– Audriau, esate gerai pažįstamas ne tik panevėžiečiams – dirbęs žurnalistu, rašote knygas, atvirai pasakojate apie ligas ir priklausomybes alkoholiui, narkotikams, lošimams. O teatras „Menas“ pagal trilogiją „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ pastatė spektaklį „Diskoteka angelams“. Ar tai reiškia puolusius ir prisikėlusius angelus? Juk Dievas tokius labiausiai vertina?
– Apie spektaklio pavadinimą reikėtų klausti režisieriaus Gabrieliaus Zapalskio. Iš tikrųjų kadaise esu vedęs ir diskotekas, o kodėl angelams – to neaptarinėjome. Paskambino, pasakė, kad kurs spektaklį, tai negi spyriosiesi, aišku, buvo malonu. (Juokiasi.)
Mudu sutarėme, kad spektaklis bus pagal mano kūrybą ir gyvenimą, bet aš į procesą nesikišiu. Visiškai. Supratau, kad bus dalykų, kurie man nelabai tiks ir nelabai patiks, gal keisti atrodys kurie nors režisieriaus ir aktorių sprendimai, todėl iš karto nubrėžėme ribą, kad aš to neanalizuosiu ir nieko neklausinėsiu.
Spektaklis yra atskiras kūrinys. Man tik įdomu buvo, kaip reaguos žiūrovai.
– Kaip pats jautėtės žiūrėdamas spektaklį? Jus vaidino aktorius Saugirdas Stakelė. Ar atpažinote save?
– Pirmiausia pakvietė į generalinę repeticiją. Per ją mane žiauriai kratė. Grįžo prisiminimai, emocijos, ir kūnas sureagavo. Neišėjau iš salės, bet buvo labai sunku sėdėti ir žiūrėti. Scenoje išvydau save – įklimpusį į alkoholizmą, melagystes ir manipuliacijas, bet bandantį išsikapstyti. Visa tai ir vėl išgyvenau.
Po to jau dalyvavau premjeroje. Tąkart buvo daug lengviau, stebėjau, koks bendras sumanymas, aktorių vaidyba.
Man patiko spektaklio akcentas, kad išeitis visuomet yra. Ją gali rasti net būdamas pačiame dugne. Tai sukėlė daugiausia žiūrovų diskusijų.
– Kokie žiūrovų atsiliepimai labiausiai įstrigo į atmintį? Kažin, ar į spektaklį atėjo žmonių, kenčiančių nuo priklausomybių?..
– Tikrai atėjo. Kalbėjausi telefonu su bėdų dėl alkoholio turinčiu jaunu vaikinu ir jis pasakė frazę iš spektaklio, aš buvau ją pamiršęs. Jis net nusistebėjo, kad neprisiminiau. Šiam vaikinui spektaklis buvo šokas, nes suprato, koks nelengvas kelias jo dar laukia. Jis bando įvairius būdus, kartais susiima, o kartais atkrenta. Vėl iš naujo pradeda.
Vienas žiūrovas labai gerai parašė, kad spektaklis nepalieka abejingų. Tema apie alkoholizmą daugeliui labai artima, suprantama ir skaudinanti. Ši priklausomybė yra palietusi dažną šeimą, turbūt kone kiekvieną giminę. Per vieną alkoholiką kenčia vidutiniškai dar 5–6 artimieji.
Spektaklį žiūrėjo priklausomybių centro darbuotojai. Jie irgi pritarė, kad vis dėlto viską įmanoma pakeisti.
Net jeigu šeimoje nebuvo šios bėdos, greta spektaklyje yra ir kita linija – pasakojama ir meilės istorija. Ji taip pat skleidžia savo žinią, kaip jaučiasi ir ką išgyvena artimieji.
– Bet jūs veikiausiai nujautėte, kad spektaklis baigsis viltingai? Gaila, kad šiuo metu spektaklis nerodomas.
– Tikėjausi tokios spektaklio pabaigos, nes aš priklausomybių atsikračiau, susitvarkiau gyvenimą.
