Vaizdo reportažai

„Birželio pradžioje gyvenome Jurgėnuose, o dabar jau Kalne“, – juokiasi Pasvalio rajono Pumpėnų seniūnijos ūkininkai Alfonsas ir Zita Mickeliūnai. Niekur jie nesikraustė, tame pačiame name gyvena jau 47 metai, o ir kaimas visada Kalnu vadinosi. Tiesiog kolūkių laikais buvo pridaryta painiavos: Kalnas imtas vadinti Jurgėnais. Ir, kaip kalniečiai sako, tik prieš 3 savaites atkurta teisybė, lenta su klaidinančiu Jurgėnų pavadinimu išrauta ir jos vietoje pastatyta nuoroda, kad atvykote į Kalną. Tikrojo pavadinimo grąžinimą kalniečiai atšvęs jau greit – per Onines: gausiausią ir linksmiausią vietinę šventę. plačiau»

Pasvalio pašonėje, ant vaizdingo Mūšos upės vingio, stūksančiame Vytartų dvare kadaise šmėžavo garsių moterų siluetai. Čia, savo močiutės Šarlotės Osten Saken Chodakauskienės namuose, dažnai buvodavo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė bei jos sesuo Jadvyga Tūbelienė, anuomečio ministro pirmininko Juozo Tūbelio sutuoktinė. Vytartuose dažna viešnia buvo ir S.Smetonienės krikštamotė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, taip pat iš Chodakauskų giminės. S.Smetonienės senelis ir Bitės tėvas buvo broliai. Anuomet Vytartų dvaras net pravardžiuotas kilmingų panelių pensionu. Vytartų ponios davusios toną ir pasvalietėms. Vienos tik madas mėgdžiojo, kitos, kaip tos giminės panelės, troško šviestis ir mokytis. Sofijai, Jadvygai ir Bitei Vytartai buvę ne šiaip poilsiavietė, o brangintinas giminės lizdas, kuriame vertintas protas bei išsilavinimas. plačiau»

Sentikių kryžius ant pastato Kvedariškio kaime rodo, kad tai – maldos namai. Bet viduje – tušti ikonų rėmai. Nesuvokiama, bet šventųjų atvaizdus pagrobė plėšikai. O buvo laikas, kai maldykloje gyventojai vos tilpo, giedojo choras, iš upės pasemtame vandenyje buvo krikštijami vaikai. Dar buvo karai, masiniai kapai, asmeninės nelaimės – ko tik, žmogau, per gyvenimą neiškenti. plačiau»

Važiuojant Biržų–Rokiškio keliu, netoliese Kučgalio, vienoje pusėje matyti Kvedariškio kaimo namų stogai, kitoje – beržais apsodintos kapinaitės. Kvedariškis anksčiau vadintas Fiodoriškiu, čia iki šiol gyvena sentikių palikuoniai. Kadaise vaikų balsais klegėjęs kaimas dabar sunykęs. Senieji gyventojai mirę, išsibarstę į kitas vietoves, bet kapai – visuomet ir stebėtinai kukliai sutvarkyti. Kaime, šalia sentikių namų, stovi jų maldos namai – lentutėmis apkaltas pastatas su kryžiumi ant stogo. Sekmines švenčiantys sentikiai rinkosi į kapinaites pagerbti mirusiųjų. Nuo pat ryto prasidėjęs giedojimas kasmet užtrunka po kelias valandas, kartais – iki gerų pavakarių. Ir šįkart automobilių per pietus prisirinko kelios dešimtys ir jų vis daugėjo. Saulėta aiški diena, siūbuojančios beržų šakos, senovinės rusiškos giesmės prie kiekvienos kapvietės – ir susitinkantys giminaičiai bei pažįstami. Daugiau nei liūdesio kapinaitėse – ramybės ir neskubos. plačiau»

Pensiono galeriją neįgalieji saugo kaip savo akį Anksčiau proto ir psichikos ligonių pensionai keldavo siaubą, nes būdavo panašūs į kalėjimus. Šiandien tai – šiuolaikiškai įrengtos, atviros globos įstaigos. O Rokiškio rajone esančiame Skemų pensione ligoniai gyvena tarsi savotiškoje meno galerijoje, meldžiasi menininkų įrengtoje koplyčioje. plačiau»

Šiandien tykus ir mažai kam bežinomas Surdegio kaimas kadaise garsėjo stačiatikių vienuolynu ir stebuklinga Surdegio Dievo motinos ikona, kurios net kopijos laikomos labai vertingomis. Vieną seną ikoną vietos bažnyčios prižiūrėtoja savo nuožiūra šviežiais dažais kiek „pataisė“ ir už tai gavo pylos ne tik nuo klebono. plačiau»

Tiesiog pasiilgsta žmonių Surdegis yra Anykščių rajone. Skaičiuojant nuo Panevėžio – tai 30-as siaurojo geležinkelio kilometras. Surdegio siaurojo geležinkelio stotis priskirta kultūros paveldui, pastatas iš dalies restauruotas, apstatytas senais baldais, bet žmonės sako, kad įdomiausia čia yra ne tiek aplink dairytis, kiek pabendrauti su visus maloniai sutinkančia stoties gyventoja 75 metų Stase Švedko. plačiau»

Velykiai šventė, bet dangus procesijos nepanorėjo Velykiams, atrodo, tik ir skirta džiaugsmingai švęsti Velykas. Išties, nors čia nuolatinių gyventojų kaip ir nelikę, bet didžioji Prisikėlimo šventė sutraukia daugybę buvusių savųjų, į bažnytėlę vos visi sutelpa. Šiemet, kaip ir įprasta, katalikai rengėsi ir procesijai, tik kad oras visai subjuro. Nieko, atsigriebs kitąmet. plačiau»

Iš savo namų niekur per gyvenimą neišvykusi, senatvės dienas gimtajame Svirpliškio kaime leidžianti 85 metų K.Čirvinskienė namuose turimų istorinių vertybių labai nesureikšmino. Senolė pasakojo, kad daiktus iš Vileišių sodybos saugoti jos tėvams atvežė mamos pusbrolis Pažemeckas, buvęs garsios giminės kaimynas, gyvenęs šalia Vileišių. Tada, po Antrojo pasaulinio karo, okupacinė sovietų vadžia ūkininkus ir inteligentiją trėmė į Sibirą. Toks likimas ištiko ir Medinių kaime gyvenusius Joną ir Veroniką Vileišius – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio brolio Kazimiero sūnaus šeimą. Nujausdami skaudų likimą, jie savo daiktus su kaimynų pagalba išdalino sodiečiams saugoti. plačiau»

Kupiškio rajone esančiame Aukštaičių kaime XX amžiaus pradžioje žemės gavo ir įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šeimos, tarp jų – ir labai išsilavinusių, Lietuvai nusipelniusių žmonių. Jų dvasia įkvėpė kovoti už laisvę ir partizanus. plačiau»

Nevėžio ir Sanžilės upių santakoje įsikūrusių kurortinių Berčiūnų gyvenimą sovietiniai funkcionieriai visiems laikams mėgino pakeisti susprogdindami bažnyčią. Tačiau jiems nepavyko. Berčiūniečiai pasistatė naujus maldos namus ir iš naujo dėlioja įspūdingus praeities faktus. Paveldosaugininkų prašys ištaisyti klaidą Vaizdingoje vietoje esantys Berčiūnai – vienas patraukliausių priemiesčio kaimų, kuriame nerasi namų užkaltais langais. Vasarą miestiečiai į jį automobiliais ir dviračiais traukia pakvėpuoti grynu oru, pasimaudyti. Berčiūnų pušyne klega stovyklaujantys vaikai. Tarpukario laikus menantys mediniai vasarnamiai byloja, kad ir anuomet Berčiūnai buvo ypatinga vieta. plačiau»

