Namų paveldėtojai tebelaiko bites
Apie vyskupą Kazimierą Paltaroką galima nemažai sužinoti kiek toliau nuo jo tėviškės – Joniškėlyje.
„Tėveliai labai pagarbiai sakydavo: žinok, čia vyskupo brolis. Jis mums, vaikams, medaus atnešdavo. Tai tas medus atrodė daug saldesnis gal ir dėl to, kad iš tokios garbingos giminės žmogaus rankų“, – prisimena šiame miestelyje gyvenanti 76 metų Adelė Juknevičiūtė.
Ją sutikome Joniškėlio bibliotekoje. A.Juknevičiūtė visą gyvenimą dirbo rusų kalbos mokytoja, buvo ir direktoriaus pavaduotoja.
Vaikystėje ji su tėvais gyveno šalia Joniškėlio esančiame Oželių kaime. Šeima buvo gausi, augo 6 vaikai.
„Mes gavom butą tremtinių name, o vyskupo brolis gyveno šalia, savame name. Tas namas tebėra, jį paveldėję giminaičiai neparduoda, kaip ir senasis šeimininkas, laiko bites“, – pasakoja A.Juknevičiūtė.
Garbingi svečiai kieman – vaikai už pečiaus
„Niekaip nebepamenu vyskupo brolio vardo, lyg ir Juozas, bet kaip atrodė, menu iki šiol: toks aukštas, liesas seniukas su ūsais. Išliko įspūdis, kad buvo labai geras, mylėjo vaikus, kai tik pas mus užsukdavo, vis su medaus indu. O žinot, anuometinių nepriteklių laikais medus mums, vaikams, buvo neregėtas gardumynas“, – prisiminimais dalijosi A.Juknevičiūtė.
Kad vyskupas pas brolį atvažiuodavo, ji tikrai žino, bet ar jį matė, pasakyti negali.
„Kai garbingi žmonės atvažiuodavo, mus, mažus, gindavo už pečiaus, buvo nevalia lįst prie kilmingų svečių“, – moteris pasakoja, kokia namuose buvusi tvarka.
A.Juknevičiūtė prisimena, kad tėvai labai didžiavosi gyvenantys šalia vyskupo giminės, tačiau garsiai tuo niekam nesigyrė.
„Kai augau, ta kaimynyste didžiavomės tyliai. Kas gi sovietiniais laikais minės vyskupą? Būsi netinkamas santvarkai“, – aiškino ji.
Per Gailionius vis važiuodavo
A.Juknevičiūtė gerai žinojo, kad kitapus Joniškėlio, Gailionių kaime, yra vyskupo K.Paltaroko gimtinė, tuose namuose gimęs ir jos gerasis kaimynas bitininkas, tik pačiai tuose namuose lankytis netekę. Mena, tėvai pasakoję, jog vyskupas turėjęs du brolius ir seserį.
O važiuoti per Gailionius, pro vyskupo tėviškę, prisiėję ne kartą.
„Už Gailionių, Pamūšio kaime, yra Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, ten dukrą krikštijom. Visa buvo daroma slaptai. Pati aš buvau „raudona“, Joniškėlio bažnyčioje savo vaiko krikštyti negalėjau, tai mergaitę Pamūšin vežė mano motina ir vyras. Kad kas nepaskųstų, dar teko apsimesti, kad visai kita proga, ne krikštynos“, – pasakojo A.Juknevičiūtė.
A.Juknevičiūtė primena, kad Pamūšio bažnyčia išgarsėjo žiauria tragedija. 1981 metais į bažnyčią ir kleboniją įsibrovę plėšikai žiauriai nužudė kleboną ir jo šeimininkę.
„Tada ir mūsų, Joniškėlio, klebonas grotas ant langų užsidėjo“, – prisimena mokytoja.
Dukterėčią skatino tapti mokytoja
Kita Joniškėlio gyventoja – 87 metų Eugenija Juozėnienė buvo gera draugė su vyskupo dukterėčia Valerija Paltarokaite.
„Valerija buvo 10 metų už mane vyresnė, ji priklausė ateitininkams. Aš buvau karitietė, priklausiau moterų katalikių tarybai“, – sakė E.Juozėnienė.
Jos draugė V.Paltarokaitė iš pradžių gyveno tėvų namuose Gailioniuose.
„Kai Valerijos tėvą Jurgį su žmona ir dviem dukterimis išvežė į Sibirą, tuomet ji glaudėsi pas dėdę vyskupą“, – prisiminė moteris.
Kai V.Paltarokaitės tėvai grįžo iš tremties, į gimtus trobesius sovietai jų nebeįleido, šeima liko Gailioniuose, bet kituose namuose.
„Sakoma, kad vyskupo tėvai buvę šviesiausi ir labai teisingi apylinkės žmonės, mokslingieji iš jų knygas skolindavosi. Vyskupas savo tėvus nuolat lankydavo, visiems giminaičiams atveždavo lauktuvių, kas iš giminės siekė mokslo, tiems padėjo kiek galėdamas. Jis ir Valeriją paskatino mokytis mokytoja“, – E.Juozėnienė prisiminė ką girdėjusi iš draugės.
Anot E.Juozėnienės, V.Paltarokaitė buvo baigusi mokytojų seminariją, dar biologijos ir chemijos mokslus universitete, visą gyvenimą mokytojavo, ilgiausiai dirbo Ignalinos rajone. Vėliau įsikūrė Panevėžyje.
Perkopusi 80 metų ribą ji dar atvykdavo į Joniškėlio mokyklą vadovauti ateitininkams.
V.Paltarokaitė mirė sulaukusi 93 metų.
„Net miręs norėčiau dar jums patarnauti“
Lietuvos vyskupas Kazimieras Paltarokas gimė 1875-ųjų spalio 22 dieną Gailioniuose, Pasvalio valsčiuje. Mirė 1958 metų sausio 3-iąją Vilniuje.
Pradžiamokslį jis išėjo Joniškėlio mokykloje, po to baigė Mintaujos gimnaziją, Kauno kunigų seminariją, dar studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje.
Į kunigus įšventintas 1902 metais, ganytojiškąjį darbą pradėjo Liepojoje. Po ketverių metų grįžo į Lietuvą, tapo Kauno kunigų seminarijos dėstytoju, vėliau vicedirektoriumi.
Karjeros laiptai sparčiai vedė aukštyn: Žemaičių vyskupijos kanauninkas, vyskupijos tribunolo teisingumo gynėjas, bažnyčios turtų valdymo tarybos narys, Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos profesorius.
Jis buvo pirmasis Panevėžio vyskupas, čia dirbęs 1926–1957 metais. 1949–1957 metais K.Paltarokas kartu ėjo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas.
K.Paltarokas palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje.
K.Paltaroko nuveiktų darbų sąrašas labai ilgas. Be katedros, jis pastatė dar 15 bažnyčių, 14 koplyčių, 11 altarijų. Taip pat įkūrė „Panevėžio balso“ laikraščio redakciją.
Nuo 1947 iki 1955 metų jis liko vieninteliu vyskupo Lietuvoje, o nuo 1949-ųjų iki mirties valdė abi – Panevėžio ir Vilniaus arkivyskupijas.
Vyskupo šūkis buvęs: „Net miręs norėčiau dar jums patarnauti.“