Statydamas spektaklį Gabrielius mane paprašė surašyti, kur esu kreipęsis pagalbos. Iš pradžių pagalvojau, negi sunku, sėsiu ir parašysiu, bus tik keli punktai. O pradėjęs juos rašyti supratau, kad buvo daugiau nei dvi dešimtys laiptelių, kuriuos bandžiau įveikti. Pradedant kodavimu, pranciškonų vienuolynu...
Pažįstu žmonių, kuriems padėjo kažkokie burtai. Jiems suveikė, bet man – ne.
– Esate pasakojęs, kad jūsų žmona Aušra padengė skolą antstoliams. Rizikingas žingsnis, bet turbūt labai mylėjo ir jumis tikėjo?
– Nuolat kartoju, kad alkoholiko ar narkomano skolų padengti nereikia ir net negalima. Dabar Aušrytė tai vadina savo naivumu.
Pagalba pinigais suveikia labai retai, tik išskirtiniais atvejais.
Alkoholikai, narkomanai yra didžiausi manipuliatoriai ir melagiai, bijau, kad piktavaliai nepasinaudotų moterų patiklumu. Jie gali suvaidinti meilę, bet tik tam, kad išviliotų pinigų.
Ir pats esu pripasakojęs tokių gudrių istorijų, kokių dabar niekaip nesugalvočiau. Kokių? Nenoriu prisiminti.
Bet tuokart Aušrytės pasitikėjimas kažkodėl suveikė – nustėrau, kad kažkas vis dar tiki manimi. Vadinasi, turėjau sąžinės. Man tai ir buvo atspirties taškas.
– Bandėte žudytis, lankėtės pas egzorcistą. Visa tai – iš nevilties?
– Kai gėriau, valios pastangomis bėdos išspręsti man niekaip nepavyko, todėl ir ėmiau manyti, kad esu apsėstas velnio. Bet egzorcistas pasakė, kad ne.
Pamąstymų išeiti iš gyvenimo buvo ne vienas. Iš nuovargio. Toliau taip gyventi pasidarė per sunku, o kaip ištrūkti iš šio užburto rato, nežinojau, nebegalėjau. Aušrytė buvo man kaip angelas, šviesos spindulys.
Visi nuo manęs jau buvo nusisukę, tik mama bandė gelbėti.
Sveikti pradėjau tik tuomet, kai pasakiau: darykite su manimi, ką norite. Gan gajus įsitikinimas, kad būnant kokių 30 metų, o tuo labiau 35-erių ar 40-ies, jau nieko nepakeisi. Nesąmonė, pažįstu tokių žmonių, kurie yra už mane vyresni, bet kardinaliai pakeitė savo požiūrį ir gyvenimą. Keistis niekada nevėlu.
– Kad ir kiek pasakotumėte apie priklausomybes, išgirstame vis naujų ir naujų prisiminimų. Kalbate atvirai, be gilių padūsavimų, „reikšmingų“ patylėjimų, o kartais – su humoru, juokaudamas. Nesigniaužote ir nesimaivote, tarsi iš šalies į save žiūrėdamas. Kaip jums tai pavyksta?
– Labai intensyvus buvo gyvenimo laikotarpis, bet – blogąja prasme. Visko turbūt ir neišpasakosi, neišrašysi, o kai kurių dalykų ir nesinori prisiminti. Žmonėms atlyginta, atsiprašyta.
Nėra taip lengva atvirauti, bet pats gi prisidirbau, tad jeigu dabar dar pradėsiu dūsauti ir skųstis, kaip man sunku buvo, irgi kvailai atrodys.
Yra žmonių, kurie ieško gailesčio, skundžiasi, kad likimas juos baisiai nuskriaudė, ieško vaikystėje patirtų traumų. Turbūt visi turėjome tų traumų, bet užaugus jau svarbu, kaip pats tvarkaisi su savo gyvenimu.
