Vyko audringi bohemos vakarėliai
„Labas, esu Žaliukas iš Patilčių“, – šitaip nepažįstamiems mėgstantis prisistatyti medžio skulptorius akimirkai visus suglumina.
„Iš kur?“ – dar paklausia šie, spausdami ranką 68 metų inteligentiškos išvaizdos vyrui.
„Iš kaimo tokio. Visai nepavojingas“, – šypsodamasis patikina šis.
R.Žaliuko rankomis originaliai patobulintos kaimiškos trobos durys atviros svečiams. Ir tokiems, kurie atvyksta iš anksto neįspėję, kaip mes.
Vidun pakvietęs šeimininkas mažoje virtuvėlėje užkaičia turkiškos kavos ir veda į jaukią svetainę. Joje – ir jo dirbtuvės su įrankiais, medžio apdirbimo įrenginiais, molbertu, ir mini galerija: medžio skulptūros, pano, paveikslai ant sienų ir dėžėse. Viename matyti tarsi smėliu užpustyto smuiko fragmentai.
„Jis skirtas mano geram draugui Vytautui Kernagiui“, – R.Žaliukas atskleidžia dedikavęs kūrinį prieš devynerius metus nuo vėžio mirusiam Dainos teatro įkūrėjui.
Maestro būdavo dažnas svečias jo namuose. O susipažinę jie viename koncerte.
Paskui tapo tradicija, kad po koncertų Rokiškyje ar kur netoliese V.Kernagis su muzikantais, su visa aparatūra dviem autobusais atidundėdavo į Patilčių kaimą. Kol nebuvo elektros, vakarėliai su dainomis ir šokiais vykdavo prie žibalinių lempų. Vienkiemyje visi ir nakvodavo.
„Mano trobos sienos tada buvo palaikės, kartoninės. Tai kartą po linksmybių jos neatlaikė ir išgriuvo“, – juokdamasis prisiminė R.Žaliukas.
Ilgisi mirusio draugo
Patilčių kaime gimė ir vienos iš V.Kernagio programos – „Liepsnojančio krūmo link“ pavadinimas.
Rokiškyje koncertuodamas maestro R.Žaliuko paprašė sukrauti didžiulį laužą, kad po koncerto kompanija galėtų smagiai pavakaroti po atviru dangumi prie ugnies. Paliko ir talkininką, tokį Zbignevą. Taigi vyrai kibo į darbą – iš miško pritempė daug šakų, sukrovė jas dauboje ir vakare, kai atvyko V.Kernagis su grupe, laužą uždegė.
„Ugnis buvo fantastiška, sulig pušų viršūnėmis. Vėliau iš V.Kernagio sužinojau, kad tą vakarą prie laužo patirti įspūdžiai jam padiktavo programos pavadinimą“, – pasakojo drožėjas.
Kalbėdamas apie išėjusį bičiulį R.Žaliukas susigraudina. Sako, kažin, ar kada besutiks tokį šiltą žmogų.
Drožėjas ir dainininkas buvo artimi ir sielomis. V.Kernagis kūrė mąstančiam žiūrovui. R.Žaliuko skulptūrose ir paveiksluose taip pat užkoduotos žinutės.
„Noriu, kad žmogus mąstytų. Gal kito žmogaus fantazija didesnė negu mano? Gal žiūrėdamas į mano kūrinį jis įžvelgs daugiau nei aš? Realybė be paslapties man svetima“, – sako menininkas ir nuskuba į virtuvę.
Grįžęs skėsteli rankomis. Kol kalbėjomės – kava išbėgo.
Nesigaili pabėgęs iš miesto
Į sodybą, tapusią menininkų traukos vieta, R.Žaliukas atsikraustė 1983-iaisiais. Skulptorius ieškojo kaime nebrangaus namelio. Kai vienos girininkijos darbuotojas jį nuvežė į nuošalų vienkiemį Rokiškio rajone, vyras iš karto suprato norįs čia gyventi. O troba buvo prasta, be jokių patogumų, nebuvo net elektros.