Atsiskleidė tikrasis grožis Rokiškio pašonėje, abipus Nemunėlio upės vingio, nutūpęs Panemunėlio miestelis šiandien – tykus ir pustuštis. Žmonių ir dviejų šimtų nebesuskaičiuosi, išsikraustančių daugiau nei čia atkankančių, nors vietelė – bemaž dieviška. Žvyrkeliu artėjant prie Panemunėlio akyse, regis, auga įspūdinga raudonplytė, poeto ir dvasininko Maironio pašventinta Šv. Juozapo globėjo bažnyčia. Šmėsteli mintis: ji lyg ir per didinga tokiam mažam miesteliui. plačiau»

Pajiešmenių kaimas iš viršaus plačiau»

Svajojo apie parduotuvėlę „Žiauru buvo. Kiek teko iškentėti! Kai pasižiūriu į vaikus, galvoju: kaip jūs, nematę vargo ir baisybių, nemokate gyventi“, – apsiašaroja Rokiškio rajone, Lukštų kaime, ant pačios kaimelio kryžkelės šalia bažnyčios, gyvenanti Genė Gaškaitė-Šniokienė. Moteris papasakojo, kad bažnyčia ir tėvų namas buvo baigti tuo pačiu metu – 1925 metais. Netoli Juodupės, Sodeliuose, gimęs jos tėvas tarnavo savanoriu. Vyras apkurto viena ausimi, ir jį paleido anksčiau laiko. Kaip tik parceliavo Lukštų dvarą, ir savanoris gavo žemės. Jis galėjo pasirinkti vietą ten, kur širdis geidė, nes aplink buvo tušti laukai. Bet tėvo svajonė buvo turėti savo parduotuvėlę, todėl namą statyti ėmėsi prie pat kelio. Dabartinės bažnyčios tuomet irgi nebuvo, tik tolėliau vadinamasis šapas – ilgas medinis pastatas. Žmonės jame ir melsdavosi. plačiau»

Įvažiuojant į Rokiškio rajono Lukštų kaimą dėmesį iškart patraukia neįprasta akmeninių sienų bažnyčia. Neįprasta todėl, kad ją puošia ne aukšti bokštai, o kupolas, primenantis cerkvę. Šv. apaštalo evangelisto Jono bažnyčios šventoriuje švelniai sklando vargonų muzika. Ne per seniausiai iš Utenos atkeltas klebonas Aivaras Kecorius sako, kad gyventojai ne tik moka vargonais groti, bet ir gieda choru. „Jaučiuosi dar nauju žmogumi šioje parapijoje. Kad susipažinčiau, susigyvenčiau, prireiks pusės metų“, – kalbėjo kunigas. Ir juokdamasis palygino, jog ir stojus naujai šalies Vyriausybei skiriama 100 dienų įsivažiuoti. A.Kecorius kaip tik vaikščiojo pas parapijiečius, kalbėjosi apie jų rūpesčius, džiaugsmus. Tik kad rūpesčiai visur panašūs – jaunimas išsivažinėjęs po užsienius, kaime senti likę jų tėvai. Ar neliūdna būti perkeltam į mažą kaimą? To paklaustas A.Kecorius nusišypso: „Utenoje buvau vikaras, o čia – jau savarankiško darbo pradžia, kita atsakomybė. Patikėkite, liūdėti nėra kada.“ Viltingai jauną kleboną nuteikė tai, kad jau tarnystės pradžioje jis sutuokė šeimą, pakrikštijo vaikelį. „Tuoktuvės kaime – džiaugsmas visiems. Tik mieste jaunavedžiai praeina, niekas nepažįsta, neatsisuka. O ir krikštynos čia buvo tik prieš devynerius metus“, – kalbėjo dvasininkas. A.Kecorius parapijiečius į bažnyčią sakė kviečiantis gerumu, nes tik gerumu galima ko nors gražaus pasiekti. plačiau»