Manau, tie padūsavimai labiau susiję su puikybe. Kai žmogus nori aplinkinių dėmesio, įsijaučia į aukos vaidmenį ir viską labiau perdeda, hiperbolizuoja.
Bet mano noras yra kitas – pasidalyti gyvenimo patirtimi, kad yra išeitis iš visų bėdų, kokios sunkios jos bebūtų. Tikrai nemažai žmonių yra tokioje situacijoje, kai reikia ir patarimo, ir palaikymo.
Man vis užkliūna posakis, kad gerus darbus reikia daryti tyliai. Bet jei nuvykstame į gyvūnų prieglaudą, nuvežame lauktuvių, tai argi blogai paskleisti žinią ir taip paraginti kitus?
– Atrodo, kad visiškai neturite pykčio. Gal todėl esate toks populiarus?
– Turiu pykčio, tiktai išmokau jį kontroliuoti. Pyktis man yra labai blogas palydovas, jis gali mane palydėti į atkrytį – į alkoholį, į narkotikus, į lošimus. Negaliu sau leisti pykti. Iš pradžių turėjau kasdien save kontroliuoti, po to tai virto geru įpročiu.
Bet šiaip užeina, kad imu burbėti. Aušrytė tuomet tik nutyla, laukia, kol nustosiu. Viską iš jos veido išraiškos matau. Tada atsiprašau.
Pastarąjį kartą supykau dėl paspirtukininkų ir dviratininkų Laisvės aikštėje, kai ant mūsų Lapytės vos neužlėkė. Pavojus kyla ir kitiems šuniukams. Parašiau apie tai feisbuko paskyroje – ir koks balaganas prasidėjo! Pradėjo ir vienas su kitu aiškintis, ir mane pulti.
Tuomet, prisimenu, sėdžiu ir galvoju: o kam man viso to reikėjo? Tą vakarą man taip negera buvo. Supratau, kad nebesivelsiu į panašius dalykus, aš ne teisėjas ir tokių reikalų nesprendžiu.
Gyvenime save gaudau, kad neskleisčiau blogų emocijų. Turgelyje, būna, pavargstu nuo žmonių ir nuo rutinos. Todėl kas pusmetį važiuoju prie jūros.
Yra tokių nuolatinių klientų, kurie ateina, viską kilnoja, klausinėja ir niekad nieko neperka. Kol normaliai į juos reaguoju, žinau, kad viskas man gerai. Bet kai tik į juos žiūrint man ima kilti pyktis, tada jau suprantu, kad laikas pailsėti.
Juk tai mano bėdos, nes tas žmogus lygiai tą patį darė ir prieš savaitę, bet aš visiškai dėl to nepykau.
Žinau savo tamsiąsias puses, galiu būti labai ciniškas, bjaurus galiu būti. Bet išmokau šias savybes kontroliuoti.
– Kalbatės su priklausomybių turinčiais žmonėmis, jiems patarinėjate. Ar pačiam tai nėra per sunku?
– Būna, kad penktadienį, prieš pat vidurnaktį, prašo pinigų, meluoja, esą maistui. Tokius iš karto perprantu.
Bet dažniausiai pagalbos tikrai reikia. Anksčiau tas mane išvargindavo. Kalbėdavausi po valandą pusantros, o kitą dieną, žiūrėk, girtas skambina.
Tuomet ir pykdavau, ir neviltis apimdavo. Po to išmokau – aš patariau, kaip elgtis, pasakiau, kokia galėtų būti išeitis, o tuomet jau paties žmogaus valia, kaip elgtis.
Domėdavausi, kaip jiems sekasi, bet po to supratau, kad nereikia savęs po truputį žudyti. Yra Dievo planas, o aš nesu visagalis.
– Bendraujate ir su onkologiniais ligoniais. Bet juk taip dažnai nutinka, kad užklupus sunkiai ligai, o tuo labiau artėjant mirčiai, atsiriboja net buvę artimi draugai. Gal baiminasi, kad kažką neteisingai padarys ar pasakys, kad įskaudins?
– Savanoriauju onkologinių ligonių organizacijoje, telefonu kalbuosi su žmonėmis, kurie serga ta pačia onkologine liga kaip mano. Nesvarbu, kad viešoje erdvėje yra daugybė informacijos, bet prisimenu, kaip sužinojus diagnozę ir mane ištiko šokas.
Su bet kuriuo sunkiu ligoniu, taip pat ir onkologiniu, išties yra sunku. Ir aš perėjau šį etapą, kai žmonės manęs vengė. Iš pradžių nelabai juos supratau, bet pradėjau gilintis – kodėl?
Akivaizdu, kad ligoniai greit pavargsta, dažniau būna pikti, nelabai gali ką su jais planuoti. Be to, kiekvienas turi savo gyvenimą. Todėl aš juos puikiai suprantu.
Kita kategorija žmonių tikrai nežino, ką pasakyti. Jie supranta, kad negalima kalbėti banaliomis frazėmis „Viskas bus gerai“ arba „Visi mes mirsim“ – čia yra baisiausia.
Arba ateina ir bando guosti, kad niekas nežinome likimo, neva gal išeisiu iš laiptinės ir ant galvos užkris plyta.
Esu atsakęs, kad „tave, matai, gali tik plyta pražudyti, o mane – ir plyta, ir dar onkologinė liga“.
Visokių baimių žmonės turi, aš jų neteisiu.
– Su kuo yra sunkiau kovoti – su priklausomybėmis ar su onkologine liga? Ar galima tai lyginti?
– Šiuo metu sunkiau su onkologija, jaučiuosi kaip ant parako statinės. Su priklausomybėmis jau susitvarkiau, bet turiu gyventi nuolat įjungęs budėjimo režimą, nepykti, nepervargti.
Kai su Aušryte nuėjome pas onkologą, tąkart po vizito iš streso nieko neprisiminiau, tik žodžius, kad ko ieškojo, tą ir rado – vėžį.
Pas gydytoją reikia eiti dviese, bet ir tai – išeiname iš kabineto ir imame prisiminti tiktai trupiniais, ką toliau daryti, koks gydymas, koks šalutinis poveikis. Ir tai sunku susidėlioti visą vaizdą.
Kai man nustatė metastazes, tuomet praradau džiaugsmą, nebesuvokiau, dėl ko toliau gyventi. Nuvykau pas pranciškonus, paprašiau, kad kas nors su manimi pasikalbėtų. Patarė, jei nieko pačiam nebereikia, tai gyventi dėl kitų. Taip ir darau.
Pastebėjau, kad atsidūrę ant mirties slenksčio pasidarome tikintys į Dievą, prašome atleisti už visus blogus dalykus. Turėjau ir tokios patirties. Mano kursiokas buvo absoliutus ateistas, bet susirgo žaibiška onkologija. Prieš mirtį su juo kalbėdavomės, bandžiau kaip nors raminti, bet labiausiai nustebau, kai paprašė pakviesti kunigą.
Man labai pravertė pas anoniminius alkoholikus išgirstas patarimas gyventi šia diena. Džiaukis, jeigu dabar esi blaivas, nes nežinia, kas bus rytoj.
– Sakoma, kad draugus pažinsi laimėje ir nelaimėje. Pati esu šitai patyrusi, kai skambino tie žmonės, kurie tarsi nebuvo labai artimi draugai. Sąrašas tų, kuriems esu svarbi, smarkiai persistumdė.
– Tą baisią dieną, kai mano mama išėjo anapilin, iš karto sulėkė tikrieji draugai, netgi nakvojo. Man buvo labai svarbu, kad aš nelikau vienas.
Bet nebesistengiu įlįsti į galvą kiekvienam, kurie nepasirodė, nepaskambino.
Galbūt jų situacija buvo dar sunkesnė, nė vieno neteisiu.

G.Zapalskis prisiminė darbą „Meno“ teatre. Nuotr. iš asmeninio albumo
Dramatizmą slėpė po kaukėmis su ūsais ir akiniais
Fenomenas – ir atvirumas
Spektaklio „Diskoteka angelams“ režisierius Gabrielius Zapalskis, gyvenantis ir kuriantis daugiausia Vilniuje, apie A.Skačkauską ir jo kūrybą sužinojo iš kursioko panevėžiečio.
Perskaitęs knygas nusprendė, kad šios istorijos vertos ir teatro scenos, ir ėmėsi spektakliu parodyti, kad nelengva, bet vis dėlto įmanoma pakilti iš priklausomybių.
„Sužavėjo ne tik fenomenas, kad knygų autorius sugebėjo atsistoti ant kojų, bet ir tai, kaip atvirai jis pasakoja apie savo gyvenimą. Praeitį prisimena su humoru, su teisinga saviironija net mirčiai žvelgia į akis“, – stebėjosi režisierius.
O svarbiausia G.Zapalskiui buvo tai, kad viešai kalbėdamas A.Skačkauskas padeda iš priklausomybės pančių išsilaisvinti kitiems, duoda patarimų ir vilties. Galbūt kažkam šie pasakojimai atrodo paviršutiniški, bet kai kam panevėžiečio išpažintis tapo pavyzdžiu.
„Netapome pasakotojais, kurie daugiau plepa negu veikia“, – pasidžiaugė pašnekovas.
Aktoriaus Saugirdo Stakelės sukurtas personažas keliavo iš vieno epizodo į kitą ir taip buvo sukurtas vientisas siužetas nuo pat pradžios iki pabaigos.
Spektaklio kūrėjai rodo, kad priklausomybės eina kartu su elementariais melais. Yra scena su motina, kai pagrindinis personažas visaip išsisukinėja. Būdamas suaugęs, išsigalvoja naivių ir vaikiškų istorijų. Po to pradeda meluoti kolegoms ir draugams, prasilošia, vis bando ir bando skolintis.
Akcentuotas ir svarbus pokalbis su gyvenimo džiaugsmą praradusia žmona Aušra prie namo laiptinės.
Nuo juoko iki dramos
Priklausomybių nuo alkoholio, narkotikų, lošimo simbolis spektaklyje – kukurūzų spragėsiai. Kai pagrindinis spektaklio personažas skolinasi pinigų ar geria apsistatęs buteliais – byra spragėsiai, juose jis maudosi, slepia savo kabinete.
„Nardydavome situacijose, kurios iš pradžių atrodo tarsi kasdienės, bet iš tiesų galinčios išsivystyti iki tragedijos“, – kalbėjo režisierius.
Ir humoro, ir absurdo pilna scena, kai personažas nervingai draskosi kalbėdamas telefonu, bandydamas išprašyti momentinių kreditų. Dialogas skamba komiškai, nes niekas nebesutinka skolinti, o jis baisiai pyksta nesuprasdamas – kodėl? Dėl nieko nesijaučia kaltas. Bet netrukus supranti, kuo tai gresia, ir jau visiškai nebejuokinga.
Anot režisieriaus, jei žiūrovams tai buvo bent kiek artima tema, jie spektaklyje išgyvendavo dramatiškas emocijas. Ypač rimtai žiūrėdavo vyresni žmonės. O jaunimas daug ką palaikydavo absurdu, jiems buvo lengvai juokinga.
Tragiškiausias scenas kūrėjai atskleidė per ryškiai raudoną šviesą ir vakarėlio kaukes su ūsais ir akiniais. Režisierius tiesiog nenorėjo scenoje tiesmukai rodyti girtumo.
Šiuo metu spektaklis nerodomas, G.Zapalskis nežinojo, ar jis grįš į teatro sceną.

Prierašas po nuotrauka:
Aktorius S.Stakelė (kairėje), A.Skačkauskienė ir A.Skačkauskas spektaklį „Diskoteka angelams“ su klausytojais plačiai aptarė Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos padalinyje – Smėlynės bibliotekoje.
Bibliotekos nuotr.