„Čia gyveno 80-metė močiutė. Jeigu ji apsiėjo be elektros, kodėl man tai turėjo būti bėda?“ – klausimu į klausimą, kaip gyveno be vieno svarbiausių civilizacijos patogumų, atsakė R.Žaliukas.
Sodyboje drožėjas apsigyveno su didžiuliu dogų veislės šunimi. Jiedu kurį laiką dviese ir leido dienas. Dresuotas, parodose dalyvaudavęs šuo svaigo nuo erdvės, jo šeimininkas – nuo gamtos.
Jo šuo buvo labai protingas. Drožėjas su savo keturkoju bičiuliu Panevėžyje yra išgelbėjęs daug girtuoklių, sugėrovų paliktų miegoti parkuose ant suolų.
„Nepraeisi gi pro šalį, gali kas blogo žmogui atsitikti. Parvesdavome ar parnešdavome tuos girtuoklėlius namo“, – pamena jis.
R.Žaliukas nė karto nepasigailėjo miestą iškeitęs į kaimą. Jį labai įkvepia gamta, tyla.
Jau mokinys užsidirbdavo
R.Žaliukas gimė Žemaitijoje, Rietavo miestelyje. Nuo mažumės linko į menus. Jo senelis Antanas Petrauskas Žemaitijoje buvo žinomas klumpių drožėjas.
„Jis turėjo 9 vaikus, tai reikėjo kažkuo apauti“, – juokauja pašnekovas. Tačiau pirmąsias drožybos pamokas jis gavo ne iš senelio. Anūkui ūgtelėjus senolis jau buvo paralyžiuotas ir sunkiai kalbėjo.
Mokydamasis septintoje klasėje vaikas pradėjo lankyti medžio darbų būrelį. Tuo metu jis su tėvais jau gyveno Panevėžyje.
Jo tėvas dirbo partijos komiteto antrojo sekretoriaus vairuotoju. Paskyrimą į Panevėžį gavęs partijos šulas persikelti įkalbėjo ir savo vairuotoją su šeima.
„Taip iš žemaičio tapau aukštaičiu“, – juokauja pašnekovas.
Mokytojo pamokytas drožti paauglys stačia galva paniro į drožybą. Po pamokų eidavo į mokyklos dirbtuvę ir ten plušėdavo tol, kol atėjusios valytojos išvarydavo. Dabar jis prisipažįsta buvęs neklaužada, nekoks mokinys. Netraukė jo sėdėti prie knygų. Būdavo, pareina namo iš mokyklos, nuspiria kuprinę kampan ir puola prie medžio gabalo. Mokytojų širdis suminkštindavo piešdamas įvairius plakatus biologijos ir kitoms pamokoms.
Dar būdamas mokinys jis užsidirbdavo iš savo darbų. Žmonės nupirkdavo jo išdrožtus suvenyrus. Besimokydamas vyresnėse klasėse R.Žaliukas dažnai važinėdavo į Vilnių, lankydavo parodas.
Tėvai negailėjo pinigų menais besidominčio sūnaus kelionėms į sostinę.
Vežė ir operos solistas
Baigęs mokyklą vaikinas įsidarbino Panevėžio suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė“. Čia jis išmoko medžio apdirbimo subtilybių, išsiugdė kruopštumą. Aštuoniolikmetis buvo priimtas į meno draugiją.
R.Žaliuko išdrožti suvenyrai buvo eksportuojami į užsienį, jis dalyvaudavo parodose Lietuvoje, o vėliau jo darbai eksponuoti Vokietijoje, Prancūzijoje, Maskvoje ir kituose Rytų Europos miestuose, Vietname, Meksikoje.
Pasak skulptoriaus, parodas užsienyje suorganizuodavo iškilūs šalies menininkai. Pavyzdžiui, jo kūrinius į užsienį yra vežęs operos solistas Virgilijus Noreika.
Dabar R.Žaliuko kūriniai pasklidę po visą pasaulį, jų yra įsigiję muziejai, bene daugiausia turi Rokiškio muziejus, nemažai kūrinių nupirko privatūs kolekcininkai ir šiaip meno gerbėjai.
