Žmona su grėbliu išbaidė
„Prieš dvi dienas turėjau progą pagulėti žolėje ir pažiūrėt į dangų, gaila tik, žmona su grėbliu išbaidė, sako, nepelningas toks užsiėmimas. Matau, kad Artūras irgi stebi dangų, mato aplinką ir įspūdžius perkelia į drobę“, – šmaikščiais žodžiais naujos parodos autorių Dailės galerijoje sveikino tapytojas Eugenijus Marcinkevičius.
Menininkų elito atstovas, siekiantis tobulumo ir minimaliais vaizdais išgaunantis maksimumą – taip A.Stančiką ir jo kūrybinius rezultatus apibūdino menotyrininkai ir kolegos tapytojai.
„Įsivaizduok, žaibiška vagystė! Kurį savo darbą stvertum? Aš tai imčiau tą geltoną šalia kiemo durų arba tą baltą, prie paradinio išėjimo“, – bakstelėti į širdžiai mieliausią kūrinį bičiulį provokavo E.Marcinkevičius.
A.Stančikas tik santūriai šypsojosi, viešai neįvardijo, kurią drobę labiausiai brangina. Vėliau, kai sveikintojų šurmulys nuslopo, jis paatviravo savu stiliumi: „Didžiausio paveikslo neimčiau, tokį išnešti sunku, nusikabinčiau tą mažutį, su oro balionu.“
Pakako vaizdo virš stogo
„Pasirinkau gan plačią temą, kad turėčiau laisvės kūrybai“, – menininkas paaiškino, kodėl paroda pavadinta daug prasmių ir sluoksnių galinčia turėti „Vieta“.
Oro balionų ciklą A.Stančikas nutapė įkvėptas vaizdo virš savo namų stogo per miesto šventę.
Paminėta didžiausia parodos drobė vadinasi „Šv. Jono šaltinis Joninių naktį“. Darbas gimė po apsilankymo su šeima Kavarske, ten juk trykšta žmonių stebuklingu laikomas šv. Jono šaltinis.
Į šaltinį vanduo suteka septyniais upeliais, jis veržiasi kaskadomis. Žmonės tuo vandeniu prausiasi ir geria, tiki, kad jis turi gydomųjų galių.
Galvoja ilgai, dirba greit
„Ilgai galvoju, dirbu greit“, – sakė autorius.
Šiemet A.Stančikas iš miesto savivaldybės gavo kūrybinę stipendiją, ji buvo gera paspirtis ruošiantis parodai, galėjo nusipirkti dažų ir teptukų.
Dailės galerijos direktorius Egidijus Žukauskas, prieš siūlydamas akimis sekti autoriaus meninį pasakojimą, pagarsino tai, ką apie A.Stančiką galbūt ne visi žino.
„Artūras, tapytojas ir pedagogas, įvairiose mokyklose mokė vaikus, penkti metai dirba edukologu Dailės galerijoje, čia mažus ir suaugusiuosius moko įvairių menų. Armijoje netarnavo. Užsispyręs ir kruopštus. Yra pagavęs tris gyvenimo žuvis: trijų kilogramų lydeką, dukrą Ievą ir žmoną Renatą“, – kalbėjo E.Žukauskas.
Jis priminė, kad menininkas mokykliniais metais svajojo tapti ornitologu, stebėdamas paukščius yra išbraidžiojęs visas Rožyno kvartalo balas. Pasuko mokytis į Šiaulių universitetą dailės pedagogikos, bet paukščių nepamiršo. Jie, tarsi svajonės atspaudas, mažo paukštelio pavidalu pažymi beveik kiekvieną drobę.
A.Stančikas dar yra tapybos ant stiklo pradininkas, jis sumanė techniką, kaip piešti akrilu ant persišviečiančių paviršių.
Beribė erdvė su laiko užsklanda
Menotyrininkė ir galerijos parodų kuratorė Aurelija Seilienė pasidalijo savo įžvalgomis.
A.Stančiko tapyboje, anot jos, į akis krinta paveikslo erdvė, vieta ir laikas.
Erdvė nenusakoma, beribė, atvira, abstrakti, net kosminė. Laikas taip pat be rėmų, galbūt spėjama naktis, nes tamsoki fonai, o gal paryčiai, pavakarys, apniukusi diena? O gal nei viena, nei kita, tik nublukę prisiminimai? Šaltas drobių koloritas tik stiprina tokį įspūdį, tarsi žiūrėtum per rūką ar laiko užsklandą.
Vieta paveiksluose – nuspėjamas miestas. Jis yra, bet tarsi išnykęs, žmogus mieste pasinėręs į save, į apmąstymus.
„Šalia minimalizmas ir maksimalizmas, kiekvienas potėpis kruopščiai apgalvotas“, – kalbėjo A.Seilienė.
„Dėkojame už paukščiukus, kurie namie mus džiugina“, – autorių sveikino nuolatiniai meno renginių dalyviai Valdemaras ir Silvija Jakštai.
Darbo kolegos A.Stančikui įteikė dekoratyvinę pušelę vazone.
„Kad turėtum kur po darbų pasėdėti“, – sakė jie.
"Panevėžio kraštas", 2017 07 29
