanorių, pasirengusių ginti šalies parlamentą.
Nuotr. iš asmeninio albumo