Žvelgė žalčio akimis
Daugiau kaip prieš 20 metų R.Žaliukui, vienam iš nedaugelio medžio drožėjų, pavyko išmokti prieš 200 metų Japonijoje naudotą drožybos būdą „Ukibori“. Dirbant šia begalinio kruopštumo reikalaujančia technika medis atrodo tarsi išblukęs, „išplaukęs“.
Daugelyje menininko kūrinių ryškūs pagoniški motyvai. Medyje jis įkūnija visas stichijas: žemę, dangų, orą, ugnį, mitologinius personažus.
Prieš ketverius metus Panevėžyje surengta jo paroda pagoniškais motyvais vadinosi „Žaltvykslė“. R.Žaliukas sako bandęs į pasaulį pažiūrėti žalčio akimis.
„Žaltys mato visai kitą pasaulį. Jame daug paslapties, ji gali vesti į pražūtį, bet kartu gali atverti ir didelius slėpinius“, – sako skulptorius.
Prašo mūzos pritarimo
Pašnekovas įdomiai pakomentavo jo namuose ant sienos kabantį įspūdingą medžio pano. Pasak kūrėjo, vyrai yra egoistai. Jų prigimtis skatina juos savintis ne tik daiktus, bet ir moteris. Kai kurie vyrai skriaudžia savo moteris. Ir tame jo medžio pano pavaizduota vyro pravirkdyta moteris.
Savąją žmoną Romualdą skulptorius vadina mūza. Vyras džiaugiasi, kad buhaltere dirbanti gyvenimo draugė yra meniškos sielos, jį supranta ir labai palaiko.
Neseniai R.Žaliukas sulaukė kvietimo dalyvauti garsaus medžio drožėjo, iš Rokiškio rajono kilusio Lionginio Šepkos 100-osioms gimimo metinėms skirtoje parodoje.
„Romute, ar mes dalyvausim?“ – pirmiausia jis atsiklausė savosios. Norėjo žinoti, ar ji pasiruošusi tam, kad jis kurį laiką visa savo esybe atsiribos nuo išorinio pasaulio ir buities. Žmonai pritarus, menininkas davė teigiamą atsakymą organizatoriams.
Su trečiąja gyvenimo drauge skulptorius jaučiasi labai laimingas.
Sudaužęs pradėjo tapyti
Prieš kelerius metus menininkas pradėjo tapyti. Impulsą tam davė sudužęs jo vaikystės kalėdinis eglutės žaisliukas – stiklinis batuotas katinas, atsivežtas iš Rietavo.
Žaisliukas drožėjui buvo labai brangus. Pamatęs jį pažirusį smulkiomis šukėmis ant grindų, menininkas pajuto norą piešti ant stiklo. Iš pradžių aliejumi piešė ant butelių, o paskui pradėjo tapyti paveikslus.
Daug jo paveikslų yra tarsi trimatis vaizdas. Į juos galima žiūrėti ir horizontaliai, ir vertikaliai.
Dailininko tapyboje vyrauja moters ir vyro santykių, gamtos, pagonybės temos. Drožėjas yra prisilietęs ir prie keramikos. Ant sienų kabo keli jo sukurti paveikslai iš keramikos detalių.
Statybose plytelių klojėju, stogdengiu dirbęs vyras sako, kad ir tas paprastas darbas jį įkvėpęs kūrybai. Kurdamas, ypač droždamas, R.Žaliukas praranda laiko ir realybės pojūtį. Kartą jam restauruojant seną kryžių Zarasų rajone saulė, beveik tiesiogine to žodžio prasme, sudegino marškinius, o jis nė nepajuto.
Gelbėdamasis nuo karščio ant galvos jis užsipildavo vandens ir toliau dirbo. Tik nusirengęs pamatė, jog jie taip išblukę, suirę, kad, rodos, juos vienus visą gyvenimą būtų vilkėjęs.
Menininkas ir dabar kuria. Savo malonumui ir užsakovams, kurių netrūksta. Jis nesireklamuoja, nesisiūlo. Žmonės patys kelią į nuošalią sodybą susiranda.
"Panevėžio kraštas", 2017 08